Atlikėjas R. Janavičius, išgarsėjęs su grupe „Rondo“ ir vėliau pradėjęs solinę karjerą, savo laiku neabejotinai buvo viena ryškiausių popmuzikos žvaigždžių. Jo dainas „Vasaros pakrantės“, „Rytas perone“ ar „Sudie, Eliza“ atmintinai mokėjo ir jaunimas, ir senjorai. Deja, dar daug planų turėjusį 37-erių dainininką prieš 13 metų pasiglemžė klastinga onkologinė liga. Nepaisant to, Rolandą artimai pažinojusi G. Karaliūnaitė tikina, kad jis yra gyvas iki šiol mažose detalėse ir prisiminimuose.

Pažintis, romantiška draugystė ir išsiskyrimas

„Apie šį žmogų galėčiau pasakoti ilgai ir daug“, – prisipažįsta G. Karaliūnaitė. Dainininkė ne kartą yra minėjusi, kad R. Janavičius jai buvo ne tik bičiulius, kolega, mokytojas, bet ir mylimas žmogus. Daug iššūkių asmeniniame gyvenime patyrusi moteris dabar mano, kad tai buvo jos tikroji ir vienintelė abipusė meilė.

Rolandas Janavičius
Foto: DELFI / Diana Augūnaitė

„Labai dažnai apie jį pagalvoju. Pavyzdžiui, kiekviename koncerte specialiai padainuoju „Rytas perone“. Tiesa, perone mūsų pažintis ir prasidėjo. Aš, kaip ir visos kitos to laikmečio merginos, buvau jį įsimylėjusi, tuomet buvau dar paauglė ir koncertine veikla man net nekvepėjo. Buvau eilinė mergina. Tačiau dėl jo aš mečiau klasikinio dainavimo pamokas ir šia kryptimi besisukusius planus. Mane matė labiau kaip operos solistę, buvau tam ruošiama nuo ankstyvo amžiaus. Tačiau, norėdama susipažinti su Rolandu, aš tai mečiau. Žinoma, tuo metu buvo jaunas protas, mažai ką gyvenime dar supratau. Bet vieną dieną pasibeldžiau į „Pop Centro“ duris ir mane priėmė“, – pasakoja pašnekovė.

„Su Rolandu susipažinome likus dviem dienoms iki Naujųjų metų. Mažeikiuose buvo naujametiniai reviu ir paskui naktiniu traukiniu kartu važiavome į Klaipėdą. Taip ir susipažinome. Tačiau tąkart tame perone mūsų keliai išsiskyrė. Tik po metų, būtent per jo gimtadienį, aš jam išdrįsau paskambinti ir pasveikinti. Tąkart telefonu mes prakalbėjome porą valandų. Susitarėme, kad susitiksime. Tuomet koncertuodavau su grupe „Sekmadienis“, buvo numatyti koncertai Klaipėdoje ir į vieną iš jų jis atėjo. Nuo tos akimirkos, kai pasirodė užkulisiuose, mes buvome kartu ir tai tęsėsi apie trejus metus. Buvome pora“, – šiltai prisimena Gintarė.

Ir dėl jauno dainininkės amžiaus, ir dėl užimtumo jauni įsimylėjėliai ryšį palaikydavo per atstumą.

„Buvau dar labai jauna, vos 17 metų, todėl iš pradžių draugystės metais mes oficialiai savęs nevadinome pora. Laukėme mano pilnametystės. Skambindavau jam iš kiekvienų gastrolių su grupe, o jis, kaip pasakojo jo mama, laukdavo mano skambučio kaip kunigas mišių (juokiasi). Tuomet mobiliųjų telefonų mes neturėjome, tai skambindavau jam iš kiekvieno pašto skirtinguose miestuose. Jis net žinodavo, maždaug kurią valandą aš su juo susisieksiu. Tuo metu jis nekoncertavo, buvo po pirmąkart išgyventos vėžinės ligos. Jam trūko koncertų“, – pasakoja ji.

Poros ryšys palaipsniui tik stiprėjo, tačiau Gintarė juokauja, kad norėdama išgirsti iš Rolando lūpų „aš tave myliu“ turėjo stipriai paplušėti.

„Nebuvo taip, kad jis mane įsimylėjo iškart. Reikėjo laiko. Būdama šalia jo labai išgražėjau, nes jis man liepdavo bėgti krosą arba morkas tarkuoti labai prasta tarka. Kai bėgdavau, gailėdavausi, kad nepasirinkau tarkuoti morkų, o kai tarkuodavau, liūdėdavau, jog neišbėgau (juokiasi). Bet aš sulieknėjau. Rolandas apskritai augino mano savivertę, jis buvo vyresnis ir mokėjo pasakyti tinkamus žodžius. Bet komplimentais tikrai nesižarstė, tai veikiau būdavo tinkamas įvertinimas už rezultatus. Būdama šalia jo aš subrendau, užaugau ir tik po pusės metų, kai mes ėmėme bendrauti, jis man prisipažino, kad myli. Tai, kad jis ištartų tuos žodžius, man reikėjo pasistengti“, – juokiasi žinoma moteris.

„Tuo metu tarp mūsų buvo ta tikra abipusė meilė, kokia būna tarp dviejų jaunų, švariomis širdimis žmonių. Bet mums pasitaikydavo visokių dienų, tikrai buvo ir sudėtingų etapų, kai trūko pinigų, ir, juos taupydami, daug kur vaikščiodavome pėstute. Tačiau mes buvome labai sulipę, kartu – diena iš dienos. Tuos metus, kai buvome drauge, net parai retai išsiskirdavome. Mes buvome vienas kito pusėje, kol man atsirado mintis, kad noriu dainuoti. Sakyčiau, kad muzika mus sujungė, bet ji mus ir išskyrė“, – pridūrė ji.

Gintarė sako, kad tai buvo vienintelis vyras gyvenime, kuris niekada jos neįžeidė, šalia jos jis net nebuvo nusikeikęs. Nors pora niekada aršiai nesipyko ir nesibarė, jiedu visgi pasuko skirtingais keliais.

„Sunkiai skyrėmės, nebegalėjome sutarti. Aš buvau labai jauna, man reikėjo išvažiuoti atgal į Kauną, nes gavau fantastiškų kontraktų, manęs laukė albumai. Visa tai pradėjo trukdyti mūsų santykiams. Aš tuo metu norėjau siekti dainininkės karjeros, šitai man labai rūpėjo ir sekėsi. Tai mums labai pakenkė. Manau, kad jeigu būtume susitikę kito amžiaus, gal būtume ir neišsiskyrę. Tiesiog aš buvau per jauna“, – mano pašnekovė.

R. Janavičius išlieka gyvas mažose detalėse

Neseniai, kraudamasi savo daiktus iš senųjų namų, Gintarė aptiko prieš daug metų jai Rolando ranka parašytą trumpą, bet mielą raštelį.

„Mes turėjome apie ką kalbėtis. Vienas kitą vadinome „pupuliais“(juokiasi). Tiesą sakant, visai neseniai, dar šią vasarą, kai krausčiausi iš namo, aptikau savo seną užrašų knygelę, kurioje radau mūsų bendrų nuotraukų ir jo raštelį. Jame buvo parašyta: „Labai pasiilgau, pupule. R. J.“ Tą jo lapelį dabar nešiojuosi su savimi visą laiką. Jis man palikdavo labai daug tokių raštelių, mėgo taip rodyti dėmesį, tik nesu jų išsaugojusi, tačiau šį, netyčia užsilikusį, tikrai pasiliksiu. Jis yra gyvas tokiose detalėse“, – jautriai sako atlikėja.

Rolandas Janavičius
Foto: DELFI / Diana Augūnaitė

Gintarė a. a. Rolandą prisimena ne tik per jo gimimo dieną, bet ir kaskart lipdama ant scenos.

„Aš per kiekvieną koncertą, kai dainuoju jo dainą, visada su publika apie jį pakalbu, jį prisimenu, papasakoju mūsų pažinties istoriją, kartu su klausytojais jam pamojuojam, visi kartu sudainuojame priedainį. Nesinori jo užmiršti. Salėje tikrai dažnai matau ašarų, žmonės neretai tokiomis akimirkomis susigraudina, nes tai suvirpina širdį.

Rolandas išėjo per anksti. Vieni išeina jau ką nors daugiau nuveikę, padarę ir pasiekę gyvenime, o jis dar tikrai turėjo daug planų, ambicijų, siekių. Kiek aš jį pažinojau, jo viduje visada buvo labai daug tikslų. Be to, pasižymėjo didžiule darbine etika ir stipria atsakomybe“, – tikina pašnekovė.

Linksmos istorijos

Dainininkė, jau gyvendama kartu su R. Janavičiumi, pamatė kiek kitokią jo asmenybės pusę, kuri daugeliui buvo paslaptis.

„Jis turėjo kitą savo pusę, kurios daugelis nematydavo. Įprastai Rolandas buvo pasitempęs, gal kiek paslaptingas, o namie – kitoks. Žiūrėdavome filmą sėdėdami ant žemės ar pagalvėlių, nes neturėjome išsirinkę minkštųjų baldų. Po namus jis vaikščiodavo su paprastais marškinėliais, kojinėmis ir labai mėgdavo sausus pusryčius su pienu. Tuo metu dar turėjome didelį gauruotą šunį Megę (buvome atsivežę iš mano mamos), ji tupėdavo šalia ir laukdavo, kol gaus išlaižyti jo dubenėlį. Jis namie buvo labai jaukus, paprastas žmogus“, – pasakoja Gintarė.

Tiesa, tai – ne vienintelė linksma istorija apie legendinį dainininką, jų G. Karaliūnaitė turi begalę.

„Oi, kiek cirkų yra mums nutikę. Atsimenu, kartą išsiruošėme prie jūros. Jis vilkėjo tuo metu labai madingus ir jo itin mėgstamus džinsus. Juos nešiojo taip dažnai, kad šie buvo visai sudilę, bet vis tiek tuos džinsus labai mėgo. Einame einame link tos jūros ir jis pritūpė paimti akmenų. Tą pačią akimirką tie džinsai suplyšo per užpakalį (juokiasi). Paskutiniai jo geriausi džinsai suplyšo, o aš kritau ant žemės iš juoko. Mums reikėjo dar keltu perplaukti ir pareiti namo, tad apsikeitėme striukėmis, nes mano buvo ilgesnė, dengianti sėdmenis. Einant atgal jis visai nešnekėjo. Galvojau, kad įsižeidė ar supyko ant manęs, nes labai stipriai juokiausi. Galiausiai, jau būnant kelte, jo paklausiau: „Na, kas yra, Rolai?“ O jis, pasirodo, išgyveno dėl džinsų, nes jų jau niekaip susiūti nebuvo galima. Dėl šio įvykio niūrus buvo dvi dienas“, – juokiasi pašnekovė.

Tuomet, kad pamilo muzikos žvaigždę, Gintarei neleido pamiršti ne tik žiniasklaidos dėmesys, bet ir R. Janavičiaus gerbėjai.

„Reikėdavo visus tuos laiškus, siuntinius, šokoladus ir meškučius nuo kelio patraukti, kad atidarytum duris. Jį gerbėjai labai mylėjo. Dabar, esant socialiniams tinklams, tokio dėmesio nebeliko, anksčiau viskas būdavo kitaip. Moterys net jo laukdavo prie namų, kada jis išeis. Skambindavo, nešdavo dovanas, net verkdavo. Aš tokio lygio dėmesio žinomam žmogui, ko gero, nesu mačiusi. Gerbėjai jam jautė didžiulę meilę. Jis turėjo charizmą, buvo įdomus ir gilus žmogus – tą jautė ir jo gerbėjai“, – tikina Gintarė.

„Jis buvo tikintis, nueidavome kartu į bažnyčią, nuvažiuodavome į Kryžių kalną. Be to, jis labai mėgo gamtą, todėl dažnai joje būdavome. Kartą vaikščiojome kartu, kažkodėl buvome nelaimingi, ir jis pamatė ąžuolą. Sako, eikime ir jį apsikabinkime. Galvojau, ką jis čia nusišneka. Bet vis tiek atsistojome šalia to medžio ir jį kartu apglėbėme savo rankomis. Net jei man tai ir atrodė kaip absurdas, mes iškart pralinksmėjome; tokias akimirkas atsimenu iki šiol. Jis labai mėgo gamtą, jūrą, galėdavo eiti ar bėgti kilometrus“, – pridūrė dainininkė.

Rolandas Janavičius
Foto: DELFI / Diana Augūnaitė

Didžiausia klaida

Pasiteiravus, ką šiandien norėtų Rolandui pasakyti, Gintarė neslepia padariusi didelę klaidą. Ją pakartojo ir a. a. dainininkas.

„Mes labai neprotingai elgėmės po išsiskyrimo, manau, labai vienas kitą įskaudinome. Gal aš jį net labiau. Ilgą laiką, susitikę koncertuose, mes vos įstengdavome pasisveikinti vienas su kitu. Nors širdy vienas kitą juk dar ilgai nešiojomės.

Kalbėjau su jo mama, ji sakė, kad Rolandas labai gailėjosi, jog manęs neaplankė ligoninėje Klaipėdoje, kai ten gulėjau patekusi į avariją. Tiesiog neišdrįso manęs aplankyti. O aš, kai sužinojau, kad jis serga, taip pat būdama Klaipėdoje jo neaplankiau. Irgi neišdrįsau. Tokie keisti sutapimai, apie kuriuos sužinojau jau po laiko. Galvoju, kad tai buvo mūsų abiejų didelė klaida, jog mes abu neišdrįsome, nepasikalbėjome ir nepabuvome“, – mano G. Karaliūnaitė.

Nepaisant to, nuneigti stipraus jųdviejų ryšio neįmanoma.

„Pirmus metus po netekties aš jį labai dažnai sapnuodavau. Tas ryšys tarp mūsų, atrodo, taip niekada ir nenutrūko. Kartais pagalvoju, kad juk net nebūtina aplankyti kapo, kad justum tą žmogų. Jo kape nėra, jis yra mūsų mintyse, ženkluose, kuriuos iš jo aš gaunu ir toliau. Pavyzdžiui, tas rastas raštelis ar netikėtas sutapimas, kai pagalvojus apie jį per radiją ima groti jo daina. Garbės žodis, tikrai būna tokių momentų. Galbūt tokiomis akimirkomis jis man taip apie save primena, nes tikrai pajaučiu taip, tarsi būtų visai netoliese“, – jautriai pasakojo dainininkė.