Paauglystėje pirmajai tatuiruotei, tuomet dar su mamos leidimu, pasiryžęs Karolis netrukus nebegalėjo sustoti – dabar jo kūną puošia daugiau nei 10 skirtingų ornamentų bei simbolių, jungiančių vienas kitą.
Šią savaitę, atvykus tatuiruočių meistrui Evaldui Kazlauskui į Vilnių, K. Sakalauskas ryžosi dar vienai tatuiruotei – savo ranką jis išmargino klouno ir kaukolės vaizdiniais. Pašnekovas tikina, kad šie amžini piešiniai ant jo kūno tikrai nėra paskutiniai.
„Tatuiruotėse – mano gyvenimas. Kadangi tai yra mano kūnas, aš žinau, kokias jas dariau ir ką tos tatuiruotės reiškia. Kai reikia, jas galiu susiskaičiuoti (juokiasi). Nuo 16-os metų visa tai pradėjau. Pastaruoju metu tatuiruočių jau nebeskaičiuoju, bet jų yra apie 12. Paskutiniąją man darė vakar iki pat vėlumos. Šioji jau kaip ir baigta, tik dar toliau darysime. Norisi viską gražiai užbaigti, nes nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti. Vieno seanso neužtenka padaryti taip, kaip aš noriu“, – pasakoja jis.
Kiekviena Karolio tatuiruotė turi prasmę, todėl ir pastaroji nėra išimtis.
„Tatuiruotėje yra piktas klounas, kurio galva pasirėmusi į kaukolę. Viskas labai gyvenimiška. Kaukolė nėra blogai, ji kaip tik simbolizuoja teigiamus dalykus, pavyzdžiui, ilgaamžiškumą, stiprybę. O piktas klounas – tai mūsų gyvenimas, kuris neretai būna kaip cirkas. Visi žmonės esame tarsi artistai – vieną dieną linksmi, kitą – pikti. Taip ir klounas, kuriam irgi būna liūdnų dienų.
Šis personažas atspindi ir mano tarnybą, darbą, kuriame nutinka ir niūrių momentų, pavyzdžiui, kai būna iškvietimai, kuriuose susiduriame su žmonių mirtimis, žūtimis, nužudymais. Toks tas gyvenimas. Ne visada jis yra linksmas, tad tą akcentuoja ir mano tatuiruotė“, – aiškina pareigūnas.
Pasiteiravus, kaip į įspūdingas tatuiruotes reaguoja jo kolegos policijoje, atsakymas gali nustebinti ne vieną. Karolis patikina, kad šioje srityje jau seniai nebesilaikoma nusistovėjusių taisyklių, kas ir kaip turi atrodyti – svarbiausia, jog tai netrukdytų darbui ir būtų išlaikoma pagarba pašaukimui.
„Kolegos dažnai klausinėja apie tai, domisi, nes neretai jie ir patys nori ar jau turi tatuiruočių. Tai madinga šiais laikais. Policijos pareigūnų tarpe yra tikrai labai daug tokių, kurie tam neabejingi. Vasaros sezonu, kai dirbi vilkėdamas drabužius trumpomis rankovėmis, tą dar labiau pastebi. Jų nevengia ir vyrai, ir moterys. Beje, dideles tatuiruotes turi net ir aukštas pareigas užimantys pareigūnai ir mane tai džiugina.
Šiais laikais griežtų apribojimų tam nėra – demokratija, laisvė. Į tatuiruotes mūsų tarpe tikrai žiūrima liberaliai. Tiesa, kartais, kai tenka susidurti su nusikalstamas veikas padariusiais asmenimis, jie kartais nusistebi, kaip pas pareigūną gali būti tatuiruotė. Jie stebisi, kaip tai leidžiama. Matyt, ne vienas dar yra įpratęs, kad nuo senų laikų tai buvo kaip tabu, jog tatuiruotės asocijuojasi su kalėjimu. Kartais specialiai pajuokauju, kad kalėjime man ir padarė (juokiasi). Anksčiau į tai tikrai labai skeptiškai žiūrėdavo, į kai kurias tarnybas dėl to net nepriimdavo. Gal ir dabar taip kur nors yra.
Tiesa, reikia nepamiršti, kad, reikalui esant, tu jas gali paslėpti. Pavyzdžiui, užsidėjęs kostiumą jų nė nepamatysi. Juk pati tatuiruotė darbui netrukdo. Žinoma, svarbiausia, kad ji nežemintų pareigūno vardo. Žmonės prisigalvoja visokiausių piešinių, tad fašistiniai ženklai ar svastikos tikrai prasilenktų su tarnybos tikslais ir pareigūno priesaika. Pas mane tikrai tokių nėra. Ant mano kūno yra viskas, kas yra susiję su mano gyvenimu. Ant kairės rankos yra viskas apie mano profesijas, darbus: simboliai iš aktorystės – kino kamera, didelis prožektorius, yra ugniagesių motyvai ir yra policijos ženklas, beretė, kurią mes dėvime bei užrašas „Ginti. Saugoti. Padėti.“ Tatuiruotėse yra įamžintas mano gyvenimas“, – neslepia pašnekovas.
Dešinė K. Sakalausko ranka taip pat neliko pamiršta, ant jos yra ištatuiruotas vikingas, išminties ir karo Dievas Odinas, simbolizuojantis vyriškumą, ištvermę, drąsą. Amžinuose piešiniuose ant pareigūno kūno yra nemažai skandinavų mitologijos motyvų, keli drakonai, nebylusis perspėjimas „Atsimink, kad mirsi“ ir amžinas filosofinis klausimas „Kas aš esu ir kuo aš tapsiu?“.
