Tardymo izoliatoriuje-kalėjime Radži apsilankė dėl ten filmuojamos lietuviškos komedijos. Dainininkui buvo skirtas epizodinis vaidmuo.
„Atlikau vieną epizodą, buvau žmogus, kuris darėsi plastinę operaciją, bet jam nelabai pavyko. Tai bus juodo humoro komedija, todėl ir filmavo Lukiškėse. Daugiau detalių atskleisti nesinori, tegul tai bus staigmena žiūrovams“, – intriguoja jis.
„Man tai buvo pirmoji tokia patirtis filmavimo aikštelėje. Tikrai tai vertinu. Man sakė, kad esu charizmatiškas, jog man dėl to puikiai seksis, bet nėra taip lengva dirbti prieš kameras. Reikia viską atlikti profesionaliai, o man reikia nemažai laiko, kol įsimenu tekstą. Bet viskas išėjo gerai“, – džiaugdamasis pridūrė pašnekovas.
Tiesa, nors pats apsilankymo tikslas ir džiugina, Radžį aplankė ir niūresnė nuotaika.
„Kažkada esu lankęsis Alytaus pataisos namuose, bet Lukiškių kalėjime buvau pirmą kartą. Aura tikrai labai nejauki, tokia tamsi. Atrodo, kas čia galėtų būti, juk tuščias kalėjimas, bet vis tiek įspūdis nemalonus. Darbuotojai mane dar pavedžiojo po patalpas, kuriose sėdėjo žmonės nuteisti iki gyvos galvos. Ten aprašinėtos sienos, jie skaičiuodavo savo nelaisvės ar „gautų parų“ dienas, palikdavo žinutes. Įsivaizduoju, kad jiems buvo tikrai sunku. Kameros tikrai nėra iš gražiųjų. Tikrai baisu. Siaubas“, – Delfi pasakoja atlikėjas.
Nors kalėjimas jau užvėrė duris, čia dar gana neseniai dienas leido nuteistieji. Radži svarsto, kad net ir kalintys žmonės turėtų savo bausmę atlikti žmogiškoje, tvarkingoje aplinkoje, o Lukiškių kalėjimas ir jo sąlygos jį sukrėtė.
„Norėtųsi nors truputėlį tvarkingiau, nes dabar aplinka kaip ne žmonėms. Sienos visos nutrupėję, tikrai nemalonus vaizdas. Net nejauku įeiti, atrodo, neduok Dieve, vartai ims ir užsidarys. Jausmas toks – ir įdomu, ir baisu. Manau, kad reikia pamatyti tokius pastatus, jog imtum vertinti dar labiau gyvenimą ir laisvę. Vien tik gražios spalvos neįdomu. Bet ši patirtis buvo šiurpi“, – neslepia jis.
Kalėjimo sąvoka Radži gyvenime lydėjo ne kartą. Biologinė mama Raisa ilgus metus buvo už grotų. Tėtis dainininko irgi neaugino ir taip pat didžiąją gyvenimo dalį praleido kalėjime. Atlikėją užaugino globėja Vida, kurią Radži neretai pavadina mama ir iki šiol palaiko šiltą bei artimą ryšį. Abu biologiniai dainininko tėvai jau yra mirę.
„Mano nuomone, moterų kalėjimai skiriasi nuo vyrų. Gal taip yra dėl to, kad jos pačios iš savęs tvarkingesnės, moka jaukiau, gražiau įsikurti, palaikyti švarą. Esu ten vaikščiojęs. Nėra ten jau taip baisu, aišku, tos visos tvoros, vielos tikrai jaukumo nepriduoda, bet praėjus jas patenki į visai padorius kambarius. Moterys, matyt, vis tiek kitaip moka gyventi. O vyrai, atrodo, gyvena taip pat nuo įkalinimų įstaigų įkūrimo, niekas, regis, nepasikeitę. Viskas atrodo labai slogu.
Įėjęs į Lukiškes prisiminiau savo tėtį. Jis sėdėjo kalėjimuose ilgai ir pasakojo apie ten buvusias sąlygas. Tomis akimirkomis neturėjau dar susidaręs vaizdo prieš savo akis. Jis yra sakęs: „Sūneli, linkiu, kad čia niekada nepatektum“. Nors lietuvių liaudies išmintis sako: „Neišsižadėk lazdos, tiurmos (kalėjimo) ir ubago terbos“, bet reikia stengtis, kad į tokias vietas tu nepakliūtum. Tėvui gyvenimas ne kaip sekėsi. Bet buvo, kaip buvo“, – atsiduso pašnekovas.
Radži sako, kad apsilankius Lukiškėse jis suprato ir kitą medalio pusę – tai, ką turėjo ištverti ten dirbę žmonės.
„Darbas, tai, oi, koks nemalonus. Kaip man pasakojo, atrodo, kad ilgainiui ne tik kaliniai kali, o ir patys darbuotojai. Bėgant metams atsiranda rutina, žiaurumas, sumažėja jautrumas“, – sako jis.
„Reikia džiaugtis gyvenimu ir vertinti laisvę. Niekam nelinkiu patekti į tokias įstaigas, bet viskas priklauso nuo paties žmogaus, kaip jis stengsis, kaip kurs savo gyvenimą ir kokioje aplinkoje bus. Viskas mūsų pačių rankose“, – užbaigiant pokalbį pridūrė dainininkas.
Kadrai iš Lukiškių kalėjimo:
