„Jau kurį laiką Lietuvos viešojoje erdvėje diskutuojama apie „Telia Lietuva“ sprendimą savo reklaminiais veidais paversti brolius Lavrinovičius.
Situacija gana sudėtinga, vis dėlto gaila, kad viešojoje erdvėje pasigirdo minčių paduoti asmenis, kurie suabejojo „Telia“ spendimu, į teismą.
Kodėl situacija sudėtinga?
Viena vertus, buvę kaliniai Lietuvoje yra viena labiausiai visuomenės nuvertinamų grupių. Ilgametės apklausos rodo, kad šie asmenys nuolat atsiduria visuomenės nemėgstamųjų sąrašo trejetuke –apie trečdalis visuomenės su šiais asmenimis nenori kartu dirbti, būti kaimynais.
Taip pat bet kuris nusikaltimą įvykdęs ir už tai bausmę atlikęs asmuo turi teisę reintegruotis į visuomenę, dalyvauti viešajame gyvenime, o dėl anksčiau įvykdyto nusikaltimo asmuo ar asmenys neturi būti diskriminuojami.
Kita vertus, turime situaciją, kai buvo įvykdytas žiaurus nusikaltimas – seksualinė prievarta prieš nepilnametę.
Seksualinė prievarta ir smurtas lyties pagrindu Lietuvoje taip pat yra ypač jautrios, socialinę įtampą keliančios problemos. Iki šiol neturime efektyvios sistemos, kuri padėtų seksualinį smurtą patyrusioms moterims. Smurtas prieš moteris vis dar yra epideminio lygio – policija kasmet sulaukia apie 45 tūkst. iškvietimų dėl galimo smurto artimoje aplinkoje.
Nors nusikaltimą įvykdę asmenys atliko bausmes, tačiau jie yra viešai žinomi asmenys, kuriems taikytini ir ypač aukšti moralės standartai. Pabrėžtina ir tai, kad broliai Lavrinovičiai atstovauja didelę įtaką šalyje turinčiai sporto šakai. Jų pasisakymus bei karjerą, kaip jie patys viešai įvardijo, seka daug jaunų žmonių.
Tad tikėtina, kad keliant vakarietiškus moralės standartus viešai žinomiems asmenims, pasigirdo balsai tų žmonių, kurie klausė, ar etiška reklamoje vaizduoti asmenis, kurių nusikaltimo istorija apipinta galimu spaudimu aukai?
Juk reklaminis veidas nėra tik nuotrauka ar video įrašas, reklamoje naudojamas konkrečių asmenų įvaizdis, kurio dalis neabejotinai yra ir to asmens ar asmenų vertybės.
Čia, be abejo, kyla klausimas dėl nusikaltimo senumo – jis įvykdytas prieš 22 metus. Vis dėlto, nors broliai Lavrinovičiai nevengia žiniasklaidos dėmesio, dažnai komentuoja tiek krepšinį, tiek asmeninio gyvenimo detales, tačiau turimas žinisklaidos dėmesys menkai išnaudotas įvykdyto nusikaltimo moralinei žalai taisyti”, – rašoma „Lietuvos žmogaus teisių centro“ feisbuko paskyroje.
Šiandien šia tema taip pat pasisakė ir advokatė Lina Andriuškevičienė.
„Galima pastebėti, kad eidami už moterų teises, Didžiuliai kaskart kaip prievartautojų pavyzdį pateikia tik brolius Lavrinovičius. Paversti juos simboliu, į kuriuos kiekviena nukentėjusi moteris galėtų spjauti, negalima. Nėra lengvo ar sunkaus nusikaltimo. Visi baudžiamajame kodekse nustatyti nusikaltimai yra sunkūs. Tai yra veikos, kurios yra kriminalizuojamos. Ir dabar išskirti vieną veiką ir personifikuoti kaltininką, laikyti jį tuo simboliu dvidešimt metų – negalima.
Kalbant apie suėjusią senatį, yra konkretus straipsnis: baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 6 dalis. Mes ne šiaip sau sakome, kad jie teisti. Mes sakome, kad, vadovaujantis baudžiamuoju kodeksu, jie yra teisti. Nes jie buvo nuteisti pagal straipsnį, o ne vadovaujantis pirmykšte bendruomenine santvarka ar susitarimu. Būtent kodeksas ir įveda mums terminus „teistas“ arba „neteistas“. Čia sakoma, kad praėjus tam tikram laikui žmogus laikomas neteistu. O dabar nutinka taip, kad mes teisines kategorijas supainiojame su gyvenimu ir sakome, kad bausmės, kurią jiems paskyrė pagal baudžiamąjį kodeksą, jie gyvenime nenusiplaus.
Teisinės bausmės morališkai nenusiplaus gyvenime? Taip neturi būti. Tai kam tada mes laikomės to kodekso, jeigu visuomenei peršama tokia mintis, jog, kad ir ką bedarys, jau nebebus normalus žmogus. Jie atliko bausmę, nes jos paskirtis buvo pataisyti žmogų ir užkardyti kelią jam daryti naujas nusikalstamas veikas. Jie pasitaisė. Bausmė atliko savo funkciją. O dabar ateina atvirkštinė nuomonė, kad po dvidešimties metų bausmės funkcija nebeatlikta ir tikėtis būti pilnaverčiais asmenimis jie nebegali. Kas taip nusprendė? Jeigu esame teisinė valstybė, tai ir laikykimės to. Bausmė yra atlikta. Mes atleidome tam žmogui. Nes bausmė buvo paskirta valstybės vardu vardan visuomenės intereso.
O kas atsitinka dabar? Visuomenė pakeitė savo nuomonę? Dabar mes manysime, kad jie neatliko bausmės, nes mes taip norime, mūsų tokia moralė. Reikėtų išsilavinti teisėje ir pripažinti, kad šitie žmonės atliko savo bausmę. Galbūt kita žinutė turi būti apie tai, kad po bausmės atsitiesti tikrai galima. Kad reikia pripažinti kaltę. Jie atliko bausmę, atsėdėjo, atkentėjo. Kiekvienas subjektyviai supranta tą kentėjimą. Nori, kad būtų kenčiama finansiškai, fiziškai, psichologiškai. Dabar iš jų norima kančios. Kad jie demonstruotų ne linksmą, gerą gyvenimą ir tai, kad atlikus bausmę galima nusimesti kaltės naštą, o eitų panarinę galvas ir plaktų save dėl to, kad yra kalti ir nieko neverti. Nors jie padėjo tūkstančiams žmonių ir tuo pačiu moterų. Nors, galbūt, to neafišavo“, – kalbėjo advokatė Lina Andriuškevičienė.
