„Galima pastebėti, kad eidami už moterų teises, Didžiuliai kaskart kaip prievartautojų pavyzdį pateikia tik brolius Lavrinovičius. Paversti juos simboliu, į kuriuos kiekviena nukentėjusi moteris galėtų spjauti, negalima. Nėra lengvo ar sunkaus nusikaltimo. Visi baudžiamajame kodekse nustatyti nusikaltimai yra sunkūs. Tai yra veikos, kurios yra kriminalizuojamos. Ir dabar išskirti vieną veiką ir personifikuoti kaltininką, laikyti jį tuo simboliu dvidešimt metų – negalima.

Kalbant apie suėjusią senatį, yra konkretus straipsnis: baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 6 dalis. Mes ne šiaip sau sakome, kad jie teisti. Mes sakome, kad, vadovaujantis baudžiamuoju kodeksu, jie yra teisti. Nes jie buvo nuteisti pagal straipsnį, o ne vadovaujantis pirmykšte bendruomenine santvarka ar susitarimu. Būtent kodeksas ir įveda mums terminus „teistas“ arba „neteistas“. Čia sakoma, kad praėjus tam tikram laikui žmogus laikomas neteistu. O dabar nutinka taip, kad mes teisines kategorijas supainiojame su gyvenimu ir sakome, kad bausmės, kurią jiems paskyrė pagal baudžiamąjį kodeksą, jie gyvenime nenusiplaus. Teisinės bausmės morališkai nenusiplaus gyvenime? Taip neturi būti. Tai kam tada mes laikomės to kodekso, jeigu visuomenei peršama tokia mintis, jog, kad ir ką bedarys, jau nebebus normalus žmogus.

Jie atliko bausmę, nes jos paskirtis buvo pataisyti žmogų ir užkardyti kelią jam daryti naujas nusikalstamas veikas. Jie pasitaisė. Bausmė atliko savo funkciją. O dabar ateina atvirkštinė nuomonė, kad po dvidešimties metų bausmės funkcija nebeatlikta ir tikėtis būti pilnaverčiais asmenimis jie nebegali. Kas taip nusprendė? Jeigu esame teisinė valstybė, tai ir laikykimės to. Bausmė yra atlikta. Mes atleidome tam žmogui. Nes bausmė buvo paskirta valstybės vardu vardan visuomenės intereso.

O kas atsitinka dabar? Visuomenė pakeitė savo nuomonę? Dabar mes manysime, kad jie neatliko bausmės, nes mes taip norime, mūsų tokia moralė. Reikėtų išsilavinti teisėje ir pripažinti, kad šitie žmonės atliko savo bausmę. Galbūt kita žinutė turi būti apie tai, kad po bausmės atsitiesti tikrai galima. Kad reikia pripažinti kaltę. Jie atliko bausmę, atsėdėjo, atkentėjo. Kiekvienas subjektyviai supranta tą kentėjimą. Nori, kad būtų kenčiama finansiškai, fiziškai, psichologiškai. Dabar iš jų norima kančios. Kad jie demonstruotų ne linksmą, gerą gyvenimą ir tai, kad atlikus bausmę galima nusimesti kaltės naštą, o eitų panarinę galvas ir plaktų save dėl to, kad yra kalti ir nieko neverti. Nors jie padėjo tūkstančiams žmonių ir tuo pačiu moterų. Nors, galbūt, to neafišavo“, – kalbėjo advokatė Lina Andriuškevičienė.

Delfi primena, kad apie savo poziciją apie reklamą, kurioje nusifilmavo Lavrinovičiai, Erica su Jurgiu išsakė socialiniame tinkle.

„Mes su Erica labai rimtai žiūrime į seksualinius nusikaltimus ir į smurtą prieš moteris. Už tai nusprendėme palikti bendrovę „Telia Lietuva“. Reklaminiai veidai arba rezonuoja, arba nerezonuoja vertybiškai. Savo įvaizdžiu gali pritraukti naujų klientų, bet gali juos ir prarasti. Jie siunčia visuomenei ir papildomų žinučių – šiuo atveju, kad „Telia“ rimtai nežiūri į seksualinį smurtą. Mums smurtas prieš moteris yra pirmo svarbumo problema ir tiesiog negalime mokėti pinigų įmonei, kuri paslaugas, skirtas jaunimui, reklamuoja žmonėmis, teistais už grupinį išprievartavimą.

Tikime, kad mes ne tik perkame prekes, bet ir siunčiame įmonėms bei visuomenei signalus apie mūsų pačių vertybes. Tai, kas mums yra faina, tai, kas mums rūpi, ir tai, ką palaikome, ir tai, ko ne. Mūsų šeimai pirkti paslaugas su jų veidais ne tik sukelia diskomfortą kaip klientams, bet ir nepasitikėjimą įmone, kuri save laiko nepriekaištingos reputacijos lydere socialinės atsakomybės srityje, ir kaip vieną iš vertybių deklaruoja „care“ (rūpinimąsi).

Mūsų akimis, šis reklaminis pasirinkimas skleidžia kaip tik priešingą – „don’t care about gang rape“ – žinutę, todėl ir paliekam „Telią“. Paliekam ir už tai, kad tikime, jog tai siunčia mūsų jaunimui labai nekokį signalą apie seksualinį smurtą ir jo pasekmes. Žinoma, daug kas sakys, jog broliai atliko savo bausmę, jog tai įvyko labai seniai, praėjo užtektinai laiko ir jie padarė labai daug Lietuvos labui krepšinio aikštelėje. Kiekvienas turi teisę į savo asmeninę nuomonę, tačiau kažin ar komentuojantys, kurių dauguma yra vyrai, niekada nebuvę prievartavimo aukomis, turi teisę nuspręsti, kas yra „užtektinai“ laiko atleisti ir pamiršti tokį nusikaltimą.

Kažin ar tai gali padaryti įmonė, viešai brukdama reklamą ir taip asocijuodama savo prekės ženklą bei paslaugas su nusikalstama istorija bei primindama skaudžią patirtį visoms tokių nusikaltimų aukoms. Patys pasirenkame, ką prisiminti pagal tai, kas mums yra svarbu. Į krepšinį žiūrim rimtai – prisimename kiekvieną rinktinės pergalę ir pralaimėjimą nuo Barselonos olimpiados. Į nepriklausomybę žiūrime rimtai – garbiname sąjūdžio lyderius ir nepriklausomybės akto signatarus. Į smurtą prieš moteris ir išprievartavimus žiūrim ne taip rimtai. Kad „Telia“ pasirinko reklamuoti „Ežį“ su nuteistais prievartautojais, nerodo, jog mes pamiršome praeitį, o kad 2020 metais grupinis žaginimas vis dar nėra tai, kas mūsų visuomenei sukeltų rimtą atmetimo reakciją. Kas ketvirta moteris Europoje yra patyrusi seksualinį ar fizinį smurtą. Lietuvoje – beveik kas trečia pagal 2015 metų duomenis.

Daugelis niekam nepraneša iš baimės, iš gėdos ar bijodamos, kad institucijos ir visuomenė rimtai į tai nežiūrės. Pranešimas apie išpuolį dažnai gali būti taip pat traumuojanti patirtis dėl sulauktų reakcijų. O jų būna ir tokių, kad moteris pati kaltinama: „nereikia raitytis diskotekose ar provokuojamai rengtis“, lyg tai būtų savaiminis smurto pateisinimas, bausmės taip pat dažnai būna juokingos. Už išpuolį auka dažniausiai sumoka dvigubai, jeigu vis dėlto nusprendžia kreiptis pagalbos. Brolių Lavrinovičių reklamos mums yra nuolatinis priminimas, kaip „nerimtai“ mes vis dar žiūrime į seksualinį smurtą prieš moteris Lietuvoje. Jų istorijos moralas tas, kad gerai žaisdamas krepšinį gali išpirkti savo kaltes ir pasiekti aukštumas. Bet taip pat siunčia signalą, ir šiuo konkrečiu atveju jaunimui, pagrindinei „Ežio“ auditorijai, jog smurtautojams egzistuoja visavertis gyvenimas po išprievartavimo. O merginoms siunčia signalą, kad tavo užpuolikui viskas gerai baigsis.

Norėtųsi vietoj to nusiųsti „viskas bus gerai“ signalą išžaginimo aukoms, kurioms to labiausiai ir reikia. Pagalvokime: kiek mes turime sėkmės istorijų pačių aukų – merginų bei moterų, kurios patyrė smurtą, išgyveno, pasiekė karjeros aukštumų ir sukūrė šeimas. Kiek? Moterų daug, o istorijų beveik nėra. Nes Lietuvoje tai vis dar yra tabu tema. Tačiau kiekvienas ir kiekviena, patyrę seksualinį smurtą ar pažinodami draugę, mamą, sesę, pusseserę, bendradarbę, išgyvenusią tokį įvykį, žino, kaip sudėtinga vėl atsistoti ant kojų po tokios traumuojančios patirties. Ir niekas nedrįstų joms pasakyti, kad „gana kentėt, juk užtektinai laiko praėjo“.

Aukos, išgyvenusios smurtą, turėtų būti laikomos herojėmis, o ne užpuolikai. Taip, mūsų šeima myli Lietuvos krepšinį ir mes tikime nuteistųjų integracija į visuomenę bei antro šanso davimą, propaguojame ir atlaidumą bei supratingumą tais atvejais, kai žmogus išties deda pastangų išpirkti savo kaltę ir nuoširdžiai bando atitaisyti padarytą žalą. Tačiau, kaip vartotojai, negalime remti komercinės kampanijos, kuri kertasi su mūsų vertybių sistema, kuria gyvename ir siekiame įdiegti savo vaikams. Negalime mokėti pinigų įmonei, kuri savo reklamomis „normalizuoja“ smurtą prieš moteris. Už tai paliekame „Telią“, – feisbuke skelbė J. Didžiulis.

Kiek vėliau buvo išplatintas pranešimas apie tai, kad telekomunikacijos bendrovė „Telia“, reaguodama į kilusį pasipiktinimą, stabdo reklamą, kurioje nusifilmavo garsieji broliai.

„Rinkdamiesi garsius žmones būti prekės ženklo veidais, visada vadovaujamės „Telia“ vertybėmis. Ne išimtis ir naujoji „Ežio“ kampanija, kurioje iki metų galo už tą pačią sumą duodame 3 kartus daugiau duomenų ir kaip kūrybinį sprendimą tam pasirinkome „trijų brolių“ vaizdavimą. Per pastaruosius 15 metų broliai Lavrinovičiai aktyviai dalyvavo įvairiose komercinėse reklamose, visuomeniniuose ir labdaringuose projektuose. Per keletą dešimtmečių trukusią krepšininkų karjerą jie atstovavo Lietuvai nacionalinėse ir olimpinėse rinktinėse, taip užsitarnaudami ne tik šalies sporto ambasadorių vardą, bet ir didelės dalies visuomenės pasitikėjimą bei simpatiją. Tai yra tie nuopelnai ir tie argumentai, dėl kurių mes, kaip ir daug kitų įmonių iki mūsų, reklamai pasirinko brolius Lavrinovičius.

„Telia“ besąlygiškai laikosi teisinės valstybės principų ir gerbia Lavrinovičių bei jų šeimų privatumą, todėl nevertiname tolimos šių žmonių praeities nei iš moralinės, nei iš teisinės pusės, nes už savo padarytus veiksmus jie seniai yra atlikę bausmę, susitaikę ir viešai uždarę šį klausimą su visomis pusėmis. Bet kuriuo atveju, mes suprantame viešai keliamos temos jautrumą ir apgailestaujame, kad mūsų reklama daliai žmonių galėjo pasirodyti nepriimtina, kai kita didelė dalis visuomenės ją vertino labai teigiamai. „Telia“ visada pasisako už konstruktyvų dialogą ir diskusijas, esame atviri skirtingoms nuomonėms, tačiau tuo pačiu metu nenorime skaldyti visuomenės savo reklama. Todėl nusprendėme stabdyti dabartinę „Ežio“ kampaniją ir toliau besąlygiškai remti saviraiškos laisvės, moterų teisių, lygybės, įvairovės bei nediskriminavimo vertybes bei iniciatyvas", – rašoma pranešime spaudai.

Kilusiame ažiotaže krepšininkus brolius pastarosiomis dienomis socialiniuose tinkluose gynė bene didžioji dalis šia tema pasisakiusių žinomų veidų. Dėl to už moteris, išgyvenusias prievartą, stoję J. Didžiulis su žmona turėjo iškęsti ne tik papildomą dėmesį jų šeimai, o ir nemažą kritikos pliūpsnį, kuris nerimsta iki šiol. Jautrią temą palietę dainininkai nusprendė dar kartą prabilti viešai socialiniuose tinkluose, taip norėdami apginti savo nuomonę ir plačiau paaiškinti, ko jie iš tiesų siekė.

„Daugiau jautrumo ir daugiau sąmoningumo, kai kalba eina apie seksualinį smurtą ir smurtą prieš moteris. Toks buvo vienintelis mūsų tikslas. Atsakom į jūsų klausimus:

– Kodėl mes iškėlėm šitą klausimą viešai;

– Kodėl bausmės atlikimas neišplauna visos praeities;

– Ką mes padarėm už Lietuvą;

– Kodėl „darom sau PR“.

Turėtų būti aišku, kad čia ne prieš Lavrinovičius asmeniškai, o apie socialiai atsakingą įmonę, kuri turėjo atsižvelgti į segmentą mūsų visuomenėje, kuriam šita tema kelia skaudžias asociacijas. Kas supranta apie viešuosius ryšius žino, kad „keldami šaršalą“ sau darėm „meškos paslaugą“.

Žinojom, kad bus nepatogu ir nenaudinga mums. Bet vis tiek kėlėm, kad aukos žinotų, jog kažkam tai rūpi. Tam, kad būtų suteikta drąsos joms prabilti. Jeigu norim tikrų pokyčių, turim nevengti nepatogių klausimų. Negalim nutylėti ir tikėti, kad situacija ims ir pasikeis savaime. Netgi, kai labai labai nepatogu. Už tai“, – skelbė žinoma pora. Kartu su šia žinute jiedu paviešino ir vaizdo įrašą, kuriame dainininkai papasakojo plačiau, į ką jie labiausiai nori atkreipti visuomenės dėmesį.

„Mes suprantame, kas čia per šaršalas. Mes suprantame, kiek tai jums nepatogu, suprantame, kiek nepatogu Lavrinovičių šeimai ir mums už tai yra labai nuoširdžiai apmaudu. Patikėkite, mums irgi nėra patogu, bet kažkodėl mes absoliučiai nekalbame apie seksualinio ir kitokio smurto aukas – moteris. O mums tai yra be galo svarbu“, – tikino J. Didžiulis.

E. Jennings teigė, kad trečdalis Lietuvos moterų yra patyrusios seksualinį arba fizinį smurtą.

„Vienas dalykas, kuris mane glumina, net ne glumina, o nuoširdžiai skaudina yra tas, kad daugelis moterų visa tai pasilieka sau. Jos pasilieka tą nepatogumą sau“, – pabrėžė jis.

„Mes kalbame apie porą šimtų tūkstančių moterų, kurios yra patyrusios tokį skausmą ir apie tai negali kalbėti. Už tai mūsų problema nėra su broliais Lavrinovičiais, o yra su „Telia“, kuri apsiskelbė esanti įmonė, tikinti socialine atsakomybe, rodanti pavyzdį, bet negalėjo parodyti sąmoningumo ir jautrumo būtent šiam klausimui. Tuomet atsiranda iš šono žmonių, sakančių, kad jie – herojai ir viskas yra gerai. Aš tikiu, kad jie gali būti geri bičai, bet tam tikram segmentui, tam tikrai daliai žmonių tai yra skausminga, nes siunčia signalą, kad niekam tai nerūpi ir niekas rimtai nežiūri į smurtą prieš moteris“, – pasakojo J. Didžiulis.

Savo vyrui antrino ir E. Jennings: „Tai, kad moterys galėtų kalbėti apie tokius įvykius, jos turi jausti, kad bus išgirstos ir bus matomos. Tai yra be galo svarbu. Jei mes norime augti ir keistis kaip visuomenė – mes turime kalbėti apie tuos sudėtingus dalykus.“

Tęsdamas mintį J. Didžiulis pabrėžė, kad tą patyrusios moterys neturėtų būti smerkiamos. „Apie pusę žmonių Lietuvoje, kai įvyksta seksualinio smurto ar kitokio smurto įvykis prieš moteris, mano, kad dėl to yra kalta pati moteris. Jūs įsivaizduokite!“ – neatsistebėjo žinomas dainininkas. Pora tikino, kad per šį sudėtingą laikotarpį jiedu sulaukė begalės padėkos žinučių ir laiškų iš moterų, kurios patyrė seksualinį smurtą ir visuomenės nusistatymą, todėl jos tarė tylų „ačiū“ už jų kovą.

„Mes sulaukėme palaikymo laiškų, žinučių, skambučių pavidalu iš merginų, kurios sakė „ačiū“. Klausimas, kodėl jos apie tai nepasisako? Nes joms yra nepatogu. Mūsų pareiga ta, kad joms būtų bent truputį patogiau, lengviau. Sulaukėme krūvos komentarų, kai kurie net neverti mūsų dėmesio, bet norisi, kad visiems būtų aišku. Vienas jų – Didžiuliai ieško populiarumo. Klausimas, ar mums tikrai reikia populiarumo? Ar tai mums padės? Mes darėme sau meškos paslaugą. Jūs manote, kad mes nežinojome, kas atsitiks, kai mes parašysime savo įrašą ir išeisime iš „Telia“? – klausė J. Didžiulis.

Be to, Erica atsakė kritikams, kurie prikaišiojo jos ir kolegų iš „Skamp“ dainai, pavadinimu „Padaryta dar viena“ – esą šiame kūrinyje, jei norima, taip pat galima rasti „kabliukų“, įžeidžiančių moteris.

„Girdėjau daug pastabų apie šią dainą, bet mes kalbėjome apie sekso turizmą“, – teigė dainininkė ir pridūrė, kad per daugelį grupės gyvavimo metų jie dalyvavo begalėje socialinių iniciatyvų, apie problemas kalbėdavo ir mokyklose. „Prieš 10 metų aš buvau vienintelis žinomas žmogus, buvęs LGBTQ eitynėse. Tuomet tai nebuvo populiari tema, dabar tai – labai madinga. Per M.A.M.A apdovanojimus taip pat buvau vienintelė, tiesioginiame eteryje kalbėjusi apie berniuką Matuką, mirusį tądien. Visos tos temos yra nepatogios ir sudėtingos, bet reikia kalbėti“, – pabrėžė žinoma moteris.

„Mums šitas dalykas gali pakenkti, bet mes vis tiek tikime, kad reikia kelti balsą. Reikia kelti balsą. Ar „Telia“ nežinojo, kad mes šitą dalyką jau išgyvenome su „Bite“ prieš 7 metus dėl tų pačių priežasčių? Mums rūpi ir mes nieko asmeniško neturime prieš brolius Lavrinovičius. Nuoširdžiai. Mes nediskriminuojame, mums tiesiog seksualinis smurtas yra labai opi tema. Nuoširdžiai. Mūsų klausia, kodėl taip elgiamės su „Telia“, todėl, kad jie – socialiai atsakinga organizacija, remianti LGBT, bando įgalinti moteris. O kaip su seksualiniu smurtu prieš jas? Yra segmentas Lietuvoje, kuriam šis klausimas yra skaudus. Tokios korporacijos turi atsižvelgti į mažumas, kaip mes atsižvelgiame į žydus, neįgaliuosius. Kodėl ne į moteris? Kodėl jos nevertos mūsų jautrumo ir mūsų pagarbos? Man šis dalykas yra skaudus. Norėčiau turėti dialogą, nes manau, kad šia tema reikėtų pakalbėti“, – tikino J. Didžiulis.

Muzikantas taip pat atsakė į populiarią nuomonę, ginančią Lavrinovičius, kad šie jau išpirko savo nuodėmes nelaisvės metais.

„Teisingai, teisingai, – pakartojo jis. – Bet jų reputacija, jų istorija turi tokį kabliuką. Dėl to jie turi atsakingai elgtis. Nesakau, kad jie negali klestėti. Manau, kad jei jie dirbtų šioje srityje, gal kažkas galėtų atsitikti. Bet faktas tas, kad jie turi suprasti, jog kažkam jie – herojai, o kažkam – ne. Atsiprašau, gal reiktų kitaip pasakyti – kai kam tas heroizmas turi papildomą istoriją ir siunčia atitinkamą signalą.“

Pora taip pat pabrėžė, kad kiekvienas visuomenės narys gali prisidėti prie problemų sprendimo net mažais žingsneliais, pavyzdžiui, sudėtingomis temomis nevengiant pasikalbėti savo šeimoje.

„Pradėkite nuo savęs ir pakalbėkite su vaikais“, – savo vaizdo įrašą užbaigė J. ir E. Didžiuliai.