Klaipėdoje sporto trenere dirbusi Silvija dar prieš oficialiai paskelbiant karantiną suprato, kad kuriam laikui netenka darbo. Šios minties vedama moteris įsidarbino kasininke. Naują profesiją Silvija „matavosi“ mėnesį.

„Kasininke dirbau mėnesį laiko, tokia buvo mano terminuota darbo sutartis. Po kelių savaičių pasibaigė karantinas ir vėl grįžau į įprastus darbus. Sunku tiksliai pasakyti, koks tai darbas, kadangi aš dirbau karantino metu, kai situacija apskritai šalyje buvo kitokia. Buvo tikrai nelengvos sąlygos, dideli prekių kiekiai. Nenorėčiau to pakartoti. Bet aš įsipareigojau, todėl savo darbą atlikau iki galo. Kelio atgal jau nebebuvo“, – pasakoja pašnekovė.

Silvija Jučepytė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Silvija tikina, kad populiarioje maisto prekių parduotuvėje ji beveik neturėdavo laisvos minutės – jai teko dirbti ir kasoje, ir salėje.

„Visada kažką darai, nes visada yra darbo. Sakoma, kad daug proto skenuoti prekes nereikia, tačiau tuo metu, kai aš dirbau, buvo sunku. Aš pati esu trenerė, tad tikrai žinau, ką reiškia fizinis krūvis, tačiau po darbo kasoje pirmomis savaitėmis namo aš grįždavau labai pavargusi, į lovą krisdavau kaip lapas. Aš taip nepavargdavau treniruotėse, kaip 10 val. praleidusi kasoje, kur, pavyzdžiui, reikia tempti 5 litrų vandenį. Po darbo aš nebenorėdavau nieko – nei kalbėti, nei užsiimti kuo kitu. Būdavau labai pavargusi.

Aišku, gal kai daugiau padirbi šį darbą, atsiranda įprotis, pripratimas. Šis darbas mažai apmokamas, galbūt todėl žmonės apie jį yra susidarę lengvo darbo įspūdį. Bet aš pati taip pasakyti tikrai negalėčiau. Man tai tikrai buvo iššūkis“, – tikina ji.

Silvija Jučepytė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Po mėnesio praleisto kasoje Silvija ne tik pakeitė pagrindinę profesinę kryptį, bet ir miestą. Kurį laiką Klaipėdoje gyvenusi moteris grįžo į Vilnių ir čia ėmė dirbti ne tik sporto trenere, bet ir atsisuko į savo kitą seną aistrą – veiklą grožio srityje.

„Pasibaigus karantinui aš grįžau į darbą, viskas buvo gerai, tačiau po poros mėnesių iš Klaipėdos aš persikrausčiau į Vilnių. Mano gyvenimas vėl iš naujo apsivertė.

Vilniuje aš ir toliau tęsiau savo sportinę veiklą, tačiau žmones ėmiau daugiau treniruoti gryname ore, kol tam dar leidžia sąlygos. Dar prieš išvažiuojant į Klaipėdą dirbau grožio srityje, tad vėl grįžusi į Vilnių aš susigalvojau išsikelti naują iššūkį. Neseniai pradėjau vienus kursus moteriškoms grožio procedūroms. Sporto tikrai neapleisiu – tai mano aistra, tačiau noriu save realizuoti ir kitose veiklose. Padirbau kasoje, tai dabar norisi visko, atrodo, kad dabar galiu viską padaryti“, – juokiasi pašnekovė.

„Kol dar metai leidžia išbandyti kažką naujo, aš tą ir darau. Dabar noriu labiau save realizuoti grožio versle“, – paaiškino ji.

Pasiteiravus, jeigu šalyje vėl būtų įvestas karantinas, ar ji grįžtų dirbti prie kasos, Silvija išlaikė pauzę ir galiausiai atsakė, kad šioji patirtis – jai jau praeitis.

„Ne, – nusijuokė Silvija. – Man užteko. Manęs labai daug kas klausė, kodėl aš apskritai ten ėjau dirbti, kas man nutiko. Tai galiu paaiškinti, kad tuo metu eiti dirbti kasininke mane motyvavo tikrai ne atlyginimas, o pati patirtis. Tai buvo ekspromtu sugalvota mintis, kurią vėliau turėjau įvykdyti iki galo. Šį darbą mane išbandyti skatino tai, kad aš neturėjau tokios patirties – nei paauglystėje, nei studijų laikais man neteko dirbti nei padavėja, nei pardavėja, nei kasininke, todėl, atsiradus daugiau laisvo laiko, pamaniau, kodėl man to neišbandžius? Nebenorėčiau dirbti kasininke. Per tą laiką, kurį ten praleidau, manau, galėčiau nuveikti kažką naudingesnio. Tikrai nebenorėčiau, bet, žinoma, ne veltui sakoma – niekada nesakyk niekada. Visko gyvenime dar gali nutikti.“

Silvija Jučepytė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Nors darbo parduotuvėje Silvija nebekartotų, ji visgi džiaugiasi uždėjusi varnelę savo iššūkių sąraše.

„Šią patirtį aš vertinu teigiamai. Aš pati to norėjau, išsikėliau sau iššūkį ir jį įvykdžiau. Mano toks charakteris, kad aš gyvenime negaliu stovėti vietoje. Man reikia išlipti iš komforto zonos. Paskutinius ketverius metus aš dirbau pati sau, tai reiškia, kad buvau pati sau direktorė, galėjau planuotis laiką, kaip man patogu, todėl kitoks darbas, kuriame yra vadovas, jau buvo gana nelengvas įsipareigojimas. Dirbti ritmu nuo 10 val. iki 22 val. – man taip pat buvo sunku. Tu negali tiesiog išeiti, privalai atsėdėti visas tas valandas.

Tiesa, darbo sutarčiai einant į pabaigą, aš jau atmintinai mokėjau beveik visus populiarius prekių kodus, susipažinau su daug skirtingų, įdomių žmonių. Esu bendraujanti, todėl ir žmonės noriai sveikindavosi, kalbėdavosi. Turėjau net etatinių klientų, kurie pas mane ateidavo jau kaip pas pažįstamą ar draugę. Gavau geros patirties, šilto žmogiškojo ryšio.

Tarp kito, labai nemažai žmonių pamatė Delfi straipsnį apie mane, todėl pirkėjai atėję dažnai paklausdavo, ar čia aš toji Silvija. Žinote, per kaukę gana sunku žmogų atpažinti tai ir klausdavo: „Gal jūs ta trenerė, kur dirba kasoje?“. Smagu. Per trumpą laiką spėjau ir iš pirkėjų gerą žodį gauti, ir gana greitai perprasti patį darbą, manau, man neblogai sekėsi“, – šyptelėjo ji.

Silvija tiki, kad gyvenime viskas priklauso nuo požiūrio, tad ir dirbdamas kasoje gali susipažinti su įdomiais žmonėmis ar susirinkti tau naudingų kontaktų.

„Žmonės yra linkę bendrauti, tad jei pats nebūsi surūgęs ir kitas tau šypsosis. Tikrai nesigailiu šios patirties ir jei kas leistų laiką atsukti atgal – elgčiausi taip pat“, – patikino pašnekovė.