„Jei galėčiau ką nors patarti sau paauglystėje, sergančiai anoreksija ir bulimija, nesakyčiau jai nieko. Tai buvo sunkus, bet labai daug pamokų atnešęs laikas, be kurio dabar greičiausiai nebūčiau tuo, kas esu“, – jautriame ir labai asmeniškame interviu atvirai prisipažino mergina, keliskart vos sulaikiusi ašaras.
Ji teigė esanti be galo laiminga, vieną dieną sugebėjusi iškeisti atsivėrusias karjeros galimybes žiniasklaidoje į savo didžiausią gyvenimo aistrą – šokį.
„Aš labai džiaugiuosi, kad atėjo ruduo, kadangi vasarą visi tingi šokti, tad į pamokas vaikštoma prasčiau, prastesnis lankomumas. Ši vasara buvo kitokia, nei buvo anksčiau. Manau, daugelio mūsų planai buvo sujaukti, nuplaukė dauguma konkursų, koncertų, festivalių, kuriuose turėjau dalyvauti tiek pati, tiek su savo mokinėmis. Tad laiką praleidau šokių salėje. Nepaisant to, buvo darbinga vasara. Visgi džiaugiuosi, kad atėjo ruduo. Galbūt į gyvenimą jis įneš daugiau režimo, tvarkos gyvenime ir mažiau chaoso“, – pasakojo pašnekovė.
„Aš labai mėgstu naujas pradžias, uždavinius, siekti naujų tikslų, o ruduo tam pats geriausias metas. Mes nesame pavargę, esame pailsėję. Rudenį visada yra daug jėgų, motyvacijos, gyventi ir veikti“, – tiki šokėja.
Karantino metu Kristina taip pat neapleido savo pagrindinio užsiėmimo.
„Ėmiau vesti pamokas nuotoliniu būdu ir sekėsi geriau nei tikėjausi pradžioje. Pamokoje kartais būdavo apie 30-40 žmonių. Vedžiau visą karantiną, t.y. du su puse mėnesio, du kartus per savaitę. Taip pat vedžiau asmenines pamokas nuotoliniu būdu ir pati mokiausi namuose ar šokių salėje“, – teigė ji.
Vilniuje užaugusi ir iki šiol sostinėje gyvenanti Kristina apie savo vaikystę pasakoja dvejopai.
„Buvo skirtingi etapai. Nuo kokios 8-os klasės aš buvau pirmūnė. Kaip tėvai sako, aš neturėjau paauglystės, gal man ji dabar vyksta? Buvau labai geras vaikas, gerai mokiausi, baigiau muzikos mokyklą kartu su gimnazija. Mano svajonė buvo būti žurnaliste. Jau nuo 10-os klasės labai stengiausi stipriai mokytis būtent tuos dalykus, kurie yra svarbūs, norint įstoti į žurnalistiką. Po 11-os klasės net pradėjau dirbti, – pasakojo pašnekovė. – Mano paauglystė prasidėjo maždaug nuo 21-erių, vaikas buvau gana geras, užimtas, į vakarėlius per daug nevaikščiojau, bet mokykloje pasireikšdavau.“
Šokius Kristina atrado baigusi muzikos mokyklą, kurią ji lankė 11 metų. Būdama 15-os ji nuėjo mokytis gatvės šokių, vėliau lankė ir kitų šokių stilių užsiėmimus, o mokyklos renginiuose neretai būdavo atsakinga už choreografiją. Šokis gyvenimo būdu Kristinai tapo antrame studijų kurse, kai jai buvo 21-eri. Šios veiklos jai nebuvo gana, todėl ilgainiui darbas kriminalų srityje žiniasklaidoje atsidūrė antrame plane. Vėliau Kristina nusprendė surizikuoti ir visa galva pasinerti į šokius.
„Kad ir kaip tai neracionalu atrodė, kadangi aš tiek metų siekiau tokio darbo. Bet supratau, kad šokdama jaučiuosi geriausiai“, – neslėpė ji.
„Nusprendžiau, kad noriu pagyventi, nes visą laiką gyvenau pagal taisykles – taip, kaip man tėvai viską buvo įdiegę. Buvau geras vaikas. Aš norėjau būti pirmūne, norėjau, kad mane gerbtų mokytojai, vėliau – kolegos, darbdaviai. Norėjau visko pagal taisykles. Bet man labai nusibodo ir aš nusprendžiau, kad noriu būti laiminga ir noriu pagyventi laisviau bent kurį laiką. Bet viskas taip įsisuko, kad šokiai užima vis didesnę vietą mano gyvenime“, – prisipažino Kristina.
Naujas gyvenimo etapas sukėlė nemažai streso ne tik pačiai šokėjai, o ir jos artimiesiems. Šeima sunkiai priėmė šiuos pokyčius, tačiau ilgainiui Kristina įrodė, kad tai nėra tik trumpalaikė užgaida. Prie to prisidėjo ir mokinių atsiliepimai, kuriuose buvo ne tik padėkos, bet ir itin jautrios ir asmeniškos istorijos. Merginos prisipažino, kad šokiai, kuriuos vedė Kristina, pakeitė jų požiūrį savo kūną, įpročius ir net gyvenimą. Tokie pavyzdžiai šokių mokytoją labai liečia, nes juose ji atpažįsta pačią save. Kristinai yra tekę kovoti su mitybos sutrikimais.
„Tai vyksta ne tik paauglystėje ir ne tik jaunoms merginoms. Mes dažnai net nematome, kokie žmonės serga, kokio amžiaus jie yra ir iš kur. Bet kai ėmiau gydytis pati, aš supratau, kad nėra taip, jog tai nutinka tik moterims, tuo serga ir vyrai. Valgymo sutrikimai yra psichologinės problemos, kurios paveikia mūsų mitybą. Tai gali nutikti kiekvienam žmogui atitinkame jo gyvenimo etape. Man tai sustiprėjo paauglystėje. <...>
Tam įtakos turėjo įvairūs faktoriai. Manau, kad tai buvo susiję su perfekcionizmu, kuris atsirado vėlesnėse mokyklos klasėse. Kai ėmiau jausti nerimą dėl ateities, kas aš esu, ką aš veiksiu. Pradėjau suprasti, kad aš esu tokia, kokią aš save susikuriu. Kad viskas yra mano rankose, jog aš galiu viską kontroliuoti, kad turiu viską kontroliuoti. Pradėjau gerai mokytis, daug sportuoti, kontroliuoti mitybą. Atsirado net euforijos jausmas nuo tos kontrolės, pripranti prie jos ir net imi mėgautis tuo, kad sugebi nevalgyti. Svoris krenta labai greitai ir gali save kankinti, kai turi to perfekcionizmo savyje“, – atviravo laidos viešnia.
Mitybos sutrikimai Kristiną lydėjo kelis metus, dėl to ji buvo atsidūrusi net ligoninėje, kadangi svoris pasiekė drastiškai mažą ribą, o sveikata ėmė stipriai šlubuoti. Nepaisant visko, šokių mokytoja savo gyvenime nieko nekeistų.
„Ką aš išmokau, kai sveikau, man suteikė daug empatijos, paaugino emocinį intelektą, nes lankiau terapiją tiek individualiai, tiek grupėse. Išmokau labai daug ir gal būčiau visai kitoks žmogus, gal net toks, kuriuo nenorėčiau būti, jei visko nebūčiau praėjusi. Išmokau daug apie savo emocijas ir tai man padėjo atpažinti kitų emocijas. Tai pagerino mano santykius, ėmiau kurti geresnį ryšį su savimi, šeima, draugais, artimaisiais. Buvo žiauru, buvo skaudu visiems, man, mano šeimai, bet išgyvenau“, – šyptelėjo ji.
Pokalbyje Kristina atsiminė ir keistą įvykį, kai vieną kartą, filmuodamasi gatvėje, ją ėmė filmuoti nepažįstamoji. Praeivė taip įsiuto pamačiusi neva nederamą šokį, kad ėmė grasinti policija.
„Šokau Lukiškių aikštėje, kur yra fontanas. Tai turėjo būti „Dancehall“ šokio video. Aš dar buvau pakankamai padoriai apsirengusi, su marškinėliais be iškirptės, taip, šortukai buvo trumpi, džinsiniai, bet tai buvo sekmadienis, 11 val. vakaro, vaikų jau ten nebuvo, buvo visiškai tamsu.
Kai ėmiau šokti, prie manęs priėjo moteris ir ėmė mane filmuoti. Pasakė, kad man iškvietė policiją, kišo į veidą telefoną, sakė, jog mane filmuoja ir viską nusiųs policijai. Aš jai atsakiau, kad kviestų – man patinka žiūrovai, viskas gerai. Ji ėmė sakyti, kad tai, ką darau, yra ištvirkavimas, nusikaltimas. Aš jai ir toliau sakiau, kad ateitų prisijungti, jog šokti labai sveika ir labai smagu. Bet ji man ir toliau kišo tą telefoną. Man kažkas pasidarė, kad tą akimirką specialiai nusprendžiau kristi ant špagato ir pradėjau ten „twerkinti“. Pagalvojau, jeigu jau filmuoja ir jeigu šį video ji tikrai kažkur nusiųs, tai bus labai gera reklama“, – nusišypsojo pašnekovė.
Tai buvo vienintelis atvejis, kai Kristinai teko susidurti su tokia tiesiogine ataka prieš jos šokį.
„Ta moteris man priminė, kad Lietuvoje tai vis dar nauja ir tai žmones gali šokiruoti“, – teigė ji.
Visą pokalbį ir specialų Kristinos pasirodymą „Delfi“ studijoje galite pamatyti laidos įraše.
