– Turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad žmonės, išgirdę jūsų vardą ir pavardę, pirmiausiai jus tapatina su tango. Kiek šis šokis jūsų gyvenime reiškia dabar? Ar juo ir toliau taip stipriai atsidavęs gyvenate, kaip ir prieš 20 metų?

– Tango man yra labai svarbus dalykas gyvenime. Tai tarsi cukrus, miltai, duona. Žmonėms visada reikėjo, reikia ir reiks artumo, apsikabinimo, bendravimo, šilumos. Man atrodo, kad visiems reiktų pajusti tango.

– Esate argentinietis, tad tikiu, kad tango, karštas temperamentas jums yra tarsi įaugęs į kraują, o ar pastebėjote, kaip šį šokį įprastai priima lietuviai? Ar mums lengva atsipalaiduoti šokių aikštelėje?

– Yra įvairių lietuvių, sunku būtų visus vertinti bendrai. Yra ir labai puikių šokėjų. Manau, kad lietuviai tango atranda ieškodami terapijos, norėdami pažadinti savo aistrą, jausmus, norėdami pradėti bendrauti kitaip, iš arčiau, išmokti kitų bendravimo kodų, variantų. Tikiu, kad žmonės po pamokos tampa drąsesniais, nes tango yra tarsi bendravimo mokykla su savo stiliumi, manieromis, būdu.

Žinoma, lyginant su pietiečiais, aš matau skirtumą. Pastebėjau, kad Lietuvoje gyvenantys žmonės yra labiau šaltoki, o tango juos šildo. Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje ar Pietų Amerikoje žmonės bučiuojasi kas kelias minutes. Išeini į kioską, grįžti – ir vėl bučiuoji (juokiasi). Apsikabinimai ar bučiniai vyksta ir tarpusavyje tarp vyrų, bičiulių. Ten visai kitoks žmonių bendravimas, matyt, todėl ir koronavirusas ten paplito greičiau ir plačiau. Manau, kad iš dalies dėl bendravimo skirtumų šiaurinėje pasaulio dalyje yra mažiau šio užkrato atvejų.

Eduardo Gimenezas ir Monika / Foto: Dovilė Di

– Užsiminėte apie koronavirusą. Kiek ši pandemija jums pačiam pakišo koją?

– Be abejo, nukentėjau ir aš. Esu ne tik šokėjas, bet ir dainininkas, tad turėję įvykti koncertai buvo atšaukti, sutriko ir vedamų pamokų grafikas. Tiesa, su tango dirbu ir individualiai, kai poros ateina pas mane po vieną, tuomet viskas vyksta asmeniškai. Beje, man taip ir labiau patinka, kadangi galiu visą dėmesį skirti konkrečiai dviem šokėjams. Po truputį pradėjome dirbti ir su grupėmis, ten yra ir vyresnių žmonių, kas mane labai džiugina. Juk visiems reikia bendravimo, apsikabinimo. Manau, kad po truputį grįžtame į įprastą gyvenimą, tai – jau gera pradžia.

– Ne paslaptis, kad tiek šokių aikštelėje, tiek asmenine prasme turite naują partnerę. Ar ir už šią pažintį dėkojate tango?

– Taip, teisingai, kalbate apie Moniką. Mes susipažinome taip pat dėka tango. Viskas įvyko prieš metus. Ji atėjo į tango pamokas mokytis individualiai. Nežinau, ar aš ją užkariavau, ar ji mane (juokiasi). Greičiausiai, antras variantas.

Ji taip pat dirba mokytoja, tik moko šiuolaikinio šokio. Ji mane labai sužavėjo savo gebėjimu reaguoti į muziką per šokį, ji puikiai valdo savo kūną. Ilgainiui tapome kolegomis. Su Monika dirbame kartu. Ji tapo ne tik mano gyvenimo moterimi, bet ir šokių partnere. Esame labai laimingi kartu. Maitiname vienas kitą žiniomis, mums gera kartu, nes turime turiningą laiką.

Man reikėjo tokios partnerės, kuri mane stimuliuotų, priverstų judėti į priekį, stengtis, kad atiduočiau daugiau energijos dėl „Tango akademijos“ ir dėl savęs paties. Man atrodo, kad porose taip ir turi būti – kaip ir šokant tango, kita pusė tampa tavo atrama, pagalba.

Mano manymu, tango šokis yra atskira trijų minučių gyvenimo sintezė, kurioje tu gali pamatyti, kaip poros gyvena namuose, kas iš jų yra lyderis, o kas juodu tempia atgal. Tango yra tarsi asmeninį gyvenimą atspindintis veidrodis. Kai kurioms poroms, kaip ir gyvenime, nepasiseka, jos pasiduoda, o kai kurios drauge tik sutvirtėja.

Įprastai tango šokyje vesti turi vyras, tiesa, taip ne visada būna gyvenime. Lietuvoje yra tikrai nemažai stiprių moterų ir kuo toliau, tuo labiau atsiranda savarankiškų moterų, kurios renkasi individualias pamokas, nes neturi sukūrusios santykių, neturi partnerio. Tiesa, atrodo, kad kai kurioms ir nereikia vyrų. Ir viskas su tuo yra gerai, kiekvienas žmogus turi savo gyvenimą, tikslus ir norus, o tango priima visus.

Reikia sutikti, kad individualizmas XXI amžiuje yra labai stiprus, tango tampa kaip vaistas. Dabar žmonėms labai svarbu susikurti materialinę gerovę, jie daug dirba dėl geresnio buto, geresnio automobilio ir pamiršta, kad gyvenime svarbiausia yra dalintis, svarbu meilė, jausmai. Manau, kad nieko gero neišeis, jei statysime savo gyvenimą tik ant materialių dalykų, tokiu atveju tikrai būsime nelaimingi, susvetimėję. Mums, žmonėms, reikia socializuotis, padėti vieni kitiems. Manau, kad tai, ką duosi kitam, gausi atgal ir pats.

Eduardo Gimenezas / Foto: Dovilė Di

– Eduardo, esate išgyvenęs skausmingas skyrybas su aktore Ineta Stasiulyte. Ar po šio gyvenimo įvykio jums nebuvo sunku užmegzti naujus santykius? Ar lengvai ir vėl patikėjote meile?

– Su Ineta mes bendraujame labai draugiškai, viskas labai gerai, turime dukrą Upę, su kuria dažnai pietaujame kartu. Po skyrybų turėjau ne vieną santykį. Vieni iš jų truko pusantrų metų, buvo labai geri. Nebijau vėl pamilti. Tikrai nebijau.

Taip, po Inetos aš buvau beveik penkerius metus visiškai vienas. Padariau pertrauką, man to labai reikėjo. Tai buvo gera terapija, po kurios vėl susipažinau su savimi, iš naujo atradau savo privalumus, talentus, sugebėjimus. Išmokau nepriklausyti nuo kito žmogaus. Bet vėlgi, grįžtame prie tos pačios minties, kad aš galėjau ir toliau gyventi vienas, bet anksčiau ar vėliau norisi rizikuoti, norisi įsimylėti, norisi pabandyti. Taip, kartais surizikavus ir nudegus norisi verkti, pykti, rėkti, bet tai yra jausmai. Nusivylimas irgi yra jausmas, kuris irgi turi savyje kai ką gražaus – rodo, kad esi gyvas. Net ir iš tokios patirties galima sukurti kažką gražaus, pavyzdžiui, dainą. Po tokių išgyvenimų atsiranda kiti draugai, aplinka ir tai gydo. Juk jei nieko nedarysi tavo gyvenime niekas nesikeis.

– Ko išmokote iš gyvenimo kartu?

– Išmokau, kad reikia su savo žmogumi laikyti labai artimą bendravimą. Poroje labai svarbus nuolatinis kontaktas. Reikia kiekvieną dieną skirti laiko atviram pokalbiui, paklausti, kaip praėjo diena, kas joje nutiko, kodėl tu liūdna, ar nori apie tai pasikalbėti ir t.t. Visada turime būti komanda, bendrininkai. Jeigu tokie nesame, viskas po truputį ir prasideda. Ilgainiui atsiranda skylė ir žmonės atitolsta, praeina metai ir paskui sukrečia suvokimas, kad nebepažįsti savo artimo žmogaus ir tave stebina jo padaryti žingsniai. Yra svarbu pasirūpinti kokybišku buvimu kartu, tuomet atsiranda pasitikėjimas. Kai mes pradedame gyventi individualiai, kai nesame poroje, yra didelė rizika, kadangi žmogui yra svarbi partnerystė. Štai, ko išmokau iš to meto savo gyvenime.

– Po skyrybų daliai žmonių net mintis apie naujus santykius asocijuojasi su blogais prisiminimais, ar pats bijojote dar kartą tokios patirties?

– Be abejo, turi praeiti gedulo laikotarpis. Bent jau man turėjo praeiti keleri metai. Tai labai asmeniška, kiekvienam ši patirtis yra labai skirtinga. Mano manymu, toks gedulas gali tęstis metus, porą, trejus ar daugiau. Per tą laiką, aišku, tu net negalvoji apie tai, nes kenti, labai išgyveni, atsisakai visko, ką tau siūlo gyvenimas. Bet po to tu imi suprasti, kad žmonės kartais gali ir išsiskirti, su tuo reikia susitaikyti. Tikrai nesu kategoriškas šiuo klausimu. Reikia gyventi.

– Tango šokėjo įvaizdis visuomenėje neretai tapatinamas su nuolatine energija, aistra, temperamentu, moterimis, o koks gyvenime esate iš tiesų? Koks būnate savo namuose, artimoje aplinkoje?

– Tikrai esu aistringas, toks mano temperamentas, matyt, ispaniška kultūra, kurioje aš užaugau, padarė savo. Mane mokino būti tokiu. Tokia buvo gatvės mokykla, kurioje mokyta, kaip prieiti prie moters, kaip pabandyti ją vilioti, užkariauti – tai įprasta tų kraštų kultūrai. Visa tai manyje yra, aš negaliu to ištrinti, išimti, tiesa, nemanau, kad tai man trukdo, su tuo viskas yra gerai.

Tačiau gyvenime turiu ir kitą savo pusę. Esu ir labai ramus, ieškantis atsakymų. Tango yra labai ekspresyvus, bet dirbant tik su kūno kalba palaipsniui atsiranda tuštybė. Tuomet ieškau savęs muzikoje, dainuoju klasikinė muziką, Robertą Schumanną, kuriu savo dainas. Namuose esu labai ramus, groju gitara, pianinu. Grįžęs namo stengiuosi pailsėti nuo tango, nes amžinai gyventi su juo negalima, reikia į gyvenimą įsileisti ir kitų veiklų. Reikia išlaikyti balansą.

Eduardo Gimenezas ir Monika / Foto: Dovilė Di

– Kokie artimiausi jūsų planai?

– Jeigu būtų kiti laikai, jei nebūtų koronaviruso, gal galėčiau išleisti savo ketvirtąjį solinį albumą su muzikantais, bet dabar sudėtinga situacija, nėra koncertų. Dabar daugiausia planų yra susijusių su tango. Kartu su Monika stipriname savo programą, keliame šokių lygį ir kuriame telenovelę videoformatu feisbuke. Ten dalinamės linksma kūryba, juokiamės iš tango situacijų, kuriose – šeimyninės istorijos ir tai, kas vyksta namuose tarp tango porų. Viskas pasiimta iš mano patirties su mokiniais. Kiekvienas šokėjas turi savo asmenybę. Mano mintyse išliko daug atsiminimų apie įvairias problemas, situacijas, kompleksus. Visa tai labai įdomu panagrinėti ir kartu pajuokauti. Juokiamės ir iš savęs. Norisi nuimti nuo tango tą dramatizmą. Šiame šokyje yra nemažai paslėpta, tereikia tai pastebėti.