Alytaus miesto teatro aktorė bei režisierė sutinka, kad neretai pamirštame, kiek aplink mus yra nuostabių žmonių. Šios minties vedama menininkė savo socialiniame tinkle pasidalijo įrašu, kuris sudomino tūkstančius žmonių.
Juo A. Kavaliauskaitė dalijasi ir su Delfi skaitytojais. „Šviesos niekada nebus per daug, ypač, kai tai tikra, nors gal ir skamba, kaip filmo ar veikiau serialo scenarijus“, – šiltai sako žinoma menininkė.
Įvykis, apie kurį sukasi pasakojimas, nutiko vėlyvą naktį Alytuje. A. Kavaliauskaitė nusiminusi sėdėjo ant laiptų šalia savo namų. Ją išvydęs policijos pareigūnas neliko abejingas – stabtelėjo, užkalbino ir įsitikino, ar jaunai moteriai viskas yra gerai.
Jautrią minutę parodytu žmogiškumu žavėjosi ne tik internautai, o ir kolegos. Policijos socialiniame tinkle pasirodė į pareigūno poelgį reaguojanti žinutė.
„Mūsų tarnyboje iškvietimų būna įvairių: skubių ir pavojingų, kuomet skubame padėti žmogui. Labai įprastų, kuomet turime atvykti, tiesiog užfiksuoti įvykį ir atlikti savo pareigą.
Bet pasitaiko ir panašių į šį, kuomet pakanka įsitikinti, kad naktį gatvėje stovinčiam žmogui nieko nenutiko. Tuomet belieka palinkėti labos nakties ir ramiai tęsti tarnybą“, – feisbuke rašo Lietuvos policija.
Žemiau pateikiame minimą A. Kavaliauskaitės istoriją:
Laikas: maždaug 01:01.
Vieta: prie daugiabučio laiptinės.
Sėdžiu ant laiptų, matau, atvažiuoja policijos autobusiukas. Pravažiuoja. Sugrįžta. Įsuka į kiemą. Stabteli vidury jo. Žiūriu.
Prieina policininkas, žinoma, prie manęs. Šypsausi.
Policininkas: Laba naktis.
Aš: Laba naktis.
P: Jūs kvietėte?
A: Tikrai ne.
P: Ką čia geriate?
A: Kavą. Norite paragauti?
P: Ne, ačiū.
A: Jūs to paties manęs klausėte beveik prieš du mėnesius (šypsausi).
P: Aš ir galvoju, ar čia ne Jūs. Jums viskas gerai?
A: Bus.
P: Kas nutiko?
A: Tikrai viskas gerai (šypsausi).
P: Jeigu žmogus verkia turbūt nėra viskas gerai...
A: Nieko, praeis...
Tyla.
P: Tai ką čia darote, juk naktis?
A: Gedžiu (juokiuosi per ašaras).
P: Ko gi?
A: Santykio.
P: Oi, tokia moteris..? Kiek Jums metų?
A: Beveik 35.
P: Atrodote žymiai jaunesnė.
Tyla.
P: Vaikų turite?
A: Ne.
Tada eina tolimesnis dialogas. Po jo:
A: Bet prieš kelias savaites Jūs tikrai čia buvote sustoję, vėl kažkas melagingai iškvietė?
P: Turbūt. Dar ilgai čia būsite (šypsosi)?
A: Dar truputį (juokiuosi).
P: Džiaugiuosi, kad pralinksminau.
Tyla.
P: Kodėl nesinori eiti namo?
A: Kai namie tvanku, ir viduje taip pat, ieškai kur galėtumei įkvėpti gryno oro.
P: Aukštai gyvenate?
A: Aš žinau ką Jūs darote, galite būti ramus, ryt aštuntą valandą ryto galime susitikti teatre (juokiuosi).
P: Dirbate teatre?
A: Taip.
P: Kaip gražu...
A: Ne visiems. Jūs ramiai galite važiuoti, man tikrai viskas gerai. O Kad ašaros byra, natūralu, Jūs neraudotumėt, jeigu Jūsų šventovę sutryptų?
P: Aš dar jaunas...
A: Prisiekiu, galite būti ramus. Jeigu būtų kitaip, manau, kitaip kalbėtume. Žinau, ką sakau.
P: Mane sąžinė užgraužtų... Aš ne tik pareigą atlieku. Man tikrai rūpi.
A: Į parką neisiu. Žinau, kas jame gali nutikti, o čia gi saugu.
P: Na, taip. Aš šalia gyvenu.
A: Jūs galite gurkštelėti, tikrai kava.
P: Ne, nereikia. Tikiu. Ar tikrai negaliu niekuo padėti?
A: Jau padėjote ir už tai esu labai dėkinga.
P: Bet jūs tikrai ta pati...
A: Taip..
P: Gražus sutapimas.
A: Taip. Jus kviečia. Pažadu, galite važiuoti ramiai.
P: Pailsėkite.
Tyla.
P: O jis nesuprato, ką prarado. Labanaktis.
A: Ramios nakties.
Ne, tai ne serialui skirto scenarijaus dialogas (tuo turbūt patikės tik labai stipriai mane pažįstantys).Tai realybė, nutikusi prieš keliasdešimt minučių. Realybė, kuri netikėtai įrodė, kad tikrai yra policininkų, kurie atlieka puikiai savą pareigą, bet dar viršų ima ir žmogiška empatija. Žmogus pasidžiaugė, kad prajuokino, aš pasidžiaugiau, kad jeigu vietoje manęs būtų sėdėjęs žmogus, kuris būtų labai stiprioje riboje, šis žmogus būtų padėjęs. Jis net nežino turbūt, kaip juo didžiuojuosi. Ir tikrai paradoksas, kad tokiu pat metu, tokioje pat vietoje susitinkame antrąkart. Nežinau, ką dangus siunčia, bet pajutau: saugu.
Didvyri, nors Tu ir neskaitai šito įrašo, bet labai tikiuosi, kad bent minčių galia girdi mano padėką už kiekvieną, kuris sutiks Tave kelyje ir Tu jam padėsi. O aš ryte išsiaiškinsiu, kas tu ir „viršuj“ pasakysiu, kad Tu – nuostabus. Būtų nedora, jeigu visa tai liktų tik man.
Šypsausi ir ramiai einu ilsėtis.
