Amžiaus mitai

Pokalbį pavadinau „Jaunas keturiasdešimtmečių gyvenimas“. Ar teisingas pavadinimas?

Nomeda Marčėnaitė (N. M.): Kaip pasižiūrėsi. Pati jaučiuosi labai įvairiai. Kartais jaučiu, kad keturiasdešimt tai - tik tik, ir aš tokia pati, kaip ir mano vaikai, kaip ir mano dvidešimtmetis sūnus, ar mažieji šešiamečiai. O kartais jaučiu - kiek daug pragyvenau, kaip daug patyriau. Bet šalia vis tas jausmas, kad vis dar esu jauna.

Irena Osičnienė (I. O.): Jaučiuosi panašiai. Dažnai savo dukrai sakau: duok Dieve man tavo amžių ir mano patirtį. Būtų labai gerai, jeigu žmogus galėtų turėti tokią sintezę. Deja, taip niekada nebus.

N. M.: Pas mus yra jaunystės kultas. Net nežinau, iš kur visa tai atėjo. Bet yra manoma, kad tik jaunas žmogus pas mus gali ko nors pasiekti, tiktai jaunas yra kažko vertas. Šis mitas yra žiauriai klaidingas, nes gerokai anksčiau mus verčia manyti, kad nebedaug liko gyventi. Tai prasideda nuo dvidešimt penkerių - tai yra absoliuti kvailybė. Žinau nemažai pavyzdžių, kai brandaus amžiaus žmonės pradeda gyvenimą iš naujo, kai daug ką jie patiria tik pirmą kartą.

O gal keturiasdešimtmečio išvakarėse pagalvoji, ką esi užgyvenęs, ar turi šeimą, ar turi mylimą žmogų, ar pasiekei ką norėjęs. Ar nekyla mintis, kad ką turiu - tai turiu, ir nieko naujo jau tikrai nebeturėsiu?

I. O.: Absoliuti nesąmonė. Kai man sukako keturiasdešimt - nusprendžiau dar kartą studijuoti, nors ir buvau nutarusi, kad nei egzaminų, nei bemiegių naktų, nei jokių studijų mano gyvenime tikrai nebebus. Bet kodėl gi ne? Juk man tik keturiasdešimt ir aš galiu dar daug ką nuveikti.

N. M.: O kodėl Jūs tai darėte?

Nuolatinis mokslas

Ir ar toks noras studijuoti buvo kilęs iki keturiasdešimties?

I. O.: Man taip norėjosi. Buvo kilęs noras ir iki keturiasdešimties, bet nebuvo tinkamų sąlygų. Duktė buvo dar maža, jai reikėjo skirti daug dėmesio. Buvo sakančių - kam to reikia, jau suvaikėjau, nusenau, nukvakau ir gal neturiu ką veikti.

O kaip jautėsi keturiasdešimtmetė šalia kitų studentų?

I. O.: Labai puikiai. Šiuo metu ir vėl studijuoju, grupėje esu vyriausia ir neturiu dėl to jokių problemų - man tai visiškai netrukdo.

Foto: DELFI

N. M.: Aš savo laidos filmavimo grupėje irgi neiškart susigaudžiau, kad esu vyriausia...

Be fobijų

Irena, esate minėjusi, kad keturiasdešimties yra gera būti todėl, kad tu nieko nebebijai...

I. O.: ...taip, labai vertinu tą dalyką, kad nieko nebebijau. Jaučiuosi taip, kad iš manęs atėmus namus, darbą - žinau, kad neprapulčiau. Tiesiog pasitikiu savo patirtimi.

Grįžkime prie baimių. Nomeda, tu esi minėjusi apie senatvės baimę. Nejaugi jos nėra?

N. M.: Senatvės baimė be abejo yra. Sakykim, neturiu tos senėjimo baimės, kad mano kūnas keičiasi, atsiranda raukšlių veide. Tokios baimės neturiu. Niekada savimi nesigrožėjau, niekada nesijaučiau gražia. Niekada.Tiesiog visą gyvenimą norėjau tokia būti.

Aš irgi noriu pasakyti, kad graži niekada nesijaučiau, bet dvidešimt šešerių jaučiausi žymiai negražesnė, negu esu dabar...

N. M.: Čia kalba eina apie tai, ne kaip tu atrodai, o kaip tu jautiesi. Tai yra vidiniai dalykai, kurie priklauso nuo to, kokioje situacijoje gyvenam. Turiu tris vaikus, turiu gyvus artimuosius, mylimus žmones, turiu mylimą, labai brangų žmogų. Aš iš tiesų be galo daug turiu. Ir jeigu ne toks Marius šalia manęs, kažin ar aš tokia tvirta būčiau ir ar aš taip nesibaisėčiau tomis raukšlėmis. Dėl to nenorėčiau būti tokia kategoriška ir sakyti, kad yra nesąmonė senatvės arba amžiaus baimė. Tiesiog jos neišgyvenu dėl teigiamos aplinkos, kurioje gyvenu.

Nesiimu teigti, kad nebūtų kitaip, jeigu mano situacija būtų kitokia. Nežinau. Bet šiuo metu aš jaučiuosi gerai, dėl nieko nebijau, išskyrus artimųjų ligas, jų negalias, bijau savo pačios negalios. Tačiau labai nenoriu bijoti, vengiu visokių baimių, fobijų, bandau į tai žvelgti su humoru.

Žibančios akys

Nijolė Oželytė yra pasakiusi, kad jeigu tu aštuoniolikos metų esi negraži, tai nieko nepadarysi - tiesiog taip Dievas davė. Bet jeigu tu ir keturiasdešimties vis dar esi negraži - tai jau tu pati kalta. Vadinasi ne taip gyvenai gyvenimą, kad jis ne taip nupiešė tavo veidą per visus šiuos metus.

N. M.: Manau, kad Nijolė turėjo galvoje tai, kas matosi mūsų akyse, o ne po mūsų plastinių operacijų.

Be jokios abejonės. Žmogus, kuris nepamiršo gyvenimo džiaugsmo ir meilės sau, kuris gyveno meile kitiems žmonėms - tie visi gražūs dalykai atsispindi tavo veide. Bet mes čia labai pozityviai šnekėjom apie keturiasdešimtmečių gyvenimą, kadangi mes pačios čia esam tokios, kurių nevargina raukšlelės, nekamuoja depresijos, mes priėmėm tą keturiasdešimtmetį kaip natūralų dalyką. Tačiau būkim teisingos - daugelį tokie dalykai baugina...

N. M.: ...man labai baisu pradėti mirti nuo ankstyvo amžiaus. Toks bandymas suvesti visokius galus, kalbėjimas apie tai, kad galbūt kažko jau nebeverta daryti, kad jau per vėlu.

Norėčiau visiems pasakyti - jauskitės jauni, gražūs, energingi, daug galintys būdami keturiasdešimties metų ir nekvailiokite galvodami, kad tai yra kažkokia riba. Gyvenimas gali pasikeisti bet kurią dieną, jeigu pats to panorėsi - net jeigu tau šešiasdešimt. Tu jį gali pradėti iš naujo!

N. M.: Aštuoniasdešimt! Net kai tau bus likusi tik viena diena iki tavo gyvenimo pabaigos, tu turi teisę keisti savo gyvenimą iš esmės. Svarbu nepavėluoti keisti savo gyvenimo.

I. O.: Visiškai sutinku!

„Gyvenimo skonis“, trečiadieniais 10.10 val. (kart. 19.10 val.).