– Julija, kada supratote, kad jūsų pašaukimas – tapyti? Kokia buvo pirmoji patirtis su teptuku? Ar jus iškart aplankė jausmas, kad tai skirta jums, o gal visgi šį meną jums teko prisijaukinti?
– Kiek save galiu prisiminti, visada jutau nenumaldomą norą kurti. Tą energiją išbandžiau visur: muzikoje, poezijoje, skulptūroje, šokyje, tačiau tapyba pasiteisino kaip organiškiausias ir efektyviausias būdas ją pažaboti. Pirmo savo potėpio negaliu prisiminti, kaip ir pirmo savo atokvėpio – tai buvo labai natūrali dalis manęs.
– Savo gyvenimą esate kūrusi Londone, Berlyne, tačiau grįžote į Lietuvą. Kodėl? Kuo traukia gimtinė? Kaip manote, gal neretai pervertiname galimybes svetur, kai dar nespėjome išbandyti savęs ten, kur yra mūsų šaknys?
– Manau, jaunystė yra tas laikas, kada galima pasiduoti polėkiui, nežinomybei, rizikai, svajoti dažnai ir daug. Ilgainiui tas didžiulis srautas skirtingų patirčių išryškina situacijas, kuriose atrandi didžiausią džiaugsmą, ramybę ir įkvėpimą. Šiuos jausmus jautriausiai išgyvendavau namų nostalgijoje, tad nusprendžiau čia sugrįžti. Būsiu gimtinėje, kol vidiniai poreikiai jiems bus patenkinti ir nesugrįš periodinis noras pasiduoti nuotykiams.
– Gal pagyvenusi didžiausiuose pasaulio miestuose pastebėjote skirtumus tarp megapolių ir Lietuvos? Ar pavyko nesijausti svetima? Kaip jus priėmė tų miestų gyventojai, kolegos menininkai? Koks požiūris į jus, kaip tapytoją, buvo tenai ir koks čia?
– Lietuva yra labai jauki, neskubanti. Joje daug šeimos, draugų, nuoširdumo ir žmogiško ryšio. Visą tą megapoliuose užgožia ambicija, išgyvenimas ir aistra.
Visada buvau pasaulietiška ir imli kultūroms, tad svetima nesijaučiau, manau, tai ir padarė įtaką maloniems ir tvirtiems santykiams su vietiniais. O menininkų sutikau labai įvairių – vieni perdėtai individualūs ir konkurencingi, kiti buriasi į bendruomenes dėl bendro tikslo kurti. Lietuvoje to dar nesu tiek ištyrinėjusi, bet taip pat pastebiu šias kontrastingas tendencijas.
– Neretai manoma, kad iš meno pragyventi sunku. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu? Kada pajutote, jog galite save pilnai išlaikyti iš šiuolaikinio meno?
– Bet koks nuolatinis tikslingas judėjimas atneša vaisių, nepriklausomai nuo veiklos. Menas nėra išimtis. Galbūt jis nėra toks nuspėjamas ar stabilus, tačiau ir paties poreikiai gali būti koreguojami atitinkamai. Jie gali būti minimalūs ir nereikalauti didelių pastangų arba gali būti neadekvačiai pompastiški ir vedantys į nusivylimą. Kad iš meno išgyventi galima supratau tada, kada išmokau naudotis šia formule.
– Dažnai tarp menininkų vyrauja nusistatymas, kad tikras menas gimsta tik iš kančios, vargo. Ką jūs jaučiate kurdama? Kokios emocijos, mintys dažniausiai aplanko tapant? Kas jus įkvepia kurti?
– Jaučiu viską, negalėčiau išskirti vienos emocijos, kuri automatiškai įkvepia kurti, tačiau tapant jas analizuoju ir išjaučiu jautriau, stipriau. Pasiduodu šiam intymiam procesui, tai savotiška meditacija ir pokalbis su savimi.
Manau, įkvėpimas nėra išorinis veiksnys, o labiau įgūdis katalizuoti kūrybą iš jau turimų resursų. Menas yra mano gyvenimo pagrindinė kryptis, tad nuolatos ugdau save disciplina ir nuoseklumu generuoti įkvėpimą tam, kad nuo jos nenukrypčiau.
– Kiek įprastai trunka sukurti paveikslą nuo idėjos iki pilnos realizacijos? Gal išduosite, kiek įprastai kainuoja jūsų meno darbai?
– Labai įvairiai. Gali užtrukti valandą, gali ir kelis mėnesius, gali atrodyti, kad seniai užbaigtas kūrinys prašo pokyčių arba įpusėjus naujam darbui, kada štrichai ir potėpiai yra tik užuominos, visuma organiškai atsisako būti keičiama toliau. Lengviau būtų įvardinti užsakomus darbus, kurie vidutiniškai nuo užsakymo proceso iki išsiuntimo užtrunka iki trijų savaičių, priklausomai nuo naudojamo dažo ir pasirinkto dydžio. Kainos taip pat svyruoja atitinkamai, tačiau prasideda nuo tūkstančio eurų.
– Jūsų darbus vertina ir perka meno mylėtojai iš viso pasaulio, tačiau, koks pirkėjas jus nudžiugina labiausiai?
– Visada nudžiugina žmonės, kurie pasidalina sentimentu, kurį mano darbuose atrado, taip jaučiu, kad mano veikla kuria naudą bendruomenei, vyksta pokalbis ir formuojasi ryšys. Taip pat nesustoti skatina klientai, kurie seka mano kūrybą nuo pat pradžių ir periodiškai įsigyja darbus investiciniais tikslais.
– Dabar rinkoje galime rasti begalę meno kūrinių, pasiūla tikrai didžiulė, kaip manote, kuo jūsų darbai išsiskiria iš kitų?
– Norėtųsi galvoti, kad tai dieviškas atsitiktinumas, jog kiekvienas darbas randa savo šeimininką tam tikru laiku, tam tikroje vietoje. Tačiau visame šiame procese begalė mažiau romantiškų niuansų – tai ir rinkos situacija, ir konkurencijos iššūkiai, ir reklamos galimybės, ir t.t. Kūryboje įamžinu daug savęs, o sakoma, kad menininko persona yra pusė kūrinio vertės, tad galbūt taip pat kaip atsirenkame artimus sau žmones, pasirenkame ir meno kūrinius?
– Kokiu būdu parduodate savo kūrybą dažniausiai? Ar rengiate meno ekspozicijas, galerijas, o gal didžiausia prekyba verda internetu?
– Šiuo metu jau turiu ganėtinai susiformavusią nišą, kur kolekcionieriai ir meno mylėtojai apie mane sužino bendraudami tarpusavyje, tačiau iki tol didžiulę dalį sėkmės lėmė socialiniai tinklai. Galerijos ir parodos užima mažiausią dalį mano veiklos ir, manau, ateityje inovatyvesni sprendimai lems visišką jų atsisakymą.
– Neseniai vieną iš jūsų darbų – „Modern Venus“ – nusižiūrėjo ir labdaringam aukcionui padovanojo verslininkas Danielius Bunkus. Šis jūsų paveikslas bus parduodamas prestižinio labdaros vakaro „The Butterfly Ball“ aukcione. Kaip apskritai vyko visas šis procesas?
– Šiame procese tiesiogiai dalyvavo tik jau dabartinis kūrinio turėtojas D. Bunkus, tad negalėčiau tiksliai įvardinti. Buvo patikslinta menininko biografija ir teikiamo darbo aprašas, tad, manau, atrankos kriterijai dalyvių reikalauja kokybės ir stipraus potencialo sukurti paklausą bei surinkti kuo daugiau lėšų labdarai.
– Ar D. Bunkus yra senas jūsų kūrybos gerbėjas, gal esate geri pažįstami? Kaip reagavote į jo paramą jums?
– Susipažinome tik D. Bunkui išreiškus norą įsigyti šį darbą. Nežinau ar tai lėmė jau esami planai dalyvauti aukcione, ar pats darbas generavo šią idėją, tačiau abu variantai bet kuriam menininkui, manau, būtų didžiulis paskatinimas nesustoti.
– Kuo ypatingas aukcione parduodamas paveikslas? Kokiame jūsų kūrybos tarpsnyje jis gimė? Kokia jo mintis? Gal jau žinoma pradinė šio kūrinio kaina?
– Ši Venera yra naujausias mano darbas, gimęs iš pastarųjų poros metų moteriškumo istorijoje, savyje ir visuomenėje ieškojimų ir apmąstymų. Jo vizualizacija šiuolaikinėje erdvėje. Venera yra akivaizdus faktas, o spalvotos sferos – neapčiuopiami moters aspektai, simboliškai perteikti spalvomis – tai sąlytis su gamta, aistra, kūrybine energija, gyvybe ir grožiu.
Aukcione yra tikimasi, kad šis kūrinys labdarai surinks 50-70 tūkstančių eurų.
Paveikslas „Modern Venus“:
– Tikiu, kad menininkui tokia žinia yra didžiulis įvertinimas. Ar planuojate dalyvauti Monake vyksiančiame aukcione? Gal tokie renginiai jums yra didžiulė galimybė užmegzti verslo ryšius, populiarinti savo darbus?
– Šis įvertinimas tikrai yra svarbus mano, kaip menininkės, karjeros taškas, jaučiuosi labai dėkinga turėdama tokią galimybę. Planuoju dalyvauti ir patirti visą šį įvykį tiesiogiai, reprezentuoti savo darbą asmeniškai.
Visų pirma tai būtų neįkainojama patirtis, o galimybės verslui ir reklamai – malonus priedas.
– Ar esate dalyvavusi panašiuose renginiuose? Minėtąjį vakarą organizuoja pasaulyje žinomas milijardierius ir filantropas Johnas Caudwellas. Ar su juo jums teko bendrauti asmeniškai? Teko girdėti, kad renginyje dalyvaus žmonės, kurie jau turi jūsų paveikslų, gal tokia aplinka jums nėra naujiena?
– Aukcionų formatas nėra man nepažįstamas, tačiau labdaros renginiuose dalyvauti dar neteko. Pono J. Caudwello taip pat dar neturėjau garbės sutikti. Tik sužinojus ir paskelbus, kad mano darbas bus dalis šio renginio, atradau bendrų kontaktų, kurie dabar atrodo akivaizdūs. Taip pat savo iniciatyva paraginau dalyvauti žmones, kurie jau yra susipažinę su mano kūryba.
– Renginyje visos surinktos lėšos bus skirtos specialių poreikių turintiems vaikams. Gal ši šviesi idėja jus privertė susimąstyti, dar labiau vertinti gyvenimą ir padėti tiems, kuriems labiausiai to reikia?
– Tikrai taip! Manau, tai yra natūrali žmogiška empatija ir kiekvienas stengiamės tai realizuoti kasdien. Esu be galo laiminga ir dėkinga, kad turiu galimybę tame dalyvauti taip tiesiogiai ir efektyviai.
