„Apie ją galėčiau kalbėti be galo ir be krašto. Visuose susitikimuose, kada nuvažiuoju pas žiūrovus, aš visą laiką didelę dalį skiriu Gražinai. Matau, kad žmonėms labiausiai imponuoja jos istorijos, kadangi jos yra nepaprastai spalvingos, žaismingos. Jas aš papasakojau knygose „Ko nematė žiūrovai“, kurios yra teatrinės. Aš jai pasakiau: „Tu visose knygose būsi“. Aš ja vadinau savo talismanu, ji mane visada vadino „mano mergyte“, – jautriai pasakojo Nijolė.
Bičiulė tikina, kad, bendraujant su G. Balandyte, kiekvienas galėdavo pasijusti tarsi pakylėtas.
„Tai buvo didelio gerumo, didelės širdies žmogus. Ji nepaprastai vertino savo šaknis. Iš jos lūpų – gražiausi prisiminimai apie mamą, kaimynus vaikystėje, kokius sutiko, tai buvo Miltinių šeima. Su ja bendrauti jos namuose ar vasarnamyje Palangoje, ar teatre, net ligoninėje – buvo šventė.
Labai dažnai bendraudavome ligoninėse, nes tikrai su sveikata jai buvo labai blogai ilgą laiką. Bet ji tokia stipri. Aš esu tiesiog įsitikinusi, kad tiek, kiek ji išgyveno, kitas žmogus, kitokio kirpimo, tikrai nebūtų galėjęs tiek metų pasiekti. Ji save gydė gera nuotaika, neleisdavo liūdėti. Jau taip sunkiai jautėsi, bet vis tiek ji buvo pilna optimizmo, tai buvo labai šviesus žmogus“, – kartojo pašnekovė.
N. Narmontaitė pasakoja, kad pastaruosius metus Gražinos sveikata silpo, tačiau ji vis tiek nepalūžo ir save gydė pozityviomis mintimis. „Ji sau net neleido pagalvoti apie sirgimą. Ji norėjo gyventi. Kad ir kaip sunku buvo, bet ji vis tiek dalyvaudavo visose mano šventėse. Ji buvo viena mylimiausių mano herojų“, – tikina rašytoja.
Paskutinis vizitas ligoninėje Nijolei įstrigs visiems laikams – tai buvo labai jautri akimirka.
„Po paskutinio karto, kai pas ją buvau, aš nuo Kauno iki Vilniaus visą kelią praverkiau. Supratau, kad mes atsisveikinom. Ji labai sunkiai kalbėjo. Niekada neužmiršiu tos akimirkos. Riedėjo ašaros. Ji laikė mano ranką, sakė: „Myliu tave“, o aš jai taip pat atsakiau: „Myliu tave, Gražinėle“.
Kai ji man telefonu pasakė, kad, matyt, esu užimta, jog turbūt daugiau nebeaplankysiu jos, kad turbūt jau nebesusitiksim, aš greitai sėdau į mašiną ir iškart nulėkiau pas ją. Tąkart supratau, kad įvyko tikrasis mūsų atsisveikinimas“, – vos sulaikydama ašaras pasakojo aktorės bičiulė.
Gražinos kolegė ir ilgametė draugė lieja širdį, kadangi netektis jai be galo skaudi – tarsi netekus šeimos nario.
„Aš netekau didelio draugo, didelės širdies žmogaus. Gražina man buvo viskas: ir mama, ir draugė, ir kolegė. Aš be proto ją mylėjau ir myliu. Esu labai dėkinga, kad man teko sutikti tokią asmenybę, nes tai yra žmogus iš didžiosios raidės. Ji buvo gyvenimo džiaugsmas. Iš jos galėtų pasimokyti daugelis, kaip reikia gyventi gyvenimą“, – teigė N. Narmontaitė.
Aktorė įsitikinusi, kad jeigu žmogų galima vadinti žvaigžde, tai Gražina buvo pirmo ryškumo.
„Ji buvo labai visapusiška, daugiabriaunė ir ką ji bedarytų, darė viską puikiai. Pavyzdžiui, ji buvo nuostabi šefė, vedė kulinarines laidas, nuostabiai gamindavo. Ji man padovanojo savo receptus, esu išbandžiusi ne vieną. Ji daug ko mane išmokė virtuvėje, mes gana dažnai kalbėdavomės šia tema“, – prisipažino pašnekovė.
Pasiteiravus, kas labiausiai jos atmintyje įstrigs apie Gražiną, Nijolė patikina, kad išskirti vieno dalyko neįmanoma.
„Kai ji buvo sveikesnė, mes kalbėdavomės beveik kasdien. Tik išgirsdavau „mergyte mano“ – man apsaldavo širdis. Atrodo, kad tai buvo tarsi balzamas širdžiai. Aš prisiminsiu viską. Aš nešiuosi ją per gyvenimą tarsi vadovėlį. Prisiminsiu jos frazes, kaip mane vadino, kaip mane linksmindavo, kaip ji man padėdavo teatre, kaip man patardavo...
Ji visą gyvenimą kitiems darydavo staigmenas, šventes. Pavyzdžiui, sužino, kad kažkokia aktorė nuolat negauna gėlių. Ji užsako puokštę, užrašo raštelį „Nuo gerbėjos“ ir kažkas tas gėles atneša tai aktorei“, – su šypsena Gražinos neabejingumą prisimena Nijolė.
Moteris pasakoja, kad ir pati, įkvėpta draugės pavyzdžio, stengdavosi pralinksminti kitus.
„Aš stengiausi bent smulkmenomis jai taip pat padaryti šventę, kai ji jau nebevaidino scenoje. Sakoma, kad teatrinėmis gėlėmis galima pasidžiaugti ir su kitais, todėl po spektaklio gautais glėbiais gėlių aš pasidžiaugdavau su ja. Būdavo, kad važiuoju pro šalį iš kokios Klaipėdos ir sustoju pas Gražiną jai įteikti gėlių. Norėdavau, kad ji jaustų, jog ji vis tiek yra aktorė“, – sakė ji.
Nijolė atsimena, kad net jei ji negalėdavo aplankyti Gražinos per jos gimtadienį, vis tiek nusiųsdavo gėlių ar dovanų. O kartais staigmenos būdavo dar smagesnės.
„Kartą per savo gimtadienį man Gražina pasakė: „Žinai, aš apgavau visas drauges. Visoms pasakiau, kad esu Kaune, o visos mano draugės – prie jūros, todėl negalėjo atvažiuoti. O iš tikrųjų esu visai šalia jų, esu Palangoje“. Na, galvoju... Bet aš neišsidaviau ir atsakiau: „O, kaip gaila, kad tu toli, liksi šįkart nepasveikinta“. O iš tiesų sėdau į mašiną, nuvažiavau į turgų, prisipirkau gėlių ir nulėkiau į Palangą. Skambinu prie vartelių: „Na, Gražinėl, kaip atšventei gimtadienį?“. O ji sako: „Na, kaip ir sakiau, visas drauges apgavau, likau nepasveikinta“. Tada pasakiau, kad ji atidarytų duris. Pamenu, ji iš nuostabos suriko: „Oi, tu, beprote, tu nenormali!“. O man – didžiulis džiaugsmas. Mes apsikabiname, šuo šalia loja. Tai nuostabios akimirkos“, – į prisiminus panyra pašnekovė.
N. Narmonaitė tikina, kad apie G. Balandytės „šposus“ galėtų pasakoti nesustodama, ji visada savo draugę ir kolegę atsimins šviesiomis mintimis.
„Jos laidotuvių dieną turiu renginį Radviliškyje, galvoju, kad didelę dalį skirsiu jai. Ji neleistų liūdėti. Gražina buvo džiugesio indas“, – šiltai pokalbį užbaigė aktorė.
Delfi primena, kad atsisveikinimas su aktore G. Balandyte vyks jos mylimame Nacionaliniame Kauno dramos teatre liepos 29 d. nuo 11 iki 21 val. ir liepos 30 d. nuo 10 iki 12 val.
Urna išnešama 12 val. Aktorė atguls Petrašiūnų kapinėse. Artimųjų valia prašoma talentingą menininkę, šiltą žmogų, asmenybę pagerbti baltu gėlės žiedu.
