Liepos 8-ąją gimtadienį atšventusi Inga Valinskienė prisipažįsta, jog gimimo dienos nesureikšmina, o šiemet jį atšventė gana ramiai.
„Gimtadienį švenčiau namuose. Kai lauki draugų, tai rūpesčių daugiau ar mažiau būna visada. Norisi susitvarkyti, galų gale – ir šiek tiek pasipuošti. Apskritai gimtadienio šventimas su fejerverkais ir kitais atributais man nėra prioritetas, tačiau, žinoma, esu turėjusi ir tokių“, – šypteli Inga.
Pasiteiravus, kaip jaučiasi bėgant metams ir ar amžius daro įtaką jos kasdienybei, atlikėja teigia, kad iš tiesų viskas – tik geryn. Tą, pasak Ingos, lemia vienas svarbus dalykas.
„Su laiku mažėja negatyvių pamąstymų apie bėgančius metus. Išties galiu tuo pasidžiaugti. Ankstyvos jaunystės metais dėl amžiaus pergyvenau labiau. Tiesą sakant, šiemet net susimąsčiau – man 52-eji ar 54-eri? Tai geras signalas. Dabar jau skaičiuoju ne vienetais, o dešimtimis. Aš taip jaučiausi būdama 45-erių, o tie keli metai viršaus visiškai nieko nelemia, – įsitikinusi žinoma moteris. – Tampa vis paprasčiau susikalbėti su savimi – tai lemia ir patirtis, ir išmonė, ir savimonė. O dar viena raukšlė ar prie metų prisidėjęs vienetukas tiek prasmės nebeturi. Tačiau, pasikartosiu – čia tik su sąlyga, jei pavyksta susikalbėti su savimi.“
Šių metų pradžioje drauge su žurnalistu Andriumi Tapinu knygą „Meilė, kurios nemylėjau“ išleidusi I. Valinskienė savo sprendimą vadina avantiūra. Pasak moters, ji savęs šios srities profesionale nevadina, tačiau yra laiminga, jog knyga buvo išleista.
„Aš džiaugiuosi, kad dar turiu puikių progų sudalyvauti tokiose avantiūrose. Nereikia savęs graužti ir dvejoti, ar čia man reikia, ar tikrai noriu, ką man tai duos? Reikia džiaugtis procesu ir bet kokia avantiūra duos tik pliusą, – sako Inga. – O su Andriumi tikrai nekonfliktavome.
Visų pirma, aš esu visiškai nekonfliktiška ir nepriekabi, juolab Andrius, kaip džentelmenas ir kaip labai patyręs šioje srityje, visus galbūt kiek keistokus dalykus iš mano pusės nutylėjo. Viskas vyko draugiškai, o rezultatas buvo toks, koks buvo. Beje, tikrai nesu profesionalė. Tiesiog džiaugiuosi šia suteikta galimybe ar avantiūra. Avantiūra – todėl, kad tai pirmoji mano rašyta knyga. Aš dėkoju, kad ji atsirado. O profesionalumo sąvoka man kartais tampa nesuvokiama – neaišku, kuris žmogus išties yra profesionalas.“
Dainininkė prisipažįsta, kad vyras Arūnas neliko nuošalyje – būtent jis Ingą paskatino rašyti knygą, nors iš pradžių sumanymas buvo kiek kitoks.
„Kaip ir daugeliui žingsnių mano gyvenime, rašyti knygą pastūmėjo vyras. Kartais pykstu ant jo už tokius dalykus, tačiau dažniausiai giliai viduje vis tik lieku dėkinga. Jis man neleidžia užsisėdėti vienoje vietoje ir nieko neveikti, ką aš, beje, labai mėgstu, – juokiasi moteris. – Iš esmės, aš prie paties Arūno ir Andriaus sumanymo neprisidėjau. Pirminiame variante tai turėjo būti jų abiejų knyga. Tačiau buvo sugalvota, kad bus įdomiau, jei kūrinį rašys vyras ir moteris.“
Dažnai sakoma, kad pažinti save prireikia viso gyvenimo. Tačiau pažinti kitą iki smulkiausių detalių – praktiškai neįmanoma. Žinoma atlikėja teigia, kad itin atvirai būti tiesiog neįdomu.
„Moterų niekas iki galo nepažįsta – net jų sutuoktiniai per 50 bendrų gyvenimo metų. Tai aš manau, kad dalis tiesos tame yra. O kaip mano vyrai, tai tik jie patys gali pasakyti. Manau, kad moterys būtų neįdomi, jei bet kas galėtų pasakyti, jog ją labai gerai pažįsta, – sako Inga. – Manau, kad ir pati savęs iki galo tikrai nepažįstu. Taip, būna, kad ir aš kartais savo atžvilgiu pasielgiu neadekvačiai, pati save nustebinu pasiryžusi vienam ar kitam iššūkiui. Tačiau tai būdinga mums visiems.“
Apie savęs vertinimą konkrečią nuomonę turinti moteris prisipažįsta, kad santykių su artimiausiais žmonėmis tikrai nepavadintų puikiais. Pasak Ingos, šis žodis – itin pretenzingas, o šeimoje būna visko.
„Negalėčiau savęs iki galo įvertinti, kokia esu mama ar žmona. Tik mano vaikai ar vyras galėtų atsakyti į šį klausimą. O save vertinti vengiu visą gyvenimą. Save girti man atrodo žema, juokinga. Nieko nėra gražiau nei autoironija ir mokėjimas iš savęs pasijuokti. O svarbiausia – savęs nepervertinti, – įsitikinusi I. Valinskienė. – Aš visada laukiu, kol mane įvertins kiti. O savo santykio su vyru ir vaikais tikrai nepavadinčiau puikiu – juk tai labai pretenzingas žodis. O juk būna ir neišgirdimų, ir neišklausymų, ir nesusikalbėjimų, tad santykius su šeimyna vadinu normaliais.“
Beveik prieš du metus Inga ir Arūnas Valinskai pasidžiaugė tapę seneliais – jų sūnus Arūnas kartu su mylimąja Viktorija susilaukė dukrelės Sofijos.
„Aš esu santūri visais klausimais ir visais gyvenimo atvejais. Tapimas močiute – ne išimtis. Pats faktas apie tapimą močiute yra truputį trenkiantis per smegenis – jis nėra natūralus, nėra kasdieninis. Tai lygiai tas pats, kas sužinoti, jog tapsi mama, tapsi tėčiu. Tai yra naujiena, negalinti nepadaryti tau įspūdžio ar neturėti įtakos tavo mintims, – prisipažįsta dviejų vaikų mama. – Bet kai tas faktas įvyksta, jauti didelį džiaugsmą, gyvenimo pilnatvę. Tačiau laikas eina, praeina pusmetis, metai ir anūką priimi kaip natūralų dalyką – lyg jis visada turėjo būti ir yra. Ir tame nieko keisto, nes kasdienybė ateina į mūsų gyvenimą ir padaro savo darbą.“
Štai A. Valinskas ne kartą yra prasitaręs, jog jo kolega, taip pat žinomas dainininkas Žilvinas Žvagulis tapęs seneliu dėl anūkės pametė galvą. Inga sako, kad jos vyrui taip nenutiko.
„Arūnas pakankamai santūrus. Galbūt kūdikis dar per mažas? Dūkimų, vaikščiojimų galvomis ar šliaužiojimų aplink tikrai nėra. Tiesą sakant, jis kaip tėvas taip pat visada buvo pakankamai santūrus. Nebuvo didelių švelnybių, tad kaip senelis jis liko gana panašus“, – Delfi pasakoja dainininkė I. Valinskienė.
Dėl karantino apribojimų atšaukti koncertai ir migloti ateities planai palietė ir Ingos karjerą. Atlikėja prisipažįsta, jog labiausiai slegia nežinia.
„Koronavirusas pakoregavo ne tik atostoginius, bet ir darbinius mūsų planus – tai jaučiasi atlikėjų gyvenime. Aš nesu išimtis. Vasara koncertų atžvilgiu yra visiškai rami – jei niekas nepasikeis, turėsiu koncertą Klaipėdoje, yra suplanuoti ir žiemos koncertai. Tačiau kol kas – visiška nežinia. Planai tapo abstraktūs, – sako moteris. – Tiesa, bijoti nieko nereikia – tokia realybė. Esame laukime, nesu išimtis ir aš. Mes esame pasmerkti išgyventi šį laikotarpį.“
