Keturiolikos metų vairuotojo stažą turintis vyras – tikras „Audi“ markės automobilių fanas. Nors kol kas didesnėmis svajonėmis apie dar naujesnę transporto priemonę M. Stonkus nesidalina, neabejoja – ateityje pirks „Audi“.
„Man atrodo, kad automobiliai turi savo charakterį. Geros visos „premium“ klasės mašinos, tačiau net mano pirmasis automobilis, kurį aš pats nusipirkau už savo pinigus ir labai didžiavausi buvo 1998 metų „Audi A6“. Jis buvo ir didelis, ir talpus, ir galingas. Būdavo gerai su juo važinėti ilgose distancijose. O paskui įsigijau „Nissan Murano“ visurėgį, tačiau supratau, kad ne vokiškų automobilių nenoriu. Jaučiasi, kada automobiliai gaminami Amerikos rinkai. Jau geriau būdavo atsisėsti į senesnį „Audi“.
Na, o įsigijęs „BMW“ supratau, kad gatvėje su šia mašina gana sunku. Visi labai stebėdavosi, jeigu kažką praleisdavau. Aišku, persirikiuoti irgi būdavo be šansų. Pastebėjau, kad eismo dalyviai nemėgsta didelių automobilių, o ypač „BMW“, – pasakojo Mantas, pirmenybę teikiantis juodos spalvos transportui ir jų nepriekaištingai švarai.
Nors kai kurie M. Stonkaus automobiliai atrodė grėsmingai, jis pats tikina kelyje esantis draugiškas.
„Kelyje esu nuskriaudęs nebent zuikį ir lapę. Zuikio buvo labai gaila, nes parsivežiau jį užstrigusį bamperyje ir dar ilgai važinėjau po Vilnių, nežinodamas, kad jis kabo ausimis žemyn“, – graudžia istorija pasidalijo pašnekovas.
Egzistuoja nerašyta taisyklė, kad pirmuosius savo automobilius vairuotojai pašventina įbrėžimais ar didesniais eismo įvykiais. Mantas tvirtina pirmąją transporto priemonę išlaikęs tvarkingą, tačiau vieną didelę avariją yra patyręs.
„Mano pats pirmasis automobilis buvo 1995 „Wolkswagen Polo“. Jo aš nesudaužiau, man regis, tėvai jį pardavė. Tačiau vieną savo automobilių, „BMW 316 Compact“, esu sudaužęs. Atsidūriau tarp dviejų sunkvežimių. Vienas jų trenkėsi į mano automobilio galą, o aš atsitrenkiau į važiavusį priekyje. Sudužo visas automobilis“, – pasakojo M. Stonkus.
Nors pašnekovas sutiko, kad tokie nutikimai kelyje – bene šiurpiausi, fobija sunkvežimiams po šio įvykio, laimei, neišsivystė.
„Labai daug važinėju automobiliu. Daug laiko praleidžiu kelyje. Visą Lietuvą gerai pažįstu. Jaučiu, kad autostradoje rūke atsikėlęs iš miegų galėčiau pasakyti, šalia kurios vietovės esame“, – patikino pašnekovas.
Didesnių eismo nusižengimų kelyje draugiškam humoristui pavyksta išvengti. Dažniausiai tenka susimokėti baudas už stovėjimą neleistinoje vietoje.
„Kartais skubėdamas tikrai neapsižiūriu, kur pastatau mašiną, tad tikrai yra tekę už tai susimokėti. Tačiau už greičio viršijimą – ne“, – kalbėjo Mantas, pridurdamas, kad chuliganiškas vairavimas – ne jam. – Nėra nieko baisiau nei su automobiliais chuliganaujantys žmonės“.
Vis dėlto vairuotojams neretai daug įtakos daro ir keleivio vietoje sėdintys žmonės. Paklaustas, ar jo mylimoji, aktorė, Gelminė Glemžaitė neturi įpročio komentuoti kelionės eigos ir vairavimo manevrų, M. Stonkus pasidžiaugė: „Aš patyręs vairuotojas. Visi, kas važiuoja su manimi, jaučiasi labai ramiai“.
Nors, anot Manto, automobilis tėra susisiekimo priemonė, ji kartais visai to nepageidaujant gali įtraukti į itin ekstremalias situacijas.
„Pamenu, teko sustoti prie Panevėžio remontuojamame kelyje, nes tame ruože buvo įstrigęs briedis. Jis lakstė aplink mūsų mašiną, lipo per tvorą, bet jam niekaip nepavyko ištrūkti. Buvo išties ekstremalu. Apskritai labai daug kartų kelių milimetrų atstumu nuo mašinos buvo prabėgę žvėrys. Ir nors esu važiavęs, ko gero, visomis įmanomomis blogiausiomis sąlygomis – per lietų, krušą, paryčiais, ačiū Dievui, kažkokios didelės avarijos nesu patyręs“, – pasakojo M. Stonkus.
