Paskutinė šviesaus atminimo G. Girdvainio kelionė iš Vilniaus mažojo teatro scenos į Menininkų kalnelį Antakalnio kapinėse buvo palydėta ne tik ašaromis ar jautriomis mintimis, bet ir garsiai per Gedimino prospektą nuaidėjusiais plojimais.
Kolegai tarti „sudie“ atvyko dešimtys teatro ir kino aktorių, tarp kurių – Nijolė Narmontaitė, Gražina Baikštytė, Vytautas Rumšas jaunesnysis, Gintarė Latvėnaitė, Kirilas Glušajevas, Leonardas Pobedonoscevas, Tadas Gryn, Jonas Braškys, Kristina Kazlauskaitė, Mindaugas Capas, Jokūbas Bareikis, Vaiva Mainelytė, Almantas Šinkūnas ir kt.
Prieš pat išnešant urną susirinkusieji stebėjo besikeičiančias G. Girdvainio nuotraukas iš teatro ir asmeninio gyvenimo. Vazose buvo sumerkti balti gėlių žiedai, kuriuos atsisveikindami atnešė gedintieji.
Automobilis ir didžiulė minia iš paskos pajudėjo Vilniaus gatvėmis. Susirinkusieji į Antakalnio kapines išvyko tarti paskutinį „sudie“.
„Gediminai, neplanavau, nesitikėjau, kad mūsų paskutinis pasikalbėjimas bus toks. Aš kalbėsiu, o tu žiūrėk – klausyti ar ne“, – savo kalbą prie bičiulio kapo pradėjo Arvydas Dapšys.
„Manęs televizijoje paklausė, ar mes su Gediminu seniai pažįstami. Spontaniškai pirma mintis buvo, kad nelabai, juk ir iki manęs jis buvo jau nemažai nugyvenęs, paskui supratau, kad mus sieja jau ne viena dešimtis metų. Ir net nepasijuto.
Sunku surinkti žodžius. Niekas to nelaukė ir niekas to nesitikėjo. Norisi pasakyti trumpai. Kai tave prisimenu, man atrodo, kad tai svarbiausia, tas vienas žodis – meilė. Tavyje jos buvo daug. Ji niekur nedingo, ji aplink mus. Ko gero, ne be reikalo netyčia tapau liudininku tavo meilės prisipažinimo žmonai Kristinai.
Gal kas negirdėjo to, ką tuoj pasakysiu, nes niekam to nepasakojau. Kartą mes keliavome iš gastrolių autobusu, buvo naktis. Tai buvo viena iš sunkiųjų kelionių. Aš tokiose beveik nemiegu, Gediminas užsnūdo, užmigo. Jis ėmė kalbėti per miegus, iš pradžių pasigirdo vienas, po to kitas žodis. Staiga jis garsiai ir aiškiai sako: „Kristina! Mūsų meilė taip aukštai!“. Man tai labai įstrigo. Pas jį tos meilės buvo daug. Ir aukštai, ir šalia, ir čia pat. Ji niekada nebuvo išskydusi, sentimentali. Ji visada buvo sukaupta, meilė buvo su pagarba. <...>
Labai noriu užjausti visus, šeimą, ypatingai jo anūkėlį, kurį jis labai mylėjo. Sakoma, kad po šios pandemijos, po šio karantino mes nebegyvensime taip, kaip gyvenome anksčiau gyvenome. Gyvensime kitaip. O artimiesiems iš tikrųjų teks gyventi kitaip. Tik man atrodo, kad Gedimino meilė nebepriklausys vien tik jums, ja jūs dalinsitės ir su mumis, kadangi jo glėbys buvo toks platus! Man atrodo, kad jos užteks mums visiems“, – jautriai užbaigė aktorius.
Menininkų kalnelyje prie kapo prisiminimais apie G. Girdvainį dalijosi ne tik A. Dapšys, bet ir Larisa Kalpokaitė bei artimieji. Amžinąjį atilsį linkėdami susirinkusieji aktorių išlydėjo ir bendromis maldomis.
