Jį pradžiugino prie pat durų pasitikusi medicinos darbuotoja, kuri iš karto pamatavusi berniukui temperatūrą nustatė – sveikas ir galintis laiką leisti su kitais vaikais.
„Yra ir tam tikri vaikų skaičiaus grupėje apribojimai. Vienoje, berods, ne daugiau dešimties. Be to, kad ir ką veiktų, kontroliuojama, kad mažyliai laikytųsi atstumo. Kadangi, pasirodo, situaciją suvaldyti įmanoma, man iki šiol neaišku viena: kodėl pirmiausia atsidarė ne pirmo svarbumo vietos? „Akropolyje“ užsikrėsti tikrai daugiau šansų nei mokykloje ar darželyje. Juk į parduotuvę einančio žmogaus niekas neklausia, ar jis neturėjo kontakto su sergančiuoju, ar nekosti ir jam netikrinama temperatūra. Dėl to šiek tiek pikta, nes tiek mūsų, tiek, ko gero, visų kitų šeimų gyvenimai buvo sustoję vietoje. Negalėjome dirbti, išvykti iš namų“, – kalbėjo žinomas tėtis.
Vis dėlto vyras neslepia, kad šis laikotarpis buvo gerokai sudėtingesnis jo žmonai Indrei nei jam pačiam. „Karantino metu turėjau galimybę vykti dirbti į studiją. Kadangi ten būdavau vienas, nepažeisdavau jokių nurodymų. Žmonai sakydavau, kad turiu labai svarbių darbų, o iš tiesų tai būdavo ir galimybė pabėgti. Tuo tarpu žmona kartkartėm likusi su vaikais namuose atsidurdavo ties išprotėjimo riba“, – pripažino Stano, su žmona auginantis tris vaikus - sūnus Ričardą ir Adomą bei 3-jų dukrą Gabrielę.
Žinomas prodiuseris pasakoja, kad su šeima rasdavo būdų ir papramogauti. Tiesa, kiek neįprastai. „Savaitgaliais stengdavomės kažkur išvažiuoti. Jeigu ne į gamtą, tai bent jau pasivažinėti automobiliu. Laimei, mes turime nuosavą kiemą, kur vaikai gali žaisti kiek nori. Man sunku įsivaizduoti, kaip išgyveno šeimos, gyvenančios daugiabučiuose. Mūsiškiams buvo kur kas lengviau.
Karantinas daug ką pakeitė. Man labai įsiminė, kai migdant vaikus Adomas paklausė: „Tėti, ar galėsime kada nors nuvažiuoti į...“. Iš karto pagalvojau, kad kalba eis apie kokią egzotinę šalį, tačiau paskui jis pratęsė ir nokautavo: „... prekybos centrą?“. Tada supratau, kaip pasikeitė mūsų visų poreikiai ir gyvenimo suvokimas“, – kalbėjo pašnekovas.
Netrukus Stano vyriausiam sūnui Ričardui (10 m.) prasidės vasaros atostogos, tačiau iki tol jam ir žmonai teko tapti matematikos, lietuvių kalbos, pasaulio pažinimo, dailės ir kitų sričių specialistais.
„Aš prie pamokų sėdžiu rytais, o žmona – per pietus. Tačiau Ričardas tikrai nėra tas žmogus, kuriam tokie nuotoliniai mokslai būtų į naudą. Jam sunku susikaupti. Ne kartą buvau pagavęs „gaudantį varnas“. Pavyzdžiui, tiesiogiai vyksta pamoka, o jis, išsitraukęs telefoną, kalbasi su draugu. Tada supratau, kad reikia stengtis jį kontroliuoti arba visąlaik būti kartu. Žodžiu, ne visiems vaikams priimtinas toks mokymosi pobūdis.
Aš nenoriu pasirodyti kaip visažinis. Suprantu, kad nei Skvernelis, nei Stano, nei žurnalistai nežino, kaip elgtis būtų buvę geriausiai. Mes pirmą kartą tokioje situacijoje, dar mokomės. Bet, manau, ne ten, kur galima sukontroliuoti žmonių srautus, atstumo laikymąsi ir sveikatą, reikėjo taikyti griežčiausius apribojimus. Nebūtinai reikėjo pradėti nuo šito galo“, – kalbėjo pašnekovas.
Kalbėdamas apie karantino sušvelninimus ir paklaustas, ar jau saugiai jaučiasi ir už namų bei studijos ribų, Stano patikina: „Man, kaip ir visiems, jau niekada nebebus saugu“.
„Tas suvokimas, kad pasaulis per akimirką gali pavirsti į fantastinį filmą, kuriame visi vaikšto su kaukėmis, kur yra įvedamas karantinas, komendanto valandos, įsimins visam gyvenimui. Visai mūsų kartai liks neišdildomi prisiminimai. Nebebus saugu. Vis tiek visur nešiosiuosi dezinfekantą, dažniau plausiu rankas ir, manau, nuo to visiems bus geriau. Jei ne nuo koronaviruso, tai nuo gripo ar kitų ligų apsisaugosiu“, – kalbėjo pašnekovas.
