„Šį kartą – mano mintys apie žmonių neapykantą, egoizmą, savanaudiškumą ir t.t.“ – savo įrašą pradėjo dainininkė.
„Kaip ir visi, kasdien skaitinėju visokius klaviatūros šedevrus mažajame ekrane, telefone. Žinoma, laikraščiai dabar retenybė. Laikraščio straipsnį paskaičius, galėjai burnoti, šaipytis, reikšti savo komentarinę nuomonę tik sau po nosimi. O kas vyksta dabar? Kiekvienas turintis galimybę baksnoti pirštu ir matantis raides, gali pasireikšti. Va, tada ir pamatai... Visi kvaili, nevalos, per daug ar per mažai uždirba, tinginiai ir t.t. Gražus žodis dabar yra retenybė. Aš ne apie save, man visi epitetai apie mane (negatyvūs) – tik nuotaikos praskaidrinimas. Bent šiuo metu tai tikrai. O kažkada, skaudėjo... Labai, labai... Ypač, kai virpino orą tokie garsai iš pažįstamų, net gi artimųjų... Oi, kiek aš kompleksų turėjau, nes kiekviena frazė smigo į širdį kaip durklas...
Feisbuko platybėse žmogutis parašo įrašą ir paklausia, kokios nors informacijos. Ir prasideda. Va, tada išlenda visos ir visi protingieji. 20% gauni atsakymų, o visi kiti moko tave gyventi. Pasižiūri į profilius ir aišku. Visažiniai!
Skaudžiausia man yra tada, kai paliečia vaikus, ieškančius pagalbos, patarimo. Netgi mūsų visuomenėj sugebama pasijuokti iš neįgaliųjų! Iš ligų! Iš mirties! Iš santykių! Iš tautybės! Iš religijos! Jei nepatinka kažkas, negi taip sunku patylėti? Užčiaupti savo srebiamąją, galiausiai saulėgrąžas tuo metu pagliaudyti, kad tik burna būtų užimta.
Ei! Atsibuskit! Mes visi gyvenam, klystam, griūnam, keliamės ir vėl einam... Ir koks kieno reikalas, kaip, su kuo, kada?! O ypač moko tie, kurie patys sėdi savo egoizmo kiaute. Kurie atsirenka tik reikalingus žmones, kurie tavimi pasinaudoja, bet sugeba pabėgti, kai tu pajunti, kad tave juk „gręžia“. Oi, kiek aš esu išgręžta. Bet juk pati ir kalta. Kokio velnio leidaisi? Kam tas paskutines kelnes moveisi? Todėl nėra, ko kaltint. Ar kitą kartą nepalūšiu vėl pamačius ašaras? Nežinau, bet greičiausiai taip.
Turiu daug gyvenimiškos, ne feisbukinės patirties. Kiek esu padėjusi, priėmusi, suteikusi nakvynę, pamaitinusi, mano petys permirkęs nuo svetimų ašarų... Ir ką? 90% šitų bėdžių pamiršo, netgi neatpažįsta, nes jiems jau gerai. Nes jie gavo, ko reikia ir pamiršo net „sudie“ pasakyti. Ir ieško naujų naivuolių. Ir Valio! Liko tik tikrieji...
Džiaugiuosi, kad mano vaikai yra iš tų, kurie neturi šito lietuviško ėdimo bruožo. Kodėl? Todėl, kad mokiau taip. Juk viskas ateina iš šeimos. Juk vaikai – šeimos atspindys! Jei sūnus nežinos, kas yra meilė, pagarba mamai, iškart užuojauta jo būsimai žmonai. Jei vaikai girdės namuose žodžius tik „pinigai“, „kainuoja“, „padėsiu tik už atlygį“, jie elgsis taip pat. Jūs senatvėje iš karto pensiją prie durų turėsit padėti, jei norėsit juos matyti. Ir būsite herojus iš Maltos ordino reklamos. Norit to? O paskui galvojama, kodėl mūsų vaikai tokie, va, todėl, kad atsekit gyvenimą pamečiui ir rasite klaidas. Tik čia jau ne kompiuteris ir funkcijos „reset“ ar „delete“ nėra.
Pabaigai, ką norėjau pasakyti. Mielieji, pirmiausia pradėkime nuo savęs. Jei jums nepatinka kažkieno apranga, šukuosena, figūra, tiesiog atsistokite prieš veidrodį ir pagalvokit, juk tobulų nėra! Neišnaudokit savo artimųjų draugų, pažįstamų, nes nei vienas nežinom, kas laukia mūsų rytoj. Gal teks grįžti? Gal teks prašyti? Mylėkite, ir pasaulis bus gražesnis. Juk nei vienas su saule negyvensim“, – savo socialiniame tinkle rašė J. Naruševičiūtė.
