Gegužės 26-ąją dieną 45-ąjį gimtadienį švenčiantis fotografas, bendraudamas su Delfi, neslepia, kad pastarieji metai jam dovanojo ne vieną rimtą iššūkį. Nepaisant to, Gediminas džiaugiasi savo gyvenimo kelyje esantis ten, kur ir nori būti, todėl bėgantys metai jo negąsdina. O to, ko trūksta, pašnekovas tiki, atneš ateitis.
– Gediminai, gimtadienio proga į socialinius tinklus įsikėlėte gana netipišką savo nuotrauką iš fotostudijos – atsidūrėte kitoje barikados pusėje ir tapote modeliu?
– Taip. Tik tai nebuvo speciali fotosesija, tiesiog fotografavome vieno bičiulio kurtus motociklus ir netikėtai užėjo noras pasidaryti tokią nuotrauką. Mane nufotografavo su telefonu bedirbant. Šiemet man pavyko pasiekti gana vasarišką ir ilgai svajotą formą. Reguliariai sportuoju ir mitybą prisižiūriu tendencingai jau apie 8 mėnesius, tai išėjo taip, kad ir marškinėlių neprireikė.
– Karantino metu daliai žmonių išlaikyti sportinę formą kaip tik tapo iššūkiu, o jūsų atveju – viskas atvirkščiai.
– Tiesą sakant, karantino metu man kaip tik atsirado daugiau laiko tam, ėmiau gaminti maistą namuose, labai pamėgau šį procesą ir taip atradau gana sveiką mitybą, kuri man tinka. Sportui laiko karantino metu taip pat buvo, man net keista, kaip žmonės tam neranda laiko. Aš sportavau namie, vaikščiojau po parką. Manau, kad ir be sporto klubo įmanoma pasiekti gerą formą.
– Ir, matyt, dėl to vargu, ar kas atspėtų, kad švenčiate 45-ąjį gimtadienį, ar toks skaičius jus gąsdina?
– Tikėkimės, kad tai dar tik pusiaukelė. Skaičiai manęs nebaugina jau seniai. Manau, kad gyvenime didžiausias stresas būna tuomet, kai tau sueina 30-imt. Atrodo, kad iš jaunuolio tampi suaugusiu žmogumi. Tada man toks skaičius atrodė baisus. Maniau, kad viskas, baigėsi jaunystė, jau esu senas. Kitas etapas būna, kai tu artėji link 40-imt. Tuo metu vėl nauji suvokimai įvyksta. O jau po to nežinau, ar žmonės beskaičiuoja savo amžių iš viso. Manau, kad daug kas priklauso nuo to, kaip tu jautiesi ir kas dedasi tavo galvoje. Mano nuomone, pasenti anksčiau laiko gali ir jaunas žmogus.
Manau, kad man labiausiai pasisekė tas, kad man pavyko atrasti savo veiklą, kuri mane džiugina iki šiol. Tikiu, kad tai man neduoda senti ir pavargti. Vis atsiranda naujų įkvėpimų, projektų, žmonių, kurie atneša kitą energiją, nuotaiką, daro įtaką savijautai. Esu dėkingas savo profesijai už tai ir žmonėms, kurie mane supa.
– Pastarieji metai jums nestojo iššūkių, vienas jų – skyrybos su ilgamete mylimąja. Ar galime paliesti šią temą?
– Viskas gerai. Manau, kad gyvenime viskas vyksta ne be priežasties. Manau, kad mes su Deimante susitikome taip pat ne šiaip sau. Vienas kitam labai daug ką davėme. Aš netikiu atsitiktinumais, todėl manau, kad mes išmokome savo pamokas, pastūmėjome vienas kitą reikiama linkme – kažką Deimantė man padėjo atrasti, kažką aš jai padėjau pasiekti gyvenime. Vienas su kitu apsikeitėme naudingais dalykais, tačiau mūsų santykiai tiesiog nebesivystė toliau. Būna įvairiai. Galbūt tokia ir buvo mūsų susitikimo prasmė?
O iliuzijos, kurias žmonės prisikuria, manymas, kad viskas turi būti tik taip, ne kitaip, skaudina žmones. Skauda, kai tos iliuzijos dūžta. Nepaisant to, tikiu, kad žmogus į tavo gyvenimą ateina su prasme. Turėjome nuostabius kartu praleistus metus, tikrai nėra ko gailėtis. Turime daug gražių atsiminimų. Deimantei, kiek matau, puikiai sekasi ir aš jai linkiu kuo didžiausios sėkmės. Manau, kad ji lygiai to paties linki ir man. Bendraujame su ja darbo reikalais, judame toliau ir ieškome prasmių toliau. Tas vienintelis ir nepakartojamas žmogus visam laikui dar turi ateiti, tiesiog šiek tiek vėliau.
– Ko gero, kartu su Deimante priklausote mažai grupei žmonių, kurie po skyrybų sugebėjo išlikti draugiškame santykyje, nesusipykti iki priešiškumo ir net kartu dirbti.
– Mes su Deimante nebuvome susipykę, neturėjome konfliktų, tiesiog nugeso kai kurie dalykai. Labiau tapome draugais, tarsi atsirado broliškas jausmas. Matyt, skirtingai matėme ateitį, šeimos viziją, tad nebuvo dėl ko draskytis. Vienas kitam nepridirbome nieko tokio, dėl ko būtų gėda vienas į kitą pasižiūrėti ar susitikus kiltų noras pereiti į kitą gatvės pusę. Aš labai ją gerbiu, ji yra labai nuostabus, nuoširdus žmogus, tiesiog matai, kad skiriasi vizijos, ateitis nesidėlioja ir reikia tą laiku suprasti. Ji kiek drąsiau tai padarė, aš nebūčiau gal tam ryžęsis, tuo metu gal man atrodė kiek per staigiai, tačiau įprastai moterys tokius dalykus jaučia geriau. Dabar esu dėkingas, kad ji padarė tokį sprendimą, pasiūlė tokią išeitį ir manau, kad viskas išėjo tik į gerą. Matau, kad ir jai viskas gerai, ir man gerai. Abu žydime savaip, ieškome toliau gyvenimo prasmės.
O kas liečia darbą, tai Deimantė, kol dirbo su manimi, išaugo į rimtą profesionalą. Juk kiek fotosesijų daryta, kiek pamokų duota, tai man gražu žiūrėti, kaip ji dirba. Tad kai klientas prašo dirbti su Deimante, aš visą laiką džiaugiuosi dėl to. Esame padarę ne vieną fotosesiją, kurioje ji buvo ne tik grimerė, bet ir modelis. Žinoma, iš pradžių buvo keista, bet po truputį pripratome prie kitokių santykių ir viskas dabar yra gerai. Žmogus iš mano gyvenime nedingo, ji yra jame, tik kitame vaidmenyje, statuse. Reikia tokių žmonių neprarasti.
– Atrodo, kad dabar gana lengvai apie tai kalbate, nors tikiu, kad buvo ir tas sunkesnysis etapas.
– Tikrai buvo. Reikėjo priprasti vėl gyventi vienam, viskas buvo kitaip. Bet tikrai linkėčiau visiems neprarasti žmonių, su kuriais praeitas didelis kelias, nes šie žmonės yra svarbūs. Jie tau davė patirtis, net jei jos ne visada buvo malonios, tai yra jau išmoktos pamokos. Mano nuomone, reikia padėkoti žmogui už tai, kad jis jas tau davė. Mes augame su kiekvienu žmogumi. O pyktis... Kam to reikia? Juk gali turėti gerą draugą.
– Gediminai, leidote suprasti, kad paskutinį tašką jūsų santykiuose padėjo Deimantė, taip?
– Taip, tai buvo jos iniciatyva. Pasvarstymų tokių būdavo ir anksčiau, kalbėdavomės apie tai, ne viskas santykiuose tiko ir man. Bet kartais, atrodo, sunku tai pajudinti, imi galvoti apie draugus, šeimą, kaip jie tokią žinią priims. Visi juk būna prie visko pripratę, todėl sunku ryžtis. Juolab, kad tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės buvo prikurta įvairių iliuzijų. Tačiau Deimantė parodė iniciatyvą, jautė, kad jau atėjo laikas keistis. Manau, kad gerai, jog ji taip padarė. Sunku žengti tokį žingsnį.
– Gal tai pernelyg asmeniškas klausimas, tačiau ne kartą užsiminėte apie skirtingą požiūrį į ateitį, ar turite galvoje, kad kažkuris iš jūsų nenorėjo kurti šeimos?
– Ne, tikrai ne. Aš labai noriu šeimos, man tai yra vienas svarbiausių prioritetų gyvenime. Šeima ir vaikai – mano svajonė. Tačiau, kaip ir minėjau, mes skirtingai matėme viską. Tiesiog mums nepavyko sudėlioti bendros vizijos. Kartu gyvenome ir abu norėjome šeimos. Deimantė, mano nuomone, yra šeimos žmogus. Tiesiog vis galvoji, kad su žmogumi galiausiai susistyguosi ir atrasi bendrus taškus, juk šeima įvyksta tada, kai abu yra laimingi. Bet laikui bėgant pastebėjome, kad mūsų vizijos nesutapdavo, mums nepavyko sudėlioti visko taip, kaip norėjome. Juk negali žengti tokio žingsnio, kai vienas laimingas, o kitas turėtų prisitaikyti. Taip negerai. Laikas bėgo, mes vis tikėjomės, kad gal mums pavyks, tačiau nepavyko. O sau meluoti blogai. Tad, kas įvyko, matyt, ir turėjo įvykti.
– Atrodo, kad dabar jums viskas yra susigulėję...
– Na, buvo kada pagalvoti apie tai. Tiek metų mąstyta. Vis tiek žmogus nori gyventi harmoningai, suprasti, kas įvyko ir vyksta gyvenime tam, kad judėtum tolyn, jog būtum laimingas, tuomet ir žmonės aplink tave tokiais tampa.
– O kaip jūsų gyvenimas klostėsi po skyrybų?
– Pradžioje tikrai buvo keista, nes buvau pripratęs gyventi su kažkuo, o likau vienas. Matyti tuščius namus buvo sunku, reikėjo juos prisijaukinti iš naujo. Pasikeitė namų apstatymas, baldai, stengiesi susikurti kitą aurą. Tada ateina momentas, kada tu jau jauti, kad tai pagaliau tavo namai ir tau yra gerai būti juose vienam. Netrukus ta erdvė ima tave džiuginti. Žinoma, būna ir nostalgijos momentų, atmintis tau primena, kas buvo. Deimantei buvo gal kiek lengviau, nes ji išsikraustė, jai viskas buvo nauja, šviežia. O man tos senos sienos viską priminė, bet po truputį apsipratau. Juo labiau, kad kilę prisiminimai buvo geri. Neslėpsiu, tikrai prireikė bent porą mėnesių, kol namai ir vėl tapo namais. Tokių ilgų santykių anksčiau neturėjau, todėl nežinojau ir recepto, kaip viską padaryti geriau. Užsimiršti padėjo ir darbas, kuriame nuolat vyksta veiksmas, būna daug žmonių. Nėra taip, kad sėdi namuose užsidaręs ir žiūri į vieną kampą. Palaipsniui viskas susidėliojo. Dabar labiausiai džiaugiuosi tuo, kad atsirado laiko kūrybai.
– Kiek tiesos, kad žinomam fotografui, kuris sukasi tarp modelių, šou verslo vakarėlių, susirasti ilgametę partnerę yra sunkiau?
– Ir sunkiau, ir ne. Iš vienos pusės gyvuoja stereotipai, kurie trukdo. Žmonės galvoja, jei jau esi fotografas, tai turi daug merginų. Yra tokia nuomonė ir tu nieko nepadarysi. Be to, merginos neretai irgi galvoja, kad esu lengvabūdis, kadangi fotografuoju pusnuogius modelius. Bet yra ir geras dalykas – žmonės atsisijoja. Kas moka pažvelgti į tave giliau, išsiaiškina, kas tu esi iš tiesų, nedaro išankstinių nusistatymų, tas ir lieka tavo gyvenime. Aš niekam nenoriu įrodinėti, kad esu rimtas. Aš mėgstu ilgalaikius, rimtus santykius, bet nebandau tuo visų įtikinti. Kiekvienas žmogus tave pamato savaip. Kas žiūri į tave stereotipiškai, atkrenta. O ką daryti? Kaip su tuo pakovosi?
O pliusai tokie, kad tu dėl tokio darbo gali susipažinti su daug skirtingų žmonių, galbūt pavyksta lengviau atrasti žmogų, kuris tau labiau artimas. Bet vėlgi, tikiu, kad gyvenime mums jau yra sudėliotas scenarijus, tu tik turi būti atviras galimybėms, nepražiopsoti jų ir, atėjus laikui, daryti reikiamus žingsnius, rodyti iniciatyvą.
– Jeigu gerai supratau, vis dar ieškote tos vienintelės?
– Galbūt ji irgi ieško manęs. Tiesa, aš tikiu, kad moterys daro pasirinkimus. Vyras gali parodyti dėmesį, iniciatyvą, tačiau, būkime biedni, bet teisingi – moterys priima sprendimus, su kuo ji nori būti ir su kuo ji nori sieti savo gyvenimą.
– Ko jūsų gyvenime jums labiausiai trūksta? Ko norėtume sau palinkėti gimtadienio proga?
– Manau, kad mano darbas yra daryti žmones laimingais, tad linkėčiau sau ir toliau eiti šiuo keliu ir, žinoma, rasti žmogų, kuris ateis į mano gyvenimą ir norės jį praleisti kartu su manimi. Darbo aš nebijau, o antrąją palinkėjimo dalį išsiųsčiau Visatai, kad išsipildytų.
