Andrejaus Danilko interviu padėjo gauti artimas jo draugas dainininkas Filipas Kirkorovas. Susitarti dėl pasimatymo pakako vieno telefono skambučio. Su Andrejumi susitikome jo kambaryje viešbutyje „Grand Mariot“. Para brangiausiame Maskvos viešbutyje jam atsieina 3 tūkstančius JAV dolerių.

Andrejus gurkšnoja alų „Bavaria“ ir pasakoja apie savo gyvenimą, kūrybinę veiklą planus. Nuotaika puiki – baigtos filmuoti naujametės televizijų programos (nuo spalio jis dalyvavo keturiolikoje Rusijos ir Ukrainos TV projektų, skirtų žiemos šventėms), taigi galima pailsėti. Naujuosius dainininkas sutiko Kijeve, atsisakė naudingų pasiūlymų linksminti įvairių vakarėlių publiką – už trijų keturių valandų pasirodymą jam mokama 10 tūkstančių JAV dolerių.

Verką Serdiučką pažįsta visi. O kas yra Andrejus Danilko?

Jis gimė paprasčiausioje Ukrainos šeimoje Poltavoje 1973 metų spalio 2 dieną. Mokėsi paprastoje bendrojo lavinimo mokykloje, drauge lankė meno mokyklą. Nuo vaikystės dalyvavo teatro būrelio „Groteskas“ veikloje.

Baigęs vidurinę nusprendė paištaigauti ir įstojo į profesinę technikos mokyklą. Mokėsi maisto prekių kasininko-pardavėjo specialybės. Toliau dalyvavo meno saviveikloje.

1992 metais tapo profesinių technikos mokyklų kūrybinių kolektyvų apžiūros laureatu – parodė miniatiūras „Valgykla“ ir „Palydovė“. Buvo pakviestas į Kijevo humoro konkursą, kur Verka Serdiučka ir pristatė „Palydovę“. Užėmė pirmąją vietą. Va, tada pasiūlė stoti į estrados ir cirko mokyklą – taip ir padariau. 1996 metais už miniatiūrą „Kelių inspektorius“ gavau Maskvos tarptautinio konkurso „Humoro jūra“ Didįjį prizą. Apdovanojimą įteikė Jevgenijus Petrosianas. Tada nuo scenos jis pasakė, kad šis berniukas turi didelę ateitį estradoje. Po metų Ukrainos televizijoje pasirodė mano programa „SV šou“ su Verka Serdiučka, o 1998-ųjų pavasarį ji atsidūrė Rusijos televizijoje. Būtent „SV šou“ mane išgarsino Rusijos estradoje. Dabar man truputį liūdna, kad A. Danilko daug kas pažįsta tik kaip Verkos Serdiučkos personažą. O juk aš turiu savo miniatiūrų teatrą, kuriame dirba trisdešimt žmonių. Per kai kurias miniatiūras į spektaklį susirinkę žiūrovai verkia.

Andrejau, Verkos Serdiučkos personažas – iš gyvenimo ar išgalvotas?

Žinoma, išgalvotas. Tiesiog toptelėjo mintis parodyti paveikslėlius iš gyvenimo per paprastos palydovės ukrainietės personažą. Išėjo gana originaliai ir juokingai.

O iš kur Serdiučkos pavardė?

Pavardė – iš gyvenimo. Turėjau klasės draugę Aną Serdiuk, tokią pavyzdingą mokinę, pirmūnę. Labai principingą. Nuolatos su ja konfliktavau ir sykį pažadėjau: kad kai tapsiu garsiu artistu, būtinai – iš bjaurumo – išgarsinsiu jos pavardę. Viskas taip ir susiklostė.

Tu – be galo populiarus artistas. Tikriausiai populiarumas vargina?

Jei atvirai – visai ne. Šiaip manęs gatvėje, viešoje vietoje nė neatpažįsta.

Bet taip gali būti gal tik Rusijoje, juk Ukrainoje tu, galima sakyti, „tautos didvyris“.

Lygiai tokia pati padėtis Kijeve. Žmonės atkreipia dėmesį į prabangų limuziną, apsaugininkus, – jų net šešiolika, – o ne į mane. Štai pavyzdys: neseniai į Kijevą atskrido Ksenija Sobčak ir jos laidos „Žvaigždžių bulvaras“ filmavimo grupė. Nusprendėme kurti laidą apie mane tiesiog Ukrainos sostinės gatvėse. Keisčiausia, kad Kseniją praeiviai pažino, prašė autografo, o į mane žiūrėjo kaip į jos asistentą. Bet tai manęs visai neglumina.

Aišku, kad neturėtų gluminti! Juk tavo honorarai Rusijos estradoje – didžiausi. Esi turtingas žmogus?

Toli gražu ne vargšas. Bet nieko nepavogiau – užsidirbu pats. Esu populiarus estrados artistas, už tai ir moka.

Kiek, jei ne paslaptis?

Visai ne. Už solinius koncertus gaunu 20–80 tūkstančių JAV dolerių – priklauso nuo salės dydžio. Bet dar yra kitokia veikla: televizijos projektai, kompaktinių plokštelių su mano dainomis leidyba, reklama ir kita. Dabar rengiamas naujas albumas, kur atliekama mano instrumentinė muzika.

Pakalbėkime apie tavo orientaciją. Kai kuriuose leidiniuose esi vadinamas „žydru“. Ar tiesa, kad Verka Serdiučka patinka netradicinės orientacijos vyrams?

Atrodė, kad gėjai mane myli. Bet Rusijoje taip nėra. Keliuose miestuose jie mėgino sužlugdyti Verkos Serdiučkos koncertus. Kitaip yra Ukrainoje: čia mano Verka priimta į Ukrainos nacionalinę transseksualų lygą „Mila kochana“. Bet noriu pasakyti, kad mano lytinė orientacija tradicinė.

O kaip Andrejui Danilko sekasi su moterimis?

Normaliai. Kol kas nevedęs. Myliu gražias moteris, bet jos po kiek laiko ima erzinti kvailumu. Su tokiomis nuobodu. Jei atvirai, esu vienmylys.

Kaip suprasti?

Neslepiu, kad daugiau nei dešimt metų draugauju su Ina Belokon – mano miniatiūrų teatro aktore. Ji nuostabi mergina, bet tuoktis, matyt, dar anksti. Draugai vis mėgina apvesdinti. Kiekviename vakarėlyje stengiasi supažindinti su merginomis, pasirengusiomis pažinti mane iš arčiau.

Ir ką?

Aš gi sakiau, kad nemyliu kvailų.

Daugiau skaitykite naujausiame žurnalo „Žmonės“ numeryje