Įprastai buvo manoma, kad didžiąją K. Meschino sekėjų dalį sudaro mokyklinio amžiaus vaikai ar paaugliai, tačiau karantino metu rekordinį sekėjų skaičių pasiekusi Karolina džiaugiasi, jog jos turiniu domisi 25-erių ar vyresnio amžiaus internautai. Tokia statistika influencerę labai džiugina.
Tikėtina, kad vyresnių žmonių auditoriją Karolina sudomino gerokai pasikeitusiu savo įrašu srautu. Karantino metu socialinių tinklų veikėja savo gerbėjams parodė kitokią, ne tokią blizgią savo gyvenimo pusę – dažnai filmavosi be makiažo, stebino įvairiais iššūkiais ir rodė nepagražintą savo namų buitį.
– Karolina, 300 tūkst. – įspūdingas skaičius, esi viena populiariausių lietuvių instagrame, ką tau tai reiškia?
– Yra gerokai populiaresnių lietuvių, kurie gyvena Los Andžele, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir t.t. Man sunku suvokti tuos 300 tūkst. Bandau įsivaizduoti, kaip toks skaičius atrodytų vienoje bendroje erdvėje, bet neįmanoma.
Kartais pasvarstau, jeigu gyvenčiau Amerikoje ir jeigu proporcingai savo sekėjų skaičių Lietuvoje perkelčiau ten... Įdomu kokie populiarumo skaičiai būtų. Taip pat galvoju, ar būčiau tokia populiari, jei gyvenčiau kitoje šalyje. Tikrai smagu apie tai pasvarstyti, bet aš labai laiminga. Nors niekada neplanavau, nesitikėjau ir per daug to nesiekiau. Tikrai vaikystėje negalvojau, kad norėčiau būti žinoma. Viskas išėjo natūraliai. Man smagiausia tai, kad yra tokių žmonių, kurie seka mane nuo pat pradžių, kai 2012-aisiais metais susikūriau instagramą. Jie mane seka, kartu su manimi auga, išgyvena mano asmenybės, aplinkos pokyčius.
– Galima sakyti, kad tai tikras Karolinos Meschino realybės šou – nuo studijų Italijoje iki to, kas esi dabar...
– Taip. Manau, kad mane šioje aukštoje pozicijose laiko tai, kad aš labai pripratinau žmones prie turinio. Esu viena iš tų, kuri tikrai dalinasi daugeliu dalykų kiekvieną dieną. Jau žino žmonės, kad jeigu jau kažko nekeliu, matyt, man nėra nuotaikos arba esu užsiėmusi. Labai faina, kad turiu tokią didelę virtualią šeimą. Turiu merginų, moterų grupę, su kuriomis bendrauju artimiau, mes dalinamės patarimais, viena kitą palaikome, dalijamės naudinga informacija ir t.t. Stengiuosi kaip įmanoma labiau bendrauti su savo sekėjais, atsakinėju jiems į žinutes.
– Su savo sekėjais, atrodo, bendrauji betarpiškai, ar tas atvirumas, lengvas žmonių prisileidimas prie savęs tau gyvenime nepakiša kojos?
– Tai yra didžiausia mano problema. Man ir šeima, ir geriausios draugės tai nuolat kartoja. Aš turiu labai daug pažįstamų, kolegų, maniau, padarysiu gimtadienį, greitai suskaičiavau, kiek jame norėčiau matyti svečių ir supratau, kad skaičius pasiekė bent 80. Bet tikrų, artimų, laiko patikrintų draugų turiu tik kelis, kuriuos labai vertinu. Jie rimti, turintys mano pasitikėjimą nuo paauglystės laikų. Tad ir jie man sako, kad esu per daug atlapaširdė, naivi. Jei su manimi žmogus gražiai pabendrauja bent kelias minutes, aš jam lygiai taip pat esu maloni. Tik bėda ta, kad kartais žmonės turi blogų kėslų. Esu daug kartų dėl to nudegusi, ne visi žmonės bendrauja su gerais ketinimais, yra dalis, kurie nori mano draugijos vien dėl to, kad turiu daug sekėjų, jie tikisi kažkokio statuso. Nors aš pati tikrai per daug to populiarumo nesureikšminu, gyveni savo gyvenimą ir net nesuvoki tų skaičių. Yra reikalų su žmonių pasitikėjimu.
– Neseniai išgyvenai naują pokytį – persikėlei iš tėvų namų ir nuo šiol gyveni atskirai. Ar tau šis etapas buvo sudėtingas?
– Ne. Esu toks žmogus, kad nelabai būnu namie. Man yra labai svarbus kontaktas su šeima – jį vis dar turiu labai artimą, mes labai dažnai leidžiame laiką kartu, bet man gyventi atskirai nėra naujiena. Aš ketverius metus gyvenau viena, tada grįžau pas tėvus ir dabar vėl atskirai. Kai 25-eri metai imi galvoti, kad jau reikia savarankiškumo. Kol gyveni su tėvais, tol visada būni jų kūdikis, jie elgiasi tarsi su mažu vaiku. Laikui bėgant norisi savo erdvės, savo taisyklių. Kai turi savo butą, norisi jame turėti savo tvarką, pavyzdžiui, dabar ką tik baigiau valyti dulkes, siurbti ir plauti grindis. Man tai patinka, norisi rūpintis savo erdve, bet taip pat aktyviai palaikau ryšį su tėvais. Mums apskritai yra priimta, kad šeima – pirmoje vietoje. Šis butas, kuriame dabar gyvenu, yra nuomojamas, tad dar visiškai nesijaučia, kad tai mano namai. Gal kažkada greitu metu imsiu galvoti apie buto pirkimą, tikiu, kad tada bus kitas jausmas, kai galėsi gręžti sienas ir įrenginėti kambarius taip, kaip nori.
– Bute gyveni su Dominyku ir jūsų augintine Džeine, ar ne per greit atėjo šeimyninė buitis? Karantinas lėmė, kad dabar žymiai daugiau laiko praleidžiame užsidarę tarp keturių sienų...
– Manau, kad karantinas apskritai yra viską keičiantis dalykas santykiuose – ar tu 20-imt metų drauge, ar metus. Mano tėvai įpratę būti kartu ir darbe, ir namuose, tad jiems viskas gerai. Mes su Dominyku kartu gyvename maždaug nuo sausio mėnesio. Tas karantinas mums gana smagus, labai daug juokiamės. Kai atsirado katinas – jis tapo didžiausiu mano džiaugsmu. Net nežinau, koks karantinas būtų be Džeinės. Ji yra pati mylimiausia, mieliausia, mes kartu su Dominyku ja labai užsiimame – ji tarsi mūsų kūdikis. Džiaugiamės viskuo, kas su ja nutinka. Su ja, matyt, ir nuotykių buvo daugiausia per karantiną: įkrito į tualetą, žemyn galva pakibo ant draskyklės, ji viską daužo, drasko, pavyzdžiui, užuolaidos jau visos sudraskytos.
– Instagrame pasidalinai komišku vaizdo įrašu, kad tavo vaikinas daug laiko praleidžia prie žaidimų. Dalis gerbėjų ėmė įtarinėti, gal tai iš tiesų didelė problema jūsų santykiuose?
– Aš pateikiau per juoko prizmę, kad tai yra tragedija, bet iš tiesų viskas yra gerai. Aš žinau, kiek yra kitų merginų, kurių vaikinai lygiai taip pat ar dar daugiau žaidžia, todėl norėjau sukurti kažką daugeliui gerai atpažįstamo. Gera jaustis, kad nesu tokia viena. Bet tikrai nėra taip, kaip gali pasirodyti. Mes gyvename normalų gyvenimą. Albumas pakeliui, todėl daug sėdime prie muzikos, bet išeiname ir pasivaikščioti, žiūrime filmus, serialus ir darome kitas bendras veiklas. Viskas tikrai yra subalansuota. Gyvename dviese ir žinau, kad anksčiau šios problemos tikrai nebuvo, čia tas karantinas daro savo. Iki jo net nežinojau, kad jis žaidžia. Bet manau, kad tai yra viena iš galimybių virtualiai pabendrauti su savo draugais, kurių seniai nematei. Žaidimai tampa jiems pakaitalu susitikimams studijoje ir pan. Daug kartų buvau kalbinta žaisti kartu, bet kol kas nesutikau. Gal kada nors.
– Dominyką tavo sekėjai iki šiol mato gana retai. Laikaisi savo žodžio, kad šių santykių per daug neviešinsi, nes yra piktų žmonių?
– Yra dalis to, bet kita dalis yra ta, kad toks buvo mūsų susitarimas nuo pradžių. Mums daug fainiau yra pasilikti sau patiems tas geras akimirkas kartu, nereikia tos meilės rodyti visai Lietuvai. Nežinome, kaip bus ateityje, kas bus už 5-erių metų, kaip viską sudėlios likimas, taip ir bus, bet kol kas yra taip, kaip yra. Bet net ir dabar, jei būna gera nuotaika, pasidalinu mūsų kasdienybe, kurioje ir jis pasivaidena. Nuotraukos iš kelionių, privataus gyvenimo yra labiau skirtos mums, šeimai ar artimiems draugams. Man atrodo, kad mūsų santykių socialinėje erdvėje yra užtektinai. Kaip bus toliau – pamatysim.
– Čia turbūt galioja ta dažnai sakoma frazė, kad laimė mėgstą tylą?
– Taip. Tiesa, man buvo iš pradžių sunku. Esu pratusi kone kiekvieną žingsnį fiksuoti, jį rodyti, tad jei dabar kažką dažniau mes veikiame kartu, aš dalinuosi tuo viešai mažiau. Jei jo nerodau, tai kalbu apie Dominyką, jis vis tiek yra mano virtualiame gyvenime. Visi žino, kad mes kartu, tad neišvengiamai jis pasirodo ir mano instagrame.
– Ar Dominykas greitai įsiliejo į pusiau itališką, pusiau lietuvišką šeimą? Kaip jį priėmė taviškiai?
– Taip, viskas yra puikiai. Ir mano, ir Dominyko šeima mus kartu priėmė labai gerai. Mano brolis, tėvai yra labai šilti žmonės, jiems svarbiausia, kad būčiau laiminga, jog su manimi gražiai elgtųsi, mane gerbtų. Be to, namiškiai jau taip pat nebepastebi, kai imu kažką filmuoti – visiems per tiek metų tai tapo natūralu.
– Ar per karantiną spėjai pailsėti? Anksčiau esi minėjusi apie jaučiamą nerimą, bemieges naktis ir pan.
– Su nemiga man kažkas yra nutikę iki dabar. Nežinau, ar čia dėl to, kad prisitaikiau prie Dominyko ritmo, kadangi jis miegoti eina 5 ar 6 ryto – jis sėdi prie muzikos, o aš noriu būti šalia, ar viskas dėl to, jog apskritai pamečiau ritmą. Manau, kad mums viskas nusitęsė nuo Amerikos, nuo šios kelionės nespėjome grįžti į įprastą dienotvarkę. Grįžę po atostogų netrukus šokome į karantiną. Iki karantino mes izoliavomės, tad išėjo taip, kad turėjome mėnesį atostogų ir grįžome į dar poros mėnesių poilsį. Gera, kad kai kuriuos darbus gali pasidaryti namuose, iš pradžių man buvo sudėtinga prie to priprasti, bet dabar prie karantino tiek pripratau, kad man net baisu grįžti į realybę. Nežinau, kaip reiks grįžti į tą realų bendravimą su žmonėmis, ėmiau visai džiaugtis, kad nereikia eiti į jokius renginius, dažytis kiekvieną dieną ar kažkaip ypatingai rengtis. Per visą šį laiką panaudojau tik vieną suknelę vaizdo įrašui, kadangi įprastai vaikštau tik su sportiniais drabužiais. Net negaliu pažiūrėti į džinsus, jie man atrodo kaip didžiausia kančia, savęs varžymas. Bet tikrai neapsileidau, pasidažau, išsiplaunu galvą ir vaikštau su tvarkingais drabužiais. Pasidariau namisėda ir man tai patinka. O sąvokos „karantinas“ ir „koronavirusas“ man jau kelia alergiją. Man jau bloga nuo visų tų kalbų apie tai. Aš suprantu to grėsmę, skaitau naujienas, laikausi izoliacijos, karantino, du mėnesiu mačiausi tik su tėvais ir Dominyku. Baisu. Kai yra socialiniai tinklai imi ir pamiršti, kad yra tokia realybė. Gera, kai gali pasiskambinti draugėms ir džiaugtis kokybišku bendru laiku.
– Gal gerai, kad tokiame amžiuje gyvename, kai savo artimus žmones galime pasiekti bent taip?
– Taip, bet, tiesą sakant, jei būtume su tais senais telefonais, man tikrai nebūtų jokio siaubo. Man būtų net labai faina. Tikiu, kad būtų daug daugiau gyvo bendravimo be išmaniųjų telefonų. Mes su šeima, kai būname kartu, stengiamės padėti telefonus į šalį, žaidžiame stalo žaidimus, šnekamės ir pan. Gyvas bendravimas man labiau patinka, tad tikrai neliūdėčiau, jei nebūtų tų visų technologijų. Bet šių dienų kontekste, taip, pastebėjau, kad socialinių tinklų vartojimas labai suintensyvėjo, žmonių susidomėjimas, skaičiai tikrai išaugo. Visi tiesiog sėdi telefonuose, persikėlė į virtualų pasaulį.
– Esi ne kartą minėjusi, kad planuoji kurti savo vardo drabužių ir aksesuarų liniją? Kodėl ji dar neišvydo dienos šviesos?
– Pas mane jau buvo viskas suruošta paleidimui, bet turiu tokią ydą, kad esu per daug perfekcionistė. Man net pasižiūrėjus į savo interviu prieš pusę metų būna gėda, daug ką norėčiau pakeisti, kai kuri nuomonė pasikeitė kardinaliai ir pan. O kalbant apie prekinio ženklo kūrimą viskas yra dar sudėtingiau. Drabužių ir aksesuarų kūrimas yra ilgas procesas, tai tikrai nepasidaro per savaitę. Užtrunka, nes mano idėjos dažnai keičiasi. Jau buvo taip, kad pamačiau galutinį rezultatą, kurį jau tris kartus perdariau ar net tris kartus viską anuliavau. Išeina taip, kad pradedu viską nuo nulio ir vėl viskas iš pradžių. Nenoriu savęs spausti šiuo klausimu, tikiu, kad kai bus reikiamas laikas – viskas ateis palengva ir savaime. Pajausiu, kad tai pagaliau mano ir paleisiu. Ir dabar ją turiu, bet pažvelgus į tai man atrodo, kad tai jau mano praėjęs gyvenimo etapas, todėl nenoriu leisti. Viskas keičiasi. Aš tokia esu. Gal tai mano Zodiakas kaltas, nes esu Žuvys, bet siekiu tobulumo, esu emocinga, per daug viską apgalvoju ir dėl to nerimauju. Tiesą sakant, esu šiek tiek infantilaus charakterio, bet esu užsispyrusi, tad tikiu, kad ir drabužių linijai ateis savas laikas.
– Tavo tėvai turi įvairių verslų, ar šeimoje buvo kalbų, kad galbūt vieną dieną tu būsi atsakinga už vieną iš jų. Ar išvis to norėtum?
– Esu užaugusi tėvų restoranuose, nuo pat vaikystės mama veždavosi mane su savimi į savo darbą drabužių parduotuvėse, kai jas dar turėjome. Galbūt tuomet labiau įsivaizdavau save toje pozicijoje. O dabar, manau, irgi ateis savas laikas. Turiu pusbrolį Federico, kuris rūpinasi Užupio picerija, mes liksime ta jauna šeimos karta – aš, brolis, Federico ir kiti pusbroliai – tikiu, kad mes visi bendrai kažkaip toliau kursime šeimos verslus. Net ir dabar esu mini bosiukė, prižiūriu mūsų vietas, bendrauju su personalu, duodu įvairių patarimų, žinau visą vidinę sistemą, tad manau, kad prie visų veiklų, kurias dabar darau, prisidės ir dalis šeimos verslo. Mes visada kartu apie tai pabendraujame, mes įpratę bendrai priimti tokius sprendimus. Dėl savęs aš tikrai nepergyvenu. Net jei dingtų internetas ar instagramas, aš galėčiau pilnai savimi pasirūpinti, tikrai pasitikiu savimi, esu kūrybinga, kalbu penkiomis kalbomis, turiu išsilavinimą. Tikrai neprapulsiu.
