„Aš visiškai be žado. Atsiuntė draugė nuorodą, kažkokio tipelio pasisakymą apie gimdymą valstybinėje ligoninėje ir jų medikų darbą. Apie gimdymą be vyro. Kalbėjau ir aš apie tai, tad šiek tiek pratęsiu, mat jau ir pagimdžiau. Ir valstybinėje ligoninėje, ir be vyro.
Sąžiningai – perskaičiau ir negalėjau patikėti, kad tai išsilavinusio, brandaus žmogaus mintys. Na, niekaip nesuvedė galų galva.
Taigi, gimdžiau ne tik, kad ne prabangioje gimdykloje už pinigus, o net ne ten, kur planavau. Važiavau į gimdyklą net nežinodama, kas priims mano sūnų, niekad nebuvau lankiusis klinikų patalpose, pas klinikų medikus, nieko ten nežinojau. Nemokėjau niekam nieko, nepakišinėjau nieko, o tiesiog atsidaviau į medikų rankas ir jais pasitikėjau. Ai, vyro irgi nebuvo, bet čia jau aišku.
Taip, baisių gimdymo istorijų, patirčių, pasakojimų apie gydytojų klaidas buvau girdėjusi. Bet 8 mėnesius koncentravausi ne į tai. Neapkroviau savęs juodomis emocijomis, baimėmis ir mintimis, kaip viskas gali blogai baigtis, jei vyras nelaikys už rankos. Ruošiausi būti rami, pasitikėti, tikėti. Ruošiau save ir kalbėjau su sūnumi, kas viskas bus gerai, nes mes abu tai padarysime! Kad mums svarbiausia ne kas už rankos laikys, o profesionali medikų pagalba!
Aš labai tikiu minčių galia, nusiteikimu, meditacija ir draugyste su savimi, karma. Gal tai man padėjo? O padėjo! Tie visi „blogieji“ klinikų medikai mane ir sūnų prižiūrėjo kaip milijoną būtų gavę. Visą laiką jaučiausi saugi. Skaudėjo, rėkiau, verkiau, bet jaučiausi rami, nes buvau gerose rankose. Man nieko netrūko. Su manimi visada kalbėjo, aiškino, ramino, pasakojo, valė prakaitą, išėmė auskarą, kurio vos neišplėšiau, glostė galvą, spaudė delną, o gimus sūnui ne aš viena ašarojau.
10 dienų po to dar praleidau klinikose. Taip, palata ne stebuklinga (siuntėte nuotraukas kokios gražios būna kitur), bet man taip vienodai buvo! Mus su sūnumi prižiūrėjo taip, kaip net pasvajoti nespėjau važiuodama gimdyti. Visada jaučiau medikų pasitikėjimą savo žiniomis, rūpestį ir atjautą! Ypač, kai verkdavau dėl „nieko“ ir šėlo hormonai. Kai nesisekė žindyti – akušerė su manimi kone visą naktį (ne vieną ir ne dvi) prasėdėjo ir mokė, teikė psichologės paslaugas, ramino, nepavargo kartoti ir kartoti. Jos kantrybės dėka šiandien žindau ir vargo nematau!
Ne tik, kad vyras, bet niekas negalėjo ateiti mūsų aplankyti. Ar man buvo sunku? Taip, lengva nebuvo. Ar verta dėl to spygauti į visus eterius ir į šuns dienas dėti medikus, absoliutinti blogas patirtis? Ne, jokiu būdu, absoliučiai neverta juodinti žmonių, kurie už „ačiū“ priėmė mano sūnų. O žinot, kas verta? Ramiai ruoštis, tikėti, kalbėtis su vaikeliu, kalbėtis su savimi, įtikinti save savo drąsa ir gebėjimu. Gyventi mielu ir šiltu, o ne piktu ir juodu laukimu.
Moterys, kurios baiminatės, ruošiatės didžiai dienai – nebijokite, kai atsigulsite ant to stalo susipažinsite su savimi iš naujo. Patikėkite ką tik tai patyrusios žodžiais – jūs pamatysite, kiek drąsos jumyse telpa, kiek šviesos ir kiek jėgos! Pasitikėkite medikais – jie tikrai nori to paties, ko ir jūs. Sveiko, ramiai pasaulį išvysiančio jūsų mažylio be jokių nesklandumų. Aš pati netikėjau, kad „pagimdysi ir visi skausmai ir baimės pasimirš“. Bet taip bus ir tai yra jūsų kūno magija.
Neskaitykite tų blogų patirčių, nesisemkite pykčio, baimės, sąmokslo teorijų apie medikų darbą ir kitų blogio absurdų, kurie jau juokingi tampa... Pagimdysite ir vienos, ir didžiuositės savimi, atradusios savyje tai, ko netikėjote esant. Patikėkite manimi!
O savo ruožtu, aš beprotiškai dėkoju visam klinikų personalui, kurių dėka mudu su sūnumi jautėmės saugūs, ramūs ir aprūpinti dėmesiu bei priežiūra. Jūsų darbas toks sunkus ir man labai gaila, tikrai labai gaila, kad jums tenka dar ir tokias bjaurias rašliavas skaityti. Ačiū už sūnų!“ – Kauno klinikų medikams dėkojo tinklaraštininkė.
Kitame įraše Nora savo artimiesiems, bičiuliams ir sekėjams pasakojo apie nelengvą jos sūnaus gimimą, kuris įvyko kiek anksčiau nei buvo planuota. Nepaisant to, mama neprarado pozityvumo ir jį skleidė kitiems.
„Mūsų sūnus tik savaitę ir kelias dieneles pavėlavo į pilnai išnešiotų vaikelių traukinį, dėl to jis laikomas ankstuku. Beveik 50 cm ūgio ir 3,195 kg svorio berniukas į pasaulį atėjo per keturias valandas. Nepanikuojame dėl jo duomenų, gimsta su tokiais ir pilnai išnešioti mažyliai. Tačiau net savaitė anksčiau vaikeliui reiškia daugiau pamokų. Jo procesai šiek tiek lėtesni, jis vangesnis, o šiuo metu guli šviesos terapijos lempoje, kurioje atsiduria beveik visi neišnešioti lėliukai.
Taip, skauda širdį – norisi savo vaikui kuo lengvesnio kelio ir pasaulio. Bet esam gerose rankose: tiek manim, tiek sūnumi nuostabiai rūpinasi Kauno klinikų gydytojai. Abu su Mariumi esam iki dangaus laimingi.
Tokioje pasaulio sumaištyje gimęs, bent į vieną šeimą atnešei tiek šviesos ir džiaugsmo tai tikrai. Aš tokia laiminga, kad sunku apsakyti. Meilė vaikui yra visai kiti pasauliai, planetos ir visatos. Visą gyvenimą Dievui dėkosiu už du mano gyvenime atsiradusius ir viską pakeitusius, besąlygiškai mylimus ir mylinčius Marius“, – jautriai brūkštelėjo N.Žaliūkė.
