„Mano varomoji jėga – tai gerbėjai, kurie klauso mano muzikos. Jie mane nuolatos atakuoja: „Tu juk gali vis dar kažką įrašyti. Mes norime išgirsti kažką naujo“. Žinoma, mano senas palikimas iš 90-ųjų metų yra žiūrimas ir klausomas. Esu rūpestingas savo dainų tėtis: jos yra sudėtos į skirtingas muzikos platformas, kur galima pasiklausyti.
Gyvenime būna taip – ratas apsisuka ir ilgesnės pauzės duoda naujų idėjų. Man patinka, kai gyvenimas pats padiktuoja naujas galimybes. Taip atsitiko su mano naujuoju vaizdo klipu, kuris yra pilnai animuotas. Tai pirmas tokio pobūdžio klipas. Netrukus grosiu su nauja grupe, nežinau, kiek tai tęsis, bet, manau, sekantys dešimt metų yra finišuojantys ir apibendrinantys visą laikotarpį. O po to laukia rami, smagi senatvė“, – savo mintimis su Delfi dalijosi atlikėjas.
– Tomai, dar prieš pokalbį užsiminėte, kad vaikai yra jūsų dainų pirmieji kritikai. Papasakokite apie juos ir kaip su jais sutariate.
– Taip, man jų nuomonė yra svarbi, įsiklausau į ją. Jie bene vieninteliai, kurie gali daryti kažkokią įtaką mano kūrybai. Visur kitur – aš pats, bet šioje srityje man patinka klausytis jų. Plius, aš kažkiek juos edukuoju kaip tėvas ir dalinuosi. Kažkada gal jie prisimins, kaip tėtis duodavo visas dainas paklausyti ar tekstus paskaityti. Man atrodo, kad tai yra geras ryšys su vaikais. Man tas patinka, nenoriu, kad jie būtų nuošalyje: visada atostogaujame ar einame į renginius kartu, drauge prisigalvojame visokių veiklų. Jie bus visada pirmoje vietoje, o po to draugai.
Dukra Rūta yra labai komunikabili, turi daug draugių. Kadangi ji pas mane dirba, tai mes esame šalia kasdien. Paulius, dukros vaikinas, jai pasipiršo per Kūčias. Per Kalėdas atvažiavau jų pasveikinti, dukra parodė žiedą: „Tėti, ar matei?“. Labai džiaugiuosi, kad jie surado vienas kitą ir viskas pas juos vystosi protingai, logiškai. Žinot, dukra – gi negaliu jos išleisti už bet ko. Paulius yra šaunuolis, dirba geroje agentūroje, tai viskas yra labai gerai. Jie turi savo būstą, gerai sutaria.
– Jūsų sūnus abiturientas – tai irgi atsakingas laikotarpis...
– Adomas yra visiškai kitoks nei Rūta, labiau uždaresnis. Išvaizda labai panašus į mane, bet charakteriu – tikrai ne. Mūsų ryšys tvirtas, kiekvieną dieną su juo bendraujame. Buvo toks etapas, kai aš kažką praleidau ar atmestinai pažiūrėjau, toks jausmas, kad galėjau padaryti daugiau, bet nepadariau. Taip šeimoje nutiko, kad su žmona aš negyvenu, todėl vaikams skiriu daug dėmesio. Ypač Adomui, jam reikia pagalbos, paramos, ypatingai dabar: pamokos, mokykla, gyvenimo pakalbėjimai. Bet jis gyvena šalia manęs, tik su mama, jam iki manęs atbėgti 5 minutės, tad žiūrime ir krepšinį, ir vakarieniaujame kartu.
– Pats paminėjote šeimos skyrybas, ar galima paliesti tą temą?
– Nelabai noriu į tai gilintis. Kai užjudini tą temą, tai vėl kažkas ten nuvilnija tokio nereikalingo. Tai jau viešai paskelbta ir šis klausimas uždarytas, praėjo ne vieneri metai. Neišsidraskėme, tiesiog du žmonės pasuko skirtingais keliais ir viskas.
– Sakote, kad jūsų klausytojai pageidauja romantiškų dainų. Ar pats savyje turite tos meilės?
– Dabar turiu gyvenimo pilnatvę, dėmesį, turiu viską, ko galiu norėti. Šis etapas yra toks išskirtinis, tik noriu, kad jis kuo ilgiau tęstųsi ir mėgautis tuo, kas yra dabar, nes dabar yra visos galimybės, atvirumas, nuoširdumas, meilė. Labai noriu, kad taip būtų ir toliau.
– Neseniai atšventėte 50-metį. Kokios mintys aplanko supratus, kad nugyvenote pusę amžiaus?
– Gimtadienio išvakarėse pagalvojau: dabar dar 49-eri metai, o ryt bus jau 50-imt. Aišku, skaičius kažko nepakeičia, bet suvoki, kaip greitai prabėga laikas. Kartais metai atrodo taip ilgai, o kartais 17-ika metų prabėga kaip akimirka. Net dabar prisimenu kažkokius epizodus, detales savo pirmų, gyvų koncertų, kai buvo 1989-ieji metai. O, Dieve, kiek laiko praėjo, siaubas. Ir pradedi mąstyti, kiek liko. Aišku, mažiau nei pusė. Pagalvoju, kad dar 10-imt metų gali būti visai geras laikas: aš sportuoju, save prisižiūriu, esu kūrybiškas, turiu darbą, veiklą, vaikų, draugų, artimuosius. Atrodo, kad visai ir neblogas laikas laukia, kada tu galėsi būti labiau ramesnis, nesidraskyti, nesiplėšyti dėl vietos po saule.
Dabar yra planų dirbti su grupe, mano komanda reklamos versle – gera. Reikia pasiimti viską, kas yra geriausia – tai, visų pirma, santykiai. Po to man svarbu verslas, nes aš jį stačiau nuo nulio, man niekas nepadėjo, negavau jokių dotacijų. Ir dar kelionės, nes man patinka keliauti: važiuoju, mėgaujuosi, pažįstu naujas šalis, ragauju, skanauju, bendrauju, įkrentu į tas atostogas. Pavyzdžiui, neseniai buvau Mauricijuje, plaukėme laivu į tokią piknikų salą, nufotografavau vieną vokiečių šeimą ir jie buvo nustebę nuotraukos kokybe. Susikeitėme kontaktais, o vakare jau susitikome prie stalo. Aš žinau, kaip pasiruošti kelionei, kad ji praeitų kaip įmanoma sklandžiau, man tai labai padeda. Visada norisi nešvaistyti laiko, kad kuo daugiau pamatytum.
– Aplinkiniai yra linkę pastebėti, kad jūs atrodote jaunatviškai, ne pagal amžių, ar tokios savijautos priežastis – sportas?
– Man tai tikrai komplimentas. Kažkada profesionaliai žaidžiau krepšinį. Baigiau Vilniaus sporto mokyklą, tada krepšinis tapo man mėgėjišku sportu, kol netrūko Achilo sausgyslė. Viskas sugijo, bet labai ilgą laiką turėjau kompleksą judėti. Po to mano bičiulis Šarūnas Marčiulionis atvežė iš Ispanijos žaidimą – padelio tenisą. Daug kas maišo jį su skvošu, bet tai nėra tai, žaidi du prieš du. Šis žaidimas labai išpopuliarėjo ir Lietuvoje. Yra arenų, kuriose galima žaisti ir žiemą. Aš po truputį išmokau, o dabar yra bendraminčiai, kurie žaidžia panašiu lygmeniu, tai mes ir kalame. Stengiuosi ateiti bent du kartus per savaitę, svorio pasireguliavimui ir žvalumui man tai labai padeda. Dar labai mėgstu vaikščioti, per dieną galiu nueiti 15 kilometrų: nuo mano namų Jeruzalėje iki darbo centre yra 7 kilometrai, tada iki pietų vietos nueinu pusantro kilometro ir atgal iki namų. Taip vaikštau visą savaitę pėsčiomis. Susitinku su daug įvairių žmonių, man nėra tas pats kaip atrodau.
– Tomai, nusikelkime į jūsų karjeros pradžią, papasakokite, kaip palaipsniui šalyje tapote viena ryškiausių 90-ųjų muzikos žvaigždžių?
– Aš visada įsivaizdavau, kad būsiu dainininkas: pradedant trypčiojimu prieš veidrodį ir baigiant dainų kūrimu su klasioku su jo „Yamaha“ sintezatoriumi. Taip pat mes gaminome būgnus pas mane kambaryje. Svarbus atributas buvo dūmai – juos sukurti, lituoklį kišdavome į kanifoliją ir leisdavome dūmus. Kol nepridūmindavome – nepradėdavome groti. Po to pradėjau dairytis galimybių: viena grupė mane kvietė į atranką, kažkas rekomendavo. Toks buvo mažas šurmuliukas, jaunas pacanas, atidainavęs 11-ika metų „Ąžuoliuke“, ieško sau vietos.
Atsimenu, buvo tokia grupė „Veidrodis“, ėjau į jų perklausą, bet jie į mane skeptiškai pažiūrėjo. Po to su „Sekmadienio“ grupe suvedė mane draugai. Bet aš pats daug dirbau, parodžiau, kas yra koncertiniai drabužiai. Tai buvo gūdžios provincijos grupelė, su dviejų merginų suformuotu stereotipu, kur atėjo jaunas bičas ir viską sulaužė per dvi dienas. Parodžiau iš nuojautos, kaip reikia kalbėti, sustatyti šviesas, judėti scenoje. Plius, pradėjau dirbti televizijoje. Patyriau, kaip per naktį tapti žvaigžde. Aš nuėjau į televiziją, parodė laidą, o iš ryto atsikėliau žvaigžde.
Kur atvažiuodavom – visur anšlagai, o anksčiau tik pusę ar trečdalį salės surinkdavo. Tada važinėjau į Kauną ir sąžiningai dirbau vienoje laidoje už nulį pinigų, o tuo populiarumu dalinausi su grupe. Aš norėjau šou, tik vėliau supratau, kad grupė gerai iš to uždirba ir ne viskas ten teisinga, bet nenoriu knaisiotis po tuos senus dalykus.
Atsirado žvaigždžių liga, vieną kartą gavau per snapą, sugalvojau, kad reikia keisti grupę. Aktyviai koncertavome, per metus buvo apie 300 koncertų. Aišku, buvo 90-ieji, viešbučiai ir salės šaltos, šildymo nėra, pasišildę ant gyvatuko, plaudavome galvą. Metas buvo nepatogus, bet man buvo nesvarbu, nes padarai gabalą – topas. Po to aš pradėjau jausti, kad aš išaugau iš to „Sekmadienio“ provincijos. Nieko prieš Mažeikius neturiu, bet jie suformuoti buvo tarsi atsarginis variantas, jie niekada nepasakys kažko patys, o pažiūrės, ką kas pasakė ir ramiai pasėdės. Bet tai ne žvaigždės bruožas. Atsimenu visus susodinau ir sakau: „Ačiū, viso gero. Manęs laukia dar neišarti dirvonai.“ Supratau, kad aš turiu daryti kitaip. Po to jie bandė mane pakeisti vienu, kitu ir viskas ėjo žemyn, o aš pradėjau solinę karjerą.
Aš – vilnietis, grįžau namo. Prasidėjo mano turai su savo šokėjomis, manekenėmis, tada kalėm, kaip turi būti. Man buvo svarbi vadyba, kad būtų viskas suorganizuota, nebūtų chaoso. Pavyzdžiui, išnuomavau liukso klasės autobusą, apsiklijavome jį ir išvažiavome į turą: 6 manekenės, apsauginis, vadybininkas ir aš. Prie viso to, mes dar užsiėmėme ir labdaringa veikla: turų metu važiuodavome į vaikų namus ir dalindavome kanceliarines prekes, nes mano draugas turėjo didelę tų prekių parduotuvę. Prieš koncertą žaisdavome ratelius su vaikais, dainuodavome, o finale – jiems padovanodavome tas dovanas. Mes buvome kaip mobilus UAB ant ratų.
Įprastai būdavo 2-3 koncertai per savaitę. Pamenu, būdavo ir tokių atvejų, kai Rokiškyje baigiame koncertą ir paskambina iš Klaipėdos, prašydami už poros valandų koncertuoti. Visus susikviečiu ir sakau: „Moka dvigubai, važiuojam?“. Dažniausiai visi sutikdavo. Atidirbdavome programą ir paryčiais jau būdavome Vilniuje. Toks buvo tempas, nežinau, ar dabartiniai atlikėjai gali pasigirti tokiais nuotykiais, dabar daugiau komforto.
Tai, ką mes darėme, žmonėms patiko. Visur ieškojome intrigos, pavyzdžiui, vaizdo klipe „Surask mane“ filmavomės su BMW kabrioletu, kuris tik pasirodė Džeimso Bondo filme. Pasiėmėme jį ir nufilmavome klipą Nemenčinės plente su garsia muzika, manekenėmis ant galinės sėdynės, o po to paskelbėme, kad dingo ta mašina kartu su mano vadybininke. Tada sukėlėme šaršalą žiniasklaidoje, kol galiausiai žurnalistai išsiaiškino, kad čia antis. Tuomet nebuvo taisyklių, o mes jau mestelėjome tokį akibrokštą. Kitas pavyzdys, filmavome iš malūnsparnio, mariose mane pastatė ant dėžių, pėdos vandenyje. Stoviu viduryje marių, o pro šalį plaukia baidarininkai, žiūri ir nesupranta, vienas bičas su sparnais stovi mariose.
Nesame dar tiek susidėvėję, kad neišeitume ir dabar į sceną. Plius, mano grupė jauna, tai tikiu jie įneš savų dalykų. Norėčiau tikėti, kad mūsų pasirodymai bus išmąstyti, su naujais sprendimais. Su gyva muzika atidaroma daug daugiau durų nei su fonograma. Pasižiūrėsim, kas gausis, nes azarto turiu daug.
– Dažnai šlovė turi savo kainą. Ar turėjote juodesnį periodą muzikiniame kelyje?
– Mes vartodavome alkoholį, bet tai koncertams įtakos neturėjo, žiūrovai niekada to nepajuto. Narkotikų nesu bandęs, nors esu gavęs pasiūlymų. Bet nepasirašiau tai pagundai, nes man nepatinka apsvaigti nenatūraliai. Man asmeniškai nebuvo dėl to jokių problemų, nesigydžiau nei nuo alkoholizmo, nei nuo depresijos. Gal įtakos turėjo tėvai, genai. Bet mes mokėdavome linksmintis, o, Dieve, baliavodavome iki paryčių, o kas čia blogo? Jaunas, išsimiegi, greitai atsigauni ir vėl vakare į koncertą. Kadangi mes gerai uždirbdavome, tai visi miesto restoranai būdavo mums užsakyti. Turėjome saiką ir nenaudojome sintetinių svaiginimosi priemonių.
– Koks tuomet buvote žmogus?
– Visada stengiausi laikytis žodžio, tą žinojo visa aplinka. Tai yra svarbu. Aš visada save prievartauju mokytis iš klaidų. Nors kartais nesinori jų pripažinti, nes ambicijos lipa į viršų, kurios viską sugadina. Esu iš tos kartos, kur pasakiau žodį ir padariau. Tą stengiuosi perteikti ir savo vaikams.
– Ar iš tų auksinių laikų jums pavyko nusipirkti kažką prabangaus ar pasitaupyti ateičiai?
– Mes gyvenome įdomiais laikais, kai nebuvo ką pirkti. Va, kur buvo problema. Turėjome pinigų, bet nebuvo ką pirkti. Mes koncertavome tuo metu, kai dar buvo talonai, bet jei jie ir turėjo savo vertę, galėjome pirkti tik tai, kas buvo. Įsivaizduokite, pusantros tašės buvo nuguldyta tų barsukų. Nežinau, kiek ten buvo tūkstančių, bet buvo daug. Tuomet buvo tik pradėjusios rastis privačios parduotuvės: čekiškas alus, išdorota silkė ir pan. Čia buvo prabangos prekės, nes nieko daugiau nebuvo. Mes negalėjome nusipirkti nei automobilių, nei butų, o man tuo metu net nerūpėjo tokie dalykai. Ir tik po to atsirado privačios parduotuvės, kurios pradėjo iš užsienio vežti batus, tada jau galėjai apsipirkti. Įsivaizduokite, aš samdydavau vairuotoją su Volga ir jis man į laidinį telefoną vis paskambindavo, paklausdavo, ar reikia kažko, ar ne? O, šiaip, prabaliavodavom ar drabužius pirkdavom.
Atsimenu, tokia moteris iš Anglijos pradėjo vežti batus su leopardo oda ant platformos, bet jie kainavo kosmiškai daug. Nusipirkau tuos batus, tai per koncertą visi žiūrėjo daugiau į batus, o ne į mane. Mes neturėjome tikslo dirbti banke, nes ir taip gerai uždirbome. Buvome prisitaikę prie to laikmečio. Koncertuodamas aš pirmą kartą paragavau limonado iš skardinės ir gėriau jį tris dienas. Aš jau nešneku apie spalvotus likerius, kuriuos pamatėme vieno turtingo verslininko vakarėlyje, tai buvo kažkoks kosmosas. Mes nebuvo išlepinti, tačiau nežinojome tų dalykų.
Turėjome daug privilegijų: mus kviesdavo į visokius renginius, prisiragaudavome visokio maisto. Mano grupei nebuvo tai taip aktualu, nes jie buvo perpus vyresni, o man tai buvo pats gyvenimas. Aš galėdavau nueiti Vilniuje į „Šešupę“ su draugais, nupirkti puodeliuose vyno arba į „Neringos“ restoraną. Toks laikas buvo kontroversiškas. Bet visada pirmoje vietoje buvo muzika. Versdavau savo grupę klausyti mano melodijų, aranžuoti, kurti, repetuoti, išsirašyti, kad ir viešbučio kambaryje ar kažkur. Taip tos dainos gimdavo. Jei šiandieną perneštume į tada, tai irgi susprogdintume visas arenas. Pamenu, kad Klaipėdoje susirinko 1200 žmonių, pilna salė, pamačiau tokią masę ir jaučiu, kaip man pradėjo linkti keliai. Esu koncertavęs ir Vingio parke, arenose – žiauriai geras jausmas, sunkiai nupasakojamas. Dėl tos akimirkos dirba kiekvienas muzikantas.
O visos klaidos davė teigiamų dalykų, kas yra kartu ir sūru nesužinosi to neparagavęs. Tuomet buvo laukiniai 90-ieji: reketas, mafija, brigados, pinigų kaita, daug apgavikų. Grasinimas, jėgos panaudojimas – tai buvo normalu. Būdavo, kad su tuo susiduri, bet man svarbiausia buvo muzika.
– O kas nutiko, kad pasitraukėte iš scenos?
– Tai buvo konkretus įvykis, atėjo krizė, buvo maždaug 1998-2000-ieji metai, kai nuo honorarų nusibraukė po vieną nulį. Aš negalėjau peržengti tos ribos, kad važiuočiau už mažiau nei įprasta. Pradėjo skambinti kavinės, restoranai, kurie siūlė mažiau. Nežinojau, ar iškentėsiu tą krizę, nes buvo šeima. Plius, man reikėjo veiklos, aš nenorėjau kentėti. Tada ir prasidėjo mano verslo užuomazgos – įkūriau savo reklamos įmonę. Man reikėjo atsakyti į klausimą: kokią darbo sritį turiu rinktis, kad aš jausčiausi gerai. Net ir dabar būna, kad žmonės mane sutikę nustemba, klausia „Čia jūs?“ arba skambina mano dukrai ir klausia: „Ar Tomas Augulis yra jūsų tėtis?“. Po atsakymo jie nusiramina. Vadinasi, iki šiol turiu teigiamą socialinį įvaizdį.
– Ko gero, neišvengiamas klausimas apie jūsų tamsintus akinius, kurie jums talkino ne tik dėl sveikatos, bet ir ilgainiui virto išskirtine įvaizdžio detale, vizitine kortele. Anksčiau planavote išleisti savo vardo akinių liniją, ar nepersigalvojote?
– Ta idėja yra labai šalia: esu pasidaręs keletą marškinėlių su savo dizainu, kur užrašyta „Sąnariai“ ir kitų dainų frazės. Turiu viziją, norą turėti savo mercho dalį, turiu visas sąlygas tai padaryti, nes turiu savo nedidelę parduotuvę. O akiniai yra mano mėgstamiausias aksesuaras. Buvau jau padaręs bandomuosius variantus ir atrinkęs akinius, kuriuos išdalinau.
O akiniai gyvenimo dalimi tapo po to, kai neteisingu kampu pastatytas pistoletas, apšviečiantis atlikėją, pažeidė man akies obuolį. Kitą dieną vaikščiodamas po miestelį jau nebemačiau produktų kainų, viskas liejosi. Tada kreipiausi pas daktarą, jis pasakė, kad reikia apsaugoti akis, liepė nešioti akinius ir ilgainiui jie prilipo. Gerai, kad daugelis be akinių manęs nepažįsta, po to sako: „Man kažkur girdėtas jūsų balsas. O, Dieve, nepažinau.“ Man pačiam labai patinka akiniai, jie kelia diskomfortą tik tamsesnėse patalpose, bet po to pasidariau išeitį ir naudoju chameleoninius akinius, bet geriau už juodus nieko nėra. Žinoma, namuose jų nedėviu. Tiesa, akiniai suteikia ir tam tikros laisvės, tai padeda kažkiek užsimaskuoti. Jei reiktų kažką pasiimti į negyvenamą salą, tai akiniai būtų vienas iš tų daiktų.
– Kokie jūsų muzikiniai planai? Ar galima sakyti, kad pilna koja grįžtate į muzikos verslą?
– Man patinka, kai gyvenime viskas natūraliai susidėlioja. Susipažinau su žmogumi, kuris užsiims grupės vadyba. Yra projektas, yra dainų, galiu skirti laiko koncertams, bet man reikia geros vadybos ir grupės. Taip sutapo, kad viskas atsirado vienu metu. Mes dar tikrai turėsime daug gerų renginių. Man tai reiškia sugrįžimą į didžiąją aikštelę ir neaišku, kaip visa ta karjera gali pasisukti. Aš ruošiuosi rimtai pradėti dirbti su grupe. Kas liečia mano muzikinę dalį, esu įrašęs pusę albumo, dar trūksta kelių dainų. Aš darau taip, kaip man atrodo šiandien. Nesakau, kad tai bus naujo muzikos stiliaus atradimas, tiesiog bus mano naujos dainos su skambesiu, kuris man patinka šiandien. Kažko perlaužti, perlenkti nenoriu. Stengsimės padaryti maksimaliai gerai, kad muzika keltų prisiminimus ir nostalgiją. Esu įpratęs kurti vienas su prodiuseriu, pažiūrėsime, kaip seksis su grupe koncertuoti. Tokios yra mano vizijos.
