– Jau turite susiformavusią tradiciją išvykti žiemos metu į užsienį, kur saulėta ir šilta.
– Taip, ne pirmą kartą tai darome. Jau trejus metus gyvename daugiau užsienyje nei Lietuvoje. Praėjusią žiemą pusę jos praleidome Pietų Amerikoje – Argentinoje ir Urugvajuje, o kitą – Amerikoje.
Šiais metais nuo Kalėdų gyvename Los Andžele. Visgi Kalifornija man patinka labiausiai iš visų Jungtinių Amerikos valstijų vietų. Ji pati įvairiausia ir visapusiškiausia. Na, ji turi ir vieną esminį trūkumą – yra pati brangiausia. Bet visi kiti dalykai čia yra idealūs: amerikiečiai atsipalaidavę ir draugiškiausi, nuostabi gamtos įvairovė. Mes gyvename Los Andžele, pietų Kalifornijoje, kur valandos atstumu yra ir dykuma, ir miškai, ir snieguoti kalnai, ir nacionaliniai parkai, ir mažų miestelių Amerika. Tai tokia vieta, kur norisi daug ką pamatyti, o to trūkumas – sunku susikaupti ir dirbti (šypsosi).
– Kaip pavyksta suderinti darbą ir laisvalaikį, kai tiek daug pagundų?
– Kai būnu Lietuvoje, stengiuosi kuo daugiau atlikti darbų vietoje, nes kai yra cepelinų spalvos dangus, pilka ir lyja, tai tikrai geriau apsistoti Kalifornijoje. Visada labai laukiu tos kelionės į JAV, o dabar su siaubu žiūriu, kad artėja vasario vidurys, kai turėsiu skristi į Lietuvą, nes turiu dalyvauti knygų mugėje.
Dar viena priežastis, kodėl norisi kuo ilgiau pasilikti Kalifornijoje - man čia gyvenasi sveikiau – daug sportuoju. Pagrindinė veikla – vaikščiojimas. Dabar mes esame apsistoję mažame Los Andželo rajone – Manhattan Beach. Los Andželas susideda iš daugelio mažų ir didelių susijungusių miestų ir miestelių. Tai yra labiau į pietus nutolęs rajonas, esantis prie vandenyno. Promenada gali eiti nestabdomas iki 17 kilometrų. Šį atstumą man užtrunka nueiti trijų valandų, tuo pačiu metu sugebu ir dirbti.
– O kaip Fausta jaučiasi gyvendama toli nuo tėvynės?
– Pati Fausta galėtų papasakoti daugiau, tačiau toks gyvenimo būdas buvo ir yra bendras sprendimas, ir Kalifornija jai, manau, ne mažiau svarbi, negu man. Aš pats esu intravertas ir prisibendrauju su giminėmis ir draugais pakankamai. Nemažai būnu tėvynėje, bet patikėkite, aš niekada nesilydžiau nuo lietuvių kalbos, lietuviškos duonutės, silkutės ar kitų dalykų. Niekada nesakiau „visur gerai, bet namie geriausia“. Man geriausia Kalifornijoje, man čia yra namai, o Lietuva yra gimtas kraštas, bet tik tiek, ir tai nėra nei geriausia, nei gražiausia, nei labiausiai įkvepianti vieta gyventi.
– Lietuvoje palikote du šunis. Kas juos prižiūri?
– Šį kartą šunys buvo palikti su savo auklėtojais ir treneriais. Jiems dėmesio tikrai netrūksta. Tik mums ilgu be jų. Mergaitė Arizona serga inkstų nepakankamumu ir mes nenorime jos skraidinti, nes būtent šiuo metu vyksta intensyvi terapija. Jos vyresnysis brolis Oregonas, nors Ameriką labai mėgsta, geriau jausis kompanijoje, todėl mes juos nusprendėme abu palikti Vilniuje.
– Kokie tie kaliforniečiai?
– Visa Ramiojo vandenyno pakrantė ir, žinoma, Los Andželas – sveikų įpročių miestas, kas netipiška likusioms Valstijoms bei jų miestams. Tiek savo sveikata besirūpinančių žmonių niekur kitur pasaulyje nesu matęs. Ištisus metus čia gali vaikščioti su šortais ir marškinėliais. Turbūt dėl to žmonės pradeda galvoti, kaip jie atrodo bei pradeda rūpintis savimi. Jie anksti keliasi, daug juda, sveikai valgo ir vieni kitiems šypsosi.Tada natūraliai pats taip pradedi elgtis.
Aplink tik užkrečiantys pavyzdžiai. Daug vaikščiodamas, visai kitaip jaučiuosi: geriau gyvenu, geriau miegu. Tai visai kitoks gyvenimas. Kaip aš juokauju – esu amerikietis su lietuvišku pasu.
– Jei galvojame apie maistą Amerikoje, prieš akis iškyla nesveiki mėsainiai, mažai daržovių ir didelės porcijos...
– Tikrai, bet čia yra daug sveiko maisto, pavyzdžiui, kefyro galite rasti net 13 skirtingų rūšių. Taip pat yra ūkininkų turgelių, kur yra daug vaisių, daržovių, žuvies, jūros gėrybių. Jų kokybė, deja, daug geresnė nei Lietuvoje. Net nežinau, ar kada mes tai pamatysime tėvynėje, bet gerai ir sveikai maitintis nekainuoja pigiai nei Amerikoje, nei Lietuvoje.
Jei nori pigių produktų, tada turi valgyti šlamštamaistį ir gerti „cukrinius“ gėrimus. Maitintis kaloringu maistu, pavyzdžiui, meksikietiškais patiekalais, kur daug pritarkuota sūrio gaminio ir pupelių... Greitos kalorijos, pigus cukrus, todėl tie siaubingai nutukę amerikiečiai, kurie stebina atvykėlius, yra iš socialinio dugno. Akivaizdžiai tai matoma nuvažiavus į Nebraską, Kanzasą, Koloradą, Arizoną. Pietų Kalifornijoje jų nedaug.
– Mes, lietuviai, mėgstame palyginti maisto kainas su kitomis šalimis. Kokios jos Amerikoje?
– Kainas itin sunku palyginti, nes diapazonas yra nežmoniškai platus: gali pirkti raikytos duonos už dolerį, o gali pirkti už septynis. Tada ji bus itin sveika – organinių grūdų ir su sėklomis.
Mes dažniau perkam tą už septynis, nes dolerių yra ir bus. Jie yra uždirbami, o į save negalima kimšti bet ko. Yra dalykų, kurie keliskart pigesni, nei Lietuvoje: puikūs didieji avokadai, kokių Lietuvoje net nebūna, kainuoja po dolerį arba didžiulės nevirtos krevetės, paruoštos lukštenimui – kilogramą nusiperki už kokius dešimt dolerių. Lietuvoje kainuotų keliskart brangiau, ypač jeigu būtų tokios kokybės.
Kai kurie obuoliai gali būti perkami po keliasdešimt centų už svarą (svaras yra kiek mažiau, negu pusė kilogramo), o kiti gali būti po 3,5 dolerio už vieną obuolį. Kalbėti, kiek kas Amerikoje kainuoja, yra taip pat beprasmiška, kaip klausti, kiek Amerikoje žmonės uždirba. Yra visko, ir tai yra nuostabiausias dalykas. Kiekvienas turi kažkiek pinigų, vieni daugiau, kiti mažiau, ir kiekvienas nusistato prioritetus, kam jis nori pinigus leisti.
– O kaip vyko nuomos paieška prieš atvykstant į Los Andželą?
– Dabar nuomojamės būstą, tikimės kažkada įsigyti savo, bet to neskubame daryti, nes kainos yra gana didelės ir norisi daugiau skirti laiko paieškai. Susirandame keletą namukų internetu, kurie mums patinka ir darome atvirkštinį aukcioną: elektroniniu paštu išsiunčiame šeimininkams informaciją, kad mes atvažiuojame ilgesniam laikui ir laukiame, kuris iš jų padarys geriausią pasiūlymą. Dažniausiai gauname daug geresnę kainą nei pirminę, nurodytą internete.
Esame išbandę įvairias vietas: praėjusią žiemą gyvenome miestelyje Huntington Beach, praėjusį pavasarį apsistojome Pasadena vietovėje. Tai yra pati Los Andželo šiaurė, išsidėsčiusi prie kalnų ir nacionalinio parko. Vieną vasarą laikinais namais tapo Holivudo kalvos, o dabar – Manhattan Beach.
Vietos pasirinkimas yra loterija todėl, kad renkiesi vis naują lokaciją. Kartu tai galimybė geriau pažinti didmiestį. Po trijų metų jaučiu, kad turiu neblogą supratimą apie miestą ir daug kur galiu važiuoti be navigacijos.
– Kiek kainuoja mėnesiui jūsų namo nuoma?
– Daugiau nei 3 tūkstančių dolerių per mėnesį nesame mokėję per šį laikotarpį, įskaičiuojant komunalinius mokesčius ir internetą. Tai yra pakankamai dideli pinigai, bet ne tokie dideli, kad to negalėtume sau leisti. Jei mums būtų aktualu gyventi tik Amerikoj, nesvarbu kur, tai galėtume susirasti už kokį 1 tūkst. eurų namą ir būtų rami galva.
– Visi darbai jus sieja su Lietuva. Gal būnant Los Andžele kyla minčių ir apie naujus verslus? Ar mezgate ryšius su vietiniais?
– Kol kas tokio plano neturiu, nes mano visi verslai yra Lietuvoje. Samdomo darbo nesiruošiu ieškoti. Visgi esu lietuvių autorius ir mano auditorija yra lietuviai, kuriuos užsiauginau per daug metų, todėl nuo to tikrai nesiruošiu bėgti.
Man nereikia visų pasaulio pinigų ar šlovės. Įeiti į šią rinką reikia daug pastangų, o man jau 49 metai ir nesinori blaškytis. Neseniai dariau interviu su Karolinos Meschino tėvu Antonio ir jis pasakė: – „man daug pinigų nereikia. Man reikia patogiai gyventi, daug keliauti ir skaniai valgyti“. Tą patį galiu pakartoti ir aš. Nenoriu nei draskytis, nei persiplėšti.
– Paminėjote, kad artėja apvalus jubiliejus šiais metais. Koks tai jausmas?
– Artėja tas baisus skaičius – 50. Nežinau, kaip jaučiuosi. Kai man buvo 30 metų, galvojau, kad 50 bus žodžiais neperduodamas siaubas (juokiasi). O dabar visiškai to nėra.
– Sugrįžtant prie gyvenimo Los Andžele, koks yra bendravimas su vietiniais?
– Turime ir senų draugų, ir naujų. Daugiausiai mūsų draugai yra užsieniečiai. Deja, mes nedažnai susimatome, nes vienas iš šio gyvenimo aspektų yra tai, kad žmonės norėdami gyventi patogiai, labai daug dirba ir pakankamai retai ilsisi.
Tai yra pakankamai ryškus skirtumas, lyginant su Lietuva. Pavyzdžiui, vieni mūsų draugai gyvena apie 70 kilometrų nuo mūsų, bet mes vis dar neradome laiko susitikti, nors čia esame jau nuo Kalėdų. Baltieji amerikiečiai linkę daug mažiau socializuotis, nei atvykėliai iš Pietų Amerikos, Meksikos ar Salvadoro. Be to, mes su Fausta esame intravertai ir didelių draugų kompanijų ar socializacijos mums nereikia.
– Ką veikia amerikiečiai, kai turi laisvo laiko?
– Čia labai populiarūs vaikščiojimo takai po Nacionalinius miškus, kalnų parkus. Aplink Los Andželą yra keli tokie takai. Įsivaizduokite bent vienas iš jų yra tūkstantis kilometrų. Gali vienam parkui paskirti kokius 5 metus ir ten žygiuoti (juokiasi).
– O ką būtinai rekomenduojate pamatyti turistui, kuris atskrenda trumpam į Los Andželą?
– Patarčiau eiti kuo mažiau į turistines vietas. Visi eina į Holivudo šlovės alėją, kur įspausti žinomų žmonių vardai į grindinį, bet tai pati šiukšliniausia, labiausiai apspjaudyta vieta mieste.
Kitas objektas – Santa Monikos tiltas, kur vaikšto vien turistai. Šios dvi vietos yra pačios populiariausios tarp turistų, kur galima susidaryti klaidingą įspūdį apie miestą. Bet jei kam nors reikia pakabuko ar marškinėlių, tada tai tinkamos vietos. Aš labiausiai rekomenduočiau Los Andželo gamtą: kalnus, miškus, vandenyną. Tą informaciją labai lengva rasti internete. O Los Andžele geriau aplankyti pakrantės miestelius, kur galima pajusti tikrą kalifornietišką atmosferą.
– Kaip sakėte, vietiniai mėgaujasi gana patogiu gyvenimu Kalifornijoje, bet kiek kainuoja streso ir nervų ta saldi amerikietiška svajonė?
– Taip, gero gyvenimo kaina yra gana aukšta. Jie gana sunkiai dirba, bet nestresuoja. Gyvenime pavargstama ne nuo sunkaus darbo, bet nuo blaškymosi, kuris mus išsunkia. Aplinka keičia mentalitetą, kai pastoviai esi su šortais, tada sunku žiūrėti į gyvenimą rimtai. Manau, tai jiems ir padeda. Pavyzdžiui, galima nuvažiuoti 150 kilometrų iki Meksikos sienos ir pamatyti, koks yra skirtumas. Atrodo, ta pati pakrantė, tos pačios palmės, vandenynas, bet visai kitas gyvenimas. Los Andželas yra pastatytas ant dykumos, tad čia vasarą būna nepakeliamas karštis, tada kalnai, kuriuose yra šalta, o už jų – plyti didžiulė dykuma. Šį miestą tikrai nebuvo lengva pastatyti, o tai, ką matome dabar, yra žmonių pastangų rezultatas.
– Ar pažįstate ten daug lietuvių ir kokios jų istorijos?
– Mano pažįstamų ir draugų rate dauguma istorijų yra laimingos. Bendras vardiklis – tų žmonių atkaklumas ir nepasidavimas problemoms ar iššūkiams. Naujosios kartos atvykėliai atskrenda su labai mažai pinigų ar išvis jų neturėdami ir pradeda dirbti paprastus darbus, kol galiausiai pasiekia gana daug. Pavyzdžiui, iš pradžių žmogus vairuoja sunkvežimį, po to pats nusiperka nuosavą, o galiausiai įkuria logistikos bendrovę.
– Apskritai, ar lietuviai išsiskiria savo apsirengimo stiliumi Amerikoje?
– Kalifornijoje lietuvių yra itin mažai. Tai ne Čikaga ar Niujorkas. Lietuvių bendruomenė čia labai neskaitlinga. Atsitiktinai tautiečius buvau sutikęs vos porą kartų. Mergina ėjo gatve, garsiai šnekėjo telefonu, sustojo ties šviesoforu, tada pamatė mane ir pasisveikino.
Kitas atvejis buvo irgi Santa Monikoje: laukiau Faustos lauke, atsisėdau ant suoliuko, maigau telefoną, pro šalį eina dvi moterys ir sako: – „o, žiūrėk, Užkalnis“. Per 3 metus įvyko tik du tokie susidūrimai su lietuviais. O dėl apsirengimo, Amerikos lietuviai yra kitokie nei važiuojantys į Airiją ar Didžiąją Britaniją. Kad atvyktum į Ameriką, reikia daugiau pastangų ir pinigų, o dabar būti nelegalu ar pabėgėliu tikrai sunku, tikrai neskalsi jiems duona.
Tie, kurie yra čia, dažniausiai užsiima rimtais darbais ir gana greitai prisitaiko prie vietinės aplinkos. Kitas nuostabus dalykas Amerikoje – niekas nekreipia dėmesio į tave, kad ir kaip tu atrodytum. Ką prisimenu išskirtinio, tai rusų turistus, kurių buvo neįmanoma su niekuo supainioti. Jauna dama vaikščiojo gatvėje su vakariniu makiažu ir aukštakulniais, o jos širdies draugas – su išeiginiu Rusijos olimpiniu treningu, kur didelėmis raidėmis rusiškai užrašyta: „Rusija“. Bet tokių atveju nėra daug.
Iš tiesų, man patinka tai, kad čia gali rengtis taip, kaip nori. Mes turime pažįstamą, kuris yra nekilnojamo turto agentas. Net į susitikimus jis važinėja su šortais ir marškinėliais. Kas Lietuvoje ar kitose valstijose būtų sunkiai įsivaizduojama.
– Bet šalia yra Holivudas. Prabangos ten neturėtų trūkti.
– Kalifornijoje niekam nėra svarbu, kokio dydžio turi namą ar kokios markės automobilį. Taip, čia daug milijonierių, kurie turi senas ar tiesiog neprabangios markės mašinas. Kas atrodo, keista, nes šalia Holivudas, kur labai daug reiškia tavo įvaizdis. Tačiau įprastas gyvenimas skiriasi nuo televizinio ir daugelis žmonių nereaguoja į gero gyvenimo simbolius.
Man tai yra absoliuti fantastika. Kalifornijoje amerikiečiai vertina ne daiktus, o patirtis. Nors jie atrodo materialistai, bet pirkdami namą, sako: – „taip mums patinka šis namas, čia pasikviesime savo draugus, pažįstamus ir bus daug gerų prisiminimų“.
Jie iš anksto generuoja gerą nuotaiką, mintis, prisiminimus. Manau, kad tai yra gana sunkiai suprantama daugeliui žmonių Lietuvoje. Mes labiau pratę, kad mums gyvenimas kažką atneštų ar pasisektų, o amerikiečiai turi gana naivų, bet galingą įsitikinimą: jie linkę manyti, kad yra savo gyvenimo kalviai ir iš to ateina labai puikūs rezultatai.
– Jūs labai pozityviai nusiteikęs. Ar svarstote galimybę ten pasilikti visam laikui?
– Taip, mes svarstome vis daugiau laiko praleisti Amerikoje, o į Lietuvą planuojame grįžti mažiausiai bent 4 kartus per metus dėl žurnalo leidybos reikalų. Visgi visi ryšiai bus išlaikyti su Lietuva. Jų tikrai nežadu nutraukti. Kaip ir minėjau, visi mano verslai yra tėvynėje. Gyventi per dvi šalis yra visiškai įmanoma.
– Dar vienas iš neigiamų aspektų sistemoje yra medicinos draudimas, kurio daugelis amerikiečių neįperka. Ar jums teko su tuo susidurti?
– Yra tekę būti poliklinikoje. Mes perkame sveikatos draudimą, kuris yra pakankamai brangus – porą šimtų dolerių per mėnesį. Jį įsigyjame kartu su kelionių draudimu. Daugelis amerikiečių moka dar brangiau, bet medicina Amerikoje yra viena iš geriausių, tačiau viskas kainuoja pakankamai brangiai.
Šiek tiek tą situaciją pakeitė prezidentas Obama, praplėtęs valstybinio draudimo ribas neturtingiesiems, bet, deja, vidurinė klasė ir turtingieji turi dar brangiau mokėti už savo sveikatos išlaidas.
Nežinau, kur gali būti dar brangesnė medicina pasaulyje. Pavyzdžiui, Amerikoje mums neapsimoka pirkti šuniukams draudimą, nes jis brangesnis nei patirtos išlaidos ligoninėje, nors ir ten pakankamai brangiai sumokame.
Visi gyvūnėlių šeimininkai žino, kad ir Lietuvoje, jei kas nutinka rimtesnio augintiniui, veterinarams sumoki porą šimtų eurų. O Amerikoje tie skaičiai dar didesni. Jei paliktum šuniuką parai ligoninėje, kaina būtų 950 – 1200 dolerių, o taip pat prisidėtų vaistai ir tyrimai.
– Kad prakalbome apie Amerikos trūkumus, tai įdomu, kokios nuotaikos ar kalbos sklinda apie prezidentą Donaldą Trumpą?
– Nors amerikiečiai kalba nedaug su draugais apie politiką, bet dėl Trumpo tauta yra gana supriešinta. Kalifornija, jos Ramiojo vandenyno pakrantė, kaip ir Atlanto vandenyno pakrantė, yra pakankamai stipriai nusiteikę prieš šį prezidentą, nors nuomonių ir čia yra įvairiausių.
Visai kitoks paveikslas yra nuvažiavus į kokią Minesotą. Ten sunkiai berastum Trumpo priešininkų. Žmonės labai palaiko jo veiksmus ir gerbia jį už vykdomus pažadus. Šiaip iš savęs jis nėra labai simpatiškas žmogus, su kuriuo norėtum praleisti daug laiko. Tačiau aistros yra gana smarkiai aprimusios, lyginti su tuo, kas vyko iškart po jo išrinkimo. Šie metai yra rinkimų metai, tikiu, kad tos diskusijos vėl netrukus suaštrės. Bet vienu dalyku vis tiek žaviuosi, net jo nekęsdami, žmonės sako: – mano prezidentas. Amerikiečiai vis tiek pripažįsta jo statusą ir supranta, kad turės su juo gyventi tuos ketverius metus ir daryti kažką, kad būtų geriau.
