2018-aisiais muzikinį projektą laimėję ir itin ryškia energija spinduliavę bičiuliai netrukus po to savo gerbėjus džiugino radijo eteryje, dalyvavo renginiuose ir aktyviai su savo sekėjais bendravo socialiniuose tinkluose. Tačiau pastaruoju metu Dovydas ir Šarūnas tarsi išnyko iš viešumos – jų nepastebime nei TV ekrane, nei girdime radijuje, nei matome besilankant renginiuose ar vakarėliuose. Dingo ir aktyvumas socialiniuose tinkluose – „Instagram“ anketoje paskutinis jų įrašas paskelbtas beveik prieš metus. Abiejų vaikinų profiliai „Facebook“ tinkle taip pat atrodo gana uždari.
DELFI interviu metu bičiuliai neslėpė, kad dabar jie susitinka retai, tačiau tai nereiškia, kad jų ryšys nutrūko. Veikiau priešingai, kadangi jų užmegzta draugystė, pasak jų, išlieka stipri ir yra nepavaldi laikui.
„Mes labai seniai nesimatėme. Įprastai bendraujame internetu. Gera susitikti, nes prisiminėme labai smagių dalykų“, – dar prieš pokalbį sakė Dovydas ir Šarūnas.
– Nesikuklinsiu ir paklausiu – ar galima sakyti, kad grupė „120“ išsiskyrė?
Š: Man nepatinka taip manyti. Tai galbūt pertrauka.
D: Aš irgi taip sakyčiau. Tai galima vadinti pertrauka, bet skyrybos...
Š: Mes net niekada neturėjome tokio pokalbio. Nesakėme: „Viskas, skiriamės“.
D: Taip. Ir apie pertrauką mes niekada nekalbėjome. Mūsų ryšys yra toks pats stiprus, koks buvo ir anksčiau. Tikiu, kad ateityje mūsų keliai ir vėl persipins. Mes nepradėjome daryti kažko drastiškai kitaip, tiesiog mano gyvenime labiau įsivyravo verslas. Bet nėra taip, kad aš kardinaliai pakeičiau savo gyvenimą.
Š: Bus matyt. Aš tikrai turiu idėjų ir aš kalbinsiu Dovydą, tačiau kol kas apie bendrus projektus kalbėti dar per anksti.
– Į šou verslą atvykote su 120 proc. energijos doze, tačiau pastaruoju metu jūsų nei kartu, nei atskirai viešumoje nebesimato. Kuo užsiimate dabar?
Š: Klaidinga manyti, kad jei tavęs nėra televizijoje – tavęs nėra niekur. Tiesą sakant, dabar mano gyvenime yra kur kas intensyvesnis metas, nei tuomet, kai dalyvavome „X faktoriuje“.
D: Visiškai pritariu.
Š: Tikrai gyvenu gerokai intensyviau, tik tai nebėra taip vieša. Dabar esu kelyje tikslo link. Dedu pirmuosius žingsnius. Praktiškai jau metus su puse vyksta intensyvus darbas studijose su prodiuseriais prie muzikos. Dirbu ir su Lietuvos, ir su užsienio prodiuseriais, kuriuos pasiekiau interneto pagalba. Dovydą taip pat kartais pasikviečiame, jeigu reikia kokio kito garso. Nėra taip, kad pradedu visiškai solo karjerą. Galbūt visa tai skamba labai kietai, bet tai nėra sunku. Labai padėjo instagramas, nes kai žmonės mato, kad yra kažkiek sekėjų, jie žiūri rimčiau į tave, kaip į kūrėją, muzikantą ar prodiuserį. Jau yra šiokia tokia auditorija ir tikėtina, kad tavęs klausys. Šiuo metu yra keli šimtai bandomųjų versijų, reikia jas atsirinkti ir pradėti kurti albumą.
O viešinti nėra ką. Nenoriu viešinti, kaip sėdžiu studijoje ar esu prie kompiuterio. Man atrodo, kad tai nėra įdomu. Norisi su žmonėmis dalintis jau pabaigtu produktu. Būsimame albume esu aranžuotojas, tekstų kūrėjas, prodiuseris.
– Ar tai bus tik Šarūno, ar „120“ albumas?
Š: Sunku pasakyti.
D: Mes tikrai nežinome. Aš žinau apie šitą Šarūno veiklą, jis yra šaunuolis, nes ir toliau pasiliko šiame kelyje, kur viską ir pradėjome. Tiesiog dabar pas mane labai užimtas laikas. Net ir dabar, interviu metu, atsiliepiau į skambutį. Taip jau esu įpratęs, kad negaliu neatsiliepti, kai man skambinama. Jeigu parodyčiau jums savo dienotvarkę, pamatytumėt, kaip atrodo mano savaitė. Joje vien susitikimai. Tačiau prie manęs dar grįšime, tegul dabar apie save pasakoja Šaras.
Kūrybinis cinkelis iš manęs asmeniškai tikrai nedingęs. Papasakosiu apie savo kelią, kuriame esu dabar paskutinius porą metų. Bet tikrai nespjaunu į muziką, nežinia – gal dar ten sugrįšiu.
– Iš to, ką pasakojate, atrodo, kad šis albumas bus tik Šarūno...
Š: Aš taip nesakyčiau, kadangi viskas dar procese. Mano tikslas yra belstis tol, kol aš prisibelsiu. Jeigu aš matau, kad man reikia Dovydo balso, o jis beje turi labai gerą žemą tembrą, kurį galima puikiai panaudoti, aš tikrai jį kviesiu. Jeigu jo man reiks, Dovydui teks rasti laiko. Jeigu jis norės, žinoma.
– Apie kokį muzikos stilių kalbate?
Š: Hiphopas, repas – tai, kas dabar populiaru JAV.
– O kodėl nuspręsta, kad tik kai turėsite albumą, tada apie jį ir kalbėsite?
Š: Dabar iš karto leidžia viską į „Spotify“ ir niekas nesicackina. Žinoma, jei singlas išleidžiamas su klipu, gal tuomet kitaip. Bet geriausia viską išleisti kartu. Nesinori atsilikti nuo to. Juk ir „Netflixe“ išeina visas serialo sezonas, nebežaidžiama po vieną seriją. Nebe tie laikai.
Ne paslaptis, kad visa tai sunku, neaišku, kada visa tai baigsiu. Tai brangus malonumas. Finansų ieškoti nėra taip paprasta. Bet jei žmonės mato potencialą – jie yra linkę investuoti. Vyksta nuolatinis bendradarbiavimas. Viskas vyksta paprasčiausiai kalbant ir bendraujant. Reikia nebijoti kalbėti asmeniškai, kadangi tu tokiu būdu parodai, kad tau tai iš tiesų svarbu, parodai pagarbą.
– Šarūnai, anksčiau jūs buvote taip pat matomas kino ir teatro aikštelėje. Ar dabar ten jūsų mažiau?
Š: Yra teatro, bet jo mano gyvenime labai mažai, o muzikos – daug. Išeina vienas spektaklis ir filmas, kurie viso tavo laiko neužima. O kai grįžti namo, į savo studiją, dirbi prie muzikos. Mano gyvenime yra du keliai – aktorystė ir muzika. Tačiau aktorystėje aš nebejaučiu džiaugsmo.
– Tačiau anksčiau aktoriaus profesija buvote labai užsidegęs. Kiek teko skaityti, dėl to būtumėte aukojęs ir santykius, ir šeimą, jei tik prireiktų.
D: Šarūnas jau toks žmogus.
Š: Nežinau, matyt, subrendau. Tai buvo jaunatviškas mąstymas, kategoriškumas. Tiesiog visa tai neteikia džiaugsmo tiek, kiek seniau. Ta aktorystė – vaidyba, apsimetinėjimas. Tu skaitai svetimų žmonių tekstus, tu tarnauji režisieriui, kito žmogaus sumanymui. O muzikoje tu esi tu ir tau nereikia apsimetinėti. Ten tavo žodžiai, muzika ir nereikia meluoti. Tai autentika. O su vaidyba... Galiausiai nuo jos labai pavargsti. Grįžęs namo tu nešiojiesi su savimi tuos vaidmenis ir antrai pusei, jei ji tuo metu yra, tampa labai sunku šalia tokio žmogaus. Morališkai. Tu pradedi ėsti kitą žmogų. Taip šiuo metu man atrodo, kaip bus paskui – laikas parodys. Nemažai metų atiduota aktorystei, tačiau šiuo metu esu laimingas savo muzikos kelyje.
– Dovydai, galime grįžti prie jūsų. Kaip suprantu, jūs nuo muzikos nutolęs gerokai toliau, lyginant su Šarūnu?
D: Aš nuo to nutolęs. Pas mane kita situacija. Visą laiką, nuo mokyklos laikų, mano gyvenime buvo dvi kryptys: menas ir verslas. Ir moterys dar buvo (juokiasi). Juokauju, žinoma. Būtų įdomu, kur būčiau dabar, jei būčiau savo tikslus fokusavęs į moteris, gal visai būtų neblogai? Gal kokią karjerą būčiau padaręs?
Š: Daug kas galvoja, kad tik moterys sukasi per lovą, tačiau taip nėra.
D: Vyrai yra tikri avinėliai, lyginat su moterimis. Neseniai skaičiau apie vieną garsų Lietuvos žmogų – vyruką, kuris, beje, yra mūsų amžiaus, jis yra pagarsėjęs kaip vyresnių moterų, mamų išnaudotojas. Pramogų versle jis yra žinomas dėl šio savo pomėgio.
Grįžtant prie esmės! Mano gyvenime visada buvo dvi srovės. Skaitovų konkursai, teatro būreliai, renginių vedimai ėjo kartu su verslu. O verslas buvo ne šou, bet „Forex“ rinka, valiutų prekyba, mokymasis suprasti, kas yra akcijos, vertybiniai popieriai, kas yra obligacijos ir t.t. Vėliau viskas virto į rimtesnius dalykus, registracijas užsienio brokerių platformose kartu su savo komanda. Būdami 10-oje klasėje sudarėme trijų žmonių komandą – „biznio analitikai“, kurie prekiauja „Forex“. Pasistatę kamštinę lentą stebėdavome pokyčius, bangas, kryptis, darydavome analizes.
Netrukus po to turėjau sutartį su užsienio banku. Po šio periodo atsirado teatras, kitos veiklos. Mano gyvenime viskas vyksta ciklais. Tai viena srovė labiau dominuoja, tai kita. Galiausiai, tuo metu, kai mes su Šarūnu laimėjome „X faktorių“, buvo periodas, kai buvau meniškesnis. Atsirado visokiausių dalykų: spektakliai, renginiai ir kt. Įdomus faktas, kad šie dalykai visada mane labai traukė iš širdies, šeima mane labai skatino šiame kelyje ir tai iš tikrųjų yra tai, ką aš daryčiau, jeigu pasaulis būtų šiek tiek kitoks. Jeigu jis veiktų kitokiais principais. Tačiau viskas vyksta verslo principais. Šis pasaulis tiesiog taip veikia. Kaip Šarūnas kalbėjo apie tai, kad jam reikia pinigų albumui ir tai yra brangus malonumas – jis yra visiškai teisus. Jis tarsi situacijos kalinys. Mes gyvename pagal tam tikras taisykles kaip žmonės ir mes turime joms paklusti. Mums diktuojamos hierarchinės taisyklės, socialiniai dalykai, o pinigai yra to išraiška. Pinigai yra priemonė, kaip praplėsti savo įtakos sferą.
Š: Kūrybininkai labai norėtų paneigti tai. Jie mėgsta sakyti, kad jie neva yra laisvi visuomenininkai. Tačiau net ir didelio, kokybiško meno be pinigų nepadarysi. Tik pinigai ir dydis gali pritraukti mases. Juk mažai kam įdomus performansas, kuris rodomas rūsyje. Taip ir tūkstančiai undergroudinių grupių, kurios gal ir kuria puikų turinį, tačiau neturi finansavimo, miršta. Žmonės dažnai turi savus įsitikinimus, kuriuos bijo laužyti, jie turi įsivaizdavę, kas jie yra ir bijo iš to išeiti. Jie patys dėl to kenčia. Nematau nieko neigiamo tame, jeigu tu stebi, kas vyksta pasaulyje. Mes labai greitai galime pagauti trendus ir tame nieko gėdingo nematau. Vis tiek tu savo mintį atskleidi, gal tik kitokia forma.
D: Taip. Juk jeigu reiktų rinktis, ar tavo mintis pasieks daugiau žmonių, ar mažiau, ko gero, visi žinome, kas ką pasirinktų. Juk nėra svarbu apvalkalas, svarbu tai, ką tu nori pasakyti, kokios tavo idėjos. Visi nori užsidirbti, sulaukti pripažinimo. Kitu atveju liksi įdomus tik sau ir savo draugams. Vis tiek visi priklauso toms pačioms socialinėms taisyklėms. Tu jungiesi į grupes, gali būti prieš didžiąsias pasaulio bendruomenes, kurios uždirba pinigus, bet iš principo visi esame bendrame katile. Aš net nesąmoningai šitai suprasdamas sukausi tarp dviejų sferų.
Š: Mano versija tokia, kad visi nori pripažinimo, o tie kurie sako, kad jiems to nereikia – meluoja arba jiems nepasisekė ir jie nuleido rankas. Taip tuomet tampa lengviau pasislėpti.
– Dovydai, grįžkime prie to, ką šiandien konkrečiai veikiate?
D: Visa tai glaudžiai susiję su startuoliais ir verslo idėjomis. Žinoma, kalbu apie verslą, kuris turi įtaką visai industrijai, pasauliui. Verslas, kaip ir menas, turi būti kintantis. Esmė tame, kad tai yra labai gyvas dalykas. Versle taip pat yra beprotiškai daug kūrybos ir tokio tipo verslas yra tai, kas paskutinius dvejus metus man teikia labai daug pasitenkinimo, realizacijos.
– Ar yra konkrečios jūsų pareigos?
D: Taip, aš koordinuoju kelis startuolius ir mes ieškome būdų, kaip pritraukti investicijų. Jų mes esame jau pritraukę Vokietijoje, Norvegijoje, Amerikoje. Tose koordinatoriaus, vadovo, patarėjo, konsultanto, produkto vystytojo pareigose aš atradau ir meno, kūrybiškumo elementų. Kartais prigeneruojame tiek idėjų, kad jaučiamės tarsi labai gerą eilėraštį parašę. Tai neapsakomai tenkinanti patirtis.
Š: Į šią temą turiu vieną pastebėjimą. Esame ta karta, kuriai nebėra jokių sienų, tikiu, kad mums nereikia užsidaryti. Dabar, interneto pagalba, tu gali pasiekti žmogų iš kito pasaulio kampelio, kuris tau įdomus. Tu gali jam parašyti, pasiūlyti kažką. Neslėpsiu, kartais jaučiu, kaip aš save uždarau tik Lietuvos ribose, kas yra kvaila. Man kartais reikia sau priminti, kad daug žmonių pasiekti galima ieškant partnerių internete.
D: Taip. Be visų startuolių, turiu vieną seną svajonę susijusią su aplikacijomis. Taip pat aš šiek tiek prisidedu prie kai kurių Lietuvos muzikos festivalių, jaunimo iniciatyvų koordinavimo.
Ar aš norėčiau kurti kažką su Šarūnu? Taip, be jokios abejonės. Aš labai gerbiu jį už tai, kad jis lieka prie to kelio, kurį jis pasirinko. Bet mano situacijoje yra taip, kad aš sugebėjau sulipdyti abu kelius į vieną. Man, tiesą sakant, nesvarbu, ar tai viešojoje erdvėje skamba, ar ne. Mes patyrėme jau, kas yra viešumas ir kokio tai tipo pabaisa.
– Pabaisa?
D: Pabaisa, gyvūnas ar žvėris. Mes supratome, kad tu jį gali prisijaukinti, joti ant jo. Bet jei be balno josi ant arklio, tau skaudės. Manau, kad vieniems žmonėms smagu su tuo žvėrimi gyventi, kiti nemato prasmės. Aš manau, kad tai gera priemonė. Žinoma, kad tai buvo gera mokykla.
Š: Aš tai labai natūraliai, tiesą pasakius, tame jaučiausi. Man nebuvo sunku psichologiškai, kadangi aš jau nuo vaikystės dainuoju, visai šeimai pasirodydavau, vaidindavau, visada klasėje atkreipdavau į save dėmesį. Man ta scena atrodė natūraliai. Turėti kažkokią įtaką žmonėms yra didžiulė dovana ir jeigu jauti, kad žmonėms esi įdomus, tai man atrodo yra nuodėmė jos neišnaudoti. Įsivaizduokime, kad esi gydytojas, kuris turi potencialo išrasti vaistus nuo mirtinos ligos, tai man atrodytų kaip nuodėmė, jei tas asmuo nuspręstų rinktis kitą kelią. Jeigu savyje randi, kas duota Dievo, žinoma, ne visiems pasiseka rasti, bet jei pasiseka – išnaudok tą stebuklą. Išloši ir tu, ir aplink tave esantys žmonės.
D: Beje, pabaisą pavadinau ne šou industriją, o viešumą. Tai net ne pabaisa, o demonas. Ji į tave gali įsikūnyti ir dėl to tu patampi visišku vergu. Žinoma, aš sakau visiškas klišes, kurias kiti kartojo jau milijoną kartų, bet taip yra. Į viešumą galima žiūrėti dvejopai: arba, kaip žmonės pakliūva į tai, arba, kaip žmonės išnaudoja tai. Tai gali būti priklausomybė arba priemonė pasiekti tikslą.
Š: Baisiausia yra tai, kad yra tokių, kurie užsiaugina didžiules sekėjų auditorijas ir nežino, ką su tuo daryti.
– Dar pokalbio pradžioje užsiminėte, kad vienas kitą matėte jau labai seniai. Kada paskutinį kartą gyvai matėtės?
D: Šarai, prisimeni? Aš tikrai ne. Gal vasaros pradžioje... Senokai. Ir tai netyčia, regis. Tačiau mes susirašinėjame.
Š: Nesimatėme seniai, bet palaikome ryšį. Šiais laikais tai galima daryti įvairiais būdais.
D: Pasakysiu kaip mano mama: „Tu gali gyventi net skirtinguose žemynuose, nebendrauti, bet jei iš tiesų su žmogumi turėjai stiprų ryšį, jis niekur nedingsta“. Tos sielos per daug nekinta. Jeigu jau pažįsti savo sielos draugą, tu jį pažįsti visam laikui. Net jei po 30-imt metų išeis „120“ albumas, kas būtų labai įdomu, tai nebūtų sugrįžimas.
Š: Mes nejaučiame pertraukos.
– Jūsų kartu nebematome ne tik muzikinėje veikloje, bet ir viešoje, socialinėje erdvėje...
D: Suprantate, socialinė medija yra būdas generuoti pajamas. Pas mus šou industrija yra ganėtinai smulki, nes neturime milijardų, turime sezoniškumą, didelius tarpus tarp įvairių projektų. Tam, kad tu būtum matomas, reikia save dalinti iš visų pusių: ir koncertas, ir radijas, ir televizija... Kodėl instagramas toks populiarus? Nes tai yra verslas.
Tai, kad mūsų nesimato, tai nebūtinai reiškia, kad mūsų nėra. Jeigu taip yra, vadinasi, mes iš to negeneruojame pajamų. Socialinėje erdvėje žmonės dažnai tampa like, reakcijų ir komentarų vergais. Gera pasidalinti vaizdo įrašu, kai po juo pasipila begalė į tai reaguojančių žmonių.
– Ar „120“ duetas buvo pelningas?
D: Pelningas. Beje, galiu pasakyti, kad mes atsisakinėjome net 80 proc. mums siūlytų koncertų. Taip buvo. Mes supratome, kad mums svarbus mūsų laikas. Jeigu tu prisidedi pilną savaitę koncertų – dėl ko tu tai darai? Dėl to, kad generuotum pajamas. Tu nori būti garsus, žinomas tam, kad išgyventum toje industrijoje ir kad tą ratą toliau suktum. O mūsų tai nedomino. Mes kartais paimdavome tik tuos koncertus, kurie mums buvo įdomūs. Po „X faktoriaus“ laimėjimo aš prisimenu tokį etapą – vieną dieną buvo 8 pasiūlymai, kitą – 13. Iš tų visų dalykų mes pasiėmėme 3-4. Ne dėl to, kad datos sutapo, o dėl to, kad mums buvo įdomu. Mes galėjome sau tai leisti ir tai buvo smagu. Mes nedarome dalykų, kurie mums nesmagūs, kurių mes nejaučiame. Tikiu, kad dabar mes abu jaučiamės puikiai, būdami ten, kur esame. Jeigu mes pajusime poreikį, kad mums ir vėl reikia sulipti, parodyti bendrą produktą – mes tą padarysime.
Š: Be to, „120“ niekada nebuvo tik muzikinė grupė. „120“ yra idėja, kad reikia gyventi, dirbti 120 procentų. Mes tiesiog buvome šios idėjos vėliavnešiai. Tiesą sakant, aš net neplanavau dalyvauti „X faktoriuje““. Tiesiog Dovydas pasiūlė. Viskas įvyko iš niekur. Tačiau patį idėjos konceptą aš žinojau jau labai seniai. Galiausiai tai tapo svarbiu įvykiu.
D: „120“ tikrai buvo pelninga, labai pelninga. Bet pagrindinis mūsų tikslas buvo ne pinigai ir ne įėjimas į muzikos industriją. Žinoma, labai smagu, kai mes susipažinome su labai daug skirtingų žmonių – tai man iki šiol padeda versle. Tačiau „120“ nebuvo verslo projektas. Be to, tai nėra kažkokie nežmoniški pinigai, kurie mums stipriai rūpėtų. Juk ir Jazzu pasidaro areninius turus, susirenka šimtus tūkstančių eurų tam, kad ji pasidarytų kietą albumą – tokį kietą, kokio dar Lietuvoje nebuvo.
– Šou verslą pavadinote pabaisa, žvėrimi, o bent minutei jūsų nebuvo apsėdusi žvaigždžių liga, tuštybė?
Š: Ne. Nė vienai sekundei. Mes ne paaugliai, ne maži vaikai buvome. Mes jau buvome išmokę gyvenimo pamokas.
D: Mes nuo pat pradžių žinojome, kas mes ir ko siekiame. Mes ir anksčiau, ir dabar nutuokiame, kas daro žmogų paprastu – dėkingumas, pripažinimas, kad šiame pasaulyje tu esi mažas šūdas, absoliučiai niekas. Todėl reikia dėkoti visoms aplinkybėms, kurios tave atveda prie sėkmės, rezultatų. Teisingai Šaras sako, mes, kai pasiekėme viešumą, buvome jau ganėtinai subrendę. Mums nekilo problemų.
– Nemažai kalbate apie socialinius tinklus, anksčiau ten buvote labai aktyvūs, dalindavotės kasdienybės vaizdeliais, o dabar paskutinį kartą jūsų įrašas įkeltas tik sausio mėnesį. Kodėl?
D: O kam tai? Kodėl? Dėl ko reikėtų įrašus kelti kiekvieną dieną ar kas savaitę? Tuos, kuriuos ta idėja paveikė, jie to niekada nepamirš. Ta grupė 50-100 žmonių, tų superfanų, kuriuos labai paveikė, jie tikrai gyvenime nepamirš. Jeigu mes sugebame metus laiko nieko nedarydami vis tiek sulaukti atpažinimo gatvėje ir reakcijų – vadinasi, mes, mūsų kūryba įstrigo. Tai nereiškia, kad rytoj ar po metų vėl neišeis kokia bomba, albumas ar kokia daina. Nebūtina rodyti visko, ką tu darai gyvenime. „Va, mes čia dirbame“, „Va, mes čia valgome“... Tą rodyk savo mamai.
Š: Bus rezultatas – bus ir triukšmas. Ir jis bus svarbesnis, jis nenuskęs jūroje tos nereikalingos informacijos.
D: Visi didieji įtakos formuotojai, kūrėjai nekrapino po truputį, o pristatydavo gyvenimus keičiančius kūrinius. Juk žmogaus gyvenimo nepakeisi keldamas trumpus stories ar bereikšmes nuotraukas. Tu tiesiog nukreipi žmogaus dėmesį nuo rimtų dalykų, nuo jo paties gyvenimo ir neva parodai gerąjį pavyzdį, kaip viską reikia daryti. Nesąmonė. Kam krapinti po truputį? Kam sysalioti? Nueini į tualetą ir pasysioji normaliai, iš visos pūslės, o ne myžteli ant kiekvieno kampo. To nereikia daryti.
– Tačiau jūsų socialinių tinklų profiliai atrodo tarsi nenaudojami. Ar tai nėra kitas kraštutinumas?
Š: Man socialiniai tinklai tapo labiau susisiekimo priemone. Yra šeima, giminaičiai, draugai, su kuriais palaikai kontaktą per juos. Juk socialiniai tinklai prasidėjo ne nuo to, kad tu ten būtum populiarus.
D: Aš nematau didelės prasmės. Jeigu tu neturi kažką keičiančio produkto, kam jį pristatyti? Nebent ta prasmė yra finansinė, tuomet gerai, taip veikia mūsų industrija. Aš tikrai suprantu, kaip veikia influenceriai, kartais su jais tenka padirbėti ir aš juos gerbiu. Tarp jų yra tikrai protingų žmonių – tie, kurie juda tikslingai. Tačiau jei socialiniai tinklai tau nėra reikalingi – kam krapinti? Kad neatrodytum numiręs? Nemanau, kad Rolandui Kazlui yra labai blogai nuo to, kad jo nėra socialiniuose tinkluose. Nuo to pas jį į teatrą ateinančių žmonių nėra mažiau. Jam tai visiškai nesvarbu. Lygiai taip pat ir mums. Jeigu bus periodas, kai mums reikės pažaboti viešumo žvėrį, mes ir vėl juo josime. Pasikinkysime jį ir josime į tikslą.
– Šarūnai, o ar esate pasiruošęs, kad po albumo pristatymo viešumas, šlovė gali grįžti su dar didesne jėga?
Š: Viskas gerai, esu tam pasiruošęs. Tai man atrodo natūralu. Svarbiausia pačius asmeniškiausius dalykus apsaugoti ir viskas. Tai nėra sunku. Kiti žmonės tau galios turi tiek, kiek tu jiems leidi. O aš jaučiuosi kontrolėje. Jeigu viskas klostysis gerai, mąstau kokį gabalą nunešti į „Eurovizijos“ atrankas. Gali būti, kad tuo metu man bus naudingas viešumas.
– Dalis atlikėjų yra nusistatę prieš „Euroviziją“ arba turi aiškią nuomonę. Ką apie tai galvojate?
D: Visi tie nusistatymai man kelia juoką. Viskas priklauso nuo to, kokio lygio produktą tu ten nuneši.
Š: Kaip mes galime būti nusistatę, jei mes tiek daug džiaugsmo paėmėme iš „X faktoriaus“ – kito panašaus tipo projekto. Manau, kad mes ten būtume kaip savose sultyse.
Žinote, visi tie snobai apkaltina kažkokį daiktą ir neva jis tampa blogu. Taip nėra. Nuo tavo santykio į tą daiktą priklauso, kaip tu viską atliksi. Net iš pažiūros, kas atrodo kaip šūdas, teisingai į jį pažiūrėjus, viskas gali apvirsti aukštyn kojomis. Jeigu visą laiką galvosi, kokia bloga tavo pjesė, tai rezultatas iš tiesų bus blogas.
– Šarūnai, ar kūryba gimsta ir iš asmeninių išgyvenimų? Žinau, kad viena daina gimė po išsiskyrimo su mylimąja. Dovydas taip pat išgyveno skyrybas su žmona. Ar galima manyti, kad prie šių gyvenimo įvykių prisidėjo išaugęs jūsų populiarumas?
Š: Ne. Tai visai nesusiję. Dažnai taip manoma, tame ir yra paradoksas. Dovydo skyrybos buvo anokios, mano skyrybos – kitokios. Aš nebuvau vedęs. Man apskritai sunku su ilgalaikiais santykiais ir įsipareigojimu kitam žmogui. Esu individualistas. Santykiuose man yra gana sunku. Man reikia laiko atsiverti kitiems žmonėms, todėl daugiausia mano energijos išeina į darbą. Aš negaliu skirti antrai pusei tiek laiko, kiek galbūt norėčiau. Tai dažniausiai ir yra skyrybų priežastis. Taip pat turiu kitą blogą savybę, kuri, jeigu atvirai, man patinka, tai -nepastovumas kaip tu jautiesi dėl žmogaus. Man yra buvę šimtus kartų, kai labai patinka žmogus, bet kažkodėl staiga jis nebepatinka. Nemoku to paaiškinti. Ir tu nenustoji taip neigiamai jaustis. Galiausiai visa tai išblėsta.
– Tad jeigu reiktų rinktis – karjera ar santykiai, rinktumėtės darbą?
Š: Tikrai taip. Man dar nėra 50-imt metų, kad dėl to man būtų sunku. Yra daug žmonių, kurie patinka. Tik apie tai nenorima garsiai kalbėti. Įprasta sakyti, kad mums patinka tik vienas žmogus visa laiką, bet kol esame vieniši, savo galvoje turime daug variantų. Kažkodėl žmonės nemėgsta taip kalbėti. Jeigu atvirai, į tai žiūriu ciniškai – jeigu ne tu, bus kita moteris. Galiausiai, su kuo sukursi šeimą, parodys laikas, kai jau esi pasirengęs didesnei atsakomybei.
Daug kas kalba taip, kaip parašyta, nors jaučiasi visai kitaip. Kalbama apie vieną ir vienintelį, apie amžiną ištikimybę, o elgiamasi kitaip. Tuomet randama sau pateisinimų, kodėl taip elgiamasi prieš savo garsinamus įsitikinimus.
Esu linkęs kalbėti tiesiai šviesiai, todėl ir santykiuose bendrauju nesuteikiant iliuzijų, kad aš visa laiką jausiuosi taip pat. Esu impulsyvus. Nemėgstu meluoti sau, savo jausmams, mėgstu pasiduoti savo impulsams. Man atrodo, kad tai yra pati nuoširdžiausia žmogaus forma. Tai nėra egoizmas. Skatinu ir žmones, su kuriais bendrauju, irgi taip elgtis. Jeigu tu jauti, kad tau patinka kitas vyras ar moteris – nekentėk. Jeigu jis tau patinka, tai kam sau meluoti? Man visa laiką tai atrodė keista. Visi tie moraliniai įsitikinimai, kurie varžo, kur galiausiai vis tiek randi kelią, kaip pabėgti iš santykių, jei to norėsi. Jokia santuoka, žiedas ar vaikai nesustabdys, jei žmogus norės kitko. Žinoma, tai apriboja laisvę, bet jei jis kažko trokšta, tai jo tikrai nesulaikys. Galiausiai tu galvoji apie save. Juk tu turi būti laimingas. Man tai atrodo natūralu. Taip išvengi nereikalingo pavydo, konfliktinių jausmų tiek su antra puse, tiek su pačiu savimi. Tu atviras, nemeluoji sau ir kitam. Tokiu būdu ir problemas tampa lengviau spręsti. Bet sutinku, kad visi nori šilumos ir intymaus dėmesio.
– O kaip jūs žiūrite į santykius, Dovydai?
D: Esu toks žmogus, kuriam reikia meilės gyvenime, ir jos reikia daug. Reikia, kad aš mylėčiau ir kad mylėtų mane. Aš be jokios abejonės turiu moterį, turiu šeimą – mes du ir katinas – tai yra šaunu. Žinoma, aš jos neviešinu, bet tai nėra kažkokia paslaptis. Turiu gražią, fainą, darbščią moterį. Mano asmeninis gyvenimas yra gana privatus.
– Ilgai be meilės negalėjote?
D: Taip.
– Ar kiek nors viešumas prie jūsų skyrybų su žmona prisidėjo?
D: Sunku pasakyti, nes tai buvo du greta vienas kito vykstantys dalykai. Įvyko didesnis viešumas ir santykių griūtis. Bet man atrodo, kad tai du skirtingi dalykai. Žinoma, kartais jie sutampa, bet kartais ne. Juk ne visi išgarsėję skiriasi. Tas išgarsėjimas nepakeitė manęs. Kai tu išgarsėji, tu nepasikeiti – pasikeičia kitų požiūris į tave. Ir tada daug žmonių sako, kad tu pasikeitei, nors su manimi tas žmogus iš tiesų net nebendravo. Kaip tu gali pasikeisti? Juk žmonės, išgyvenę savo 25-erius gyvenimo metus, yra susiformavę kaip medžiai. Kaip dabar padarysi iš medžio paukštį? Nepadarysi. Iš esmės žmonės nepasikeičia. Gal kažkiek suaštrėja kai kurios savybės.
– Bet tatuiruotės ant rankos piršto, kuri atitiko jums vestuvinį žiedą, šalinti nebuvo noro?
D: Ne. Čia iš tos pačios temos. Nematau prasmės šalinti. Tai yra mano gyvenimo dalis, to, koks aš buvau anksčiau ir koks esu dabar. Gėdytis to, koks tu buvai anksčiau? Slėpti? Būna, kad žmonės ištrina feisbuke nuotraukas ir t.t. Kam visa tai? Kam tuomet tu tas nuotraukas kėlei? Sudaryti įspūdį apie save, kuris nebuvo teisingas? Galbūt. Aš juokauju su savo močiute, sakiau jai, kad tų žiedų prisidarysiu su kiekviena santuoka. Bus visas juodas pirštas. Baba mane išvadino debilu (juokiasi). Žodžiu, tai yra dalis manęs. Šis sprendimas mane suformavo iki šiandienos. Nuo to tu nepabėgsi.
– Ar greitai užmezgėte naujus santykius po skyrybų?
D: Sakyčiau normaliai. Ne greitai. Vieni po santykių griūties atsigauna po metų ar dvejų, aš tiek nesikankinau. Mano gyvenime nauja moteris atsirado gana greitai, po pusės metų. Aš toks žmogus, kuris negaliu ilgai būti vienas, blogoje savijautoje. Stengiuosi kažką daryti, kad nebūčiau tamsiame etape, jog nuvaikyčiau tą nerimą. Yra juokingas pasakymas, kurį man neseniai pasakė mano pusbrolis: „Jeigu nori pabėgti nuo išsiskyrimo ir liūdesio – pasimylėk su dvynėm“ (juokiasi).
Š: Pas mus sakydavo, kad moterų padarytas žaizdas reikia gydyti su moterimis. Juokas juokais, bet ta energetika yra žavi, svarbi ir stipri. Tai tikrai pagreitina atsigavimo procesą.
D: Aš tokiu patarimu nesinaudojau, tiesiog po skyrybų koncentravausi į darbą, sportavau. Tikrai buvo smūgis, mano gyvenimas pasikeitė. Bet tada, kai prasidėjo kitos veiklos, stabilizavosi mano psichologinė būsena, susipažinau ir su kita moterimi. Smagu, kad taip nutiko.
– Ar pagalvojate apie vaikus?
Š: Kol kas dar tikrai ne. Tiesą sakant, dar nebuvo iškilęs šis klausimas. Turiu dar laiko, esu jaunas.
D: O aš nežinau. Vaikai yra fainas dalykas, bet reikia turėti ką jiems perduoti. Galvoju, kad dar tris metus norėčiau šiek tiek patobulėti. Man atrodo, kad niekas neveja manęs. Tiesą sakant, visi, turintys vaikų, sako palaukti, neskubėti, pamiegoti, nes po to šito neturėsiu. Neskubu ir nematau problemos.
– Ką sau patartumėte, kai buvote 18-os?
Š: Mažiau malk šūdo. Atsisakyk visų nereikalingų veiklų, draugų. Savo tikslą tu žinai. Į jį ir koncentruokis. Jam atiduok visą savo energiją. Mokykis būti disciplinuotas žmogus. Jau nuo dabar nerūkyk, nevartok alkoholio.
D: Daugiau skaityk, nes knygų neskaitymas yra juokingas dalykas. Dar svarbus dalykas – pradėk formuoti savo įpročius. Pradėk nuo mažų dalykų, nes maži dalykai pakartoti daug kartų suformuoja tave, tavo ateitį, sėkmę ir visa kita. Viena knyga nepadarys tavęs protingu, bet tūkstantis knygų – padarys. Jas paskirstyk į dešimt metų. Visiems dideliems dalykams gyvenime reikalingos mažos pastangos kiekvieną dieną. Galvok apie tai, kad kiekvienas darbas, teisingas poelgis formuoja ne tik tavo ateitį, bet ir asmenybę. Tu ateityje turi būti tokiu, kokiu labiausiai norėtum būti žmogumi. Bet turi ir atitinkamai elgtis.
