- Inga, Jūsų šeimoje yra ir daugiau neišnešiotukų?

Šiais metais turėjome problemų su vyro anūku, jis gimė neišnešiotas, vos vieno kilogramo. Mano vyro dukra turėjo praleisti apie tris mėnesius ligoninėje. Iš tikrųjų ji patyrė labai daug streso: kai atvažiavome į ligoninę, nebejuto vaikelio judesių. Tiesą sakant, niekas į ją nekreipė dėmesio. Daktarai buvo nusprendę laukti ryto ir tada skatinti gimdymą. Bet mes supratome, kad ne viskas yra gerai. Tik man paskambinus, jie suskubo padaryti operaciją.

- Kaip Jus pradžioje priėmė vyro dukros?

O, iš pradžių situacija buvo gana sudėtinga: jos nenorėjo manęs priimti. Ypač vyresnioji turėjo daug nusistatymų, priešiškumo, kai suaugo, viskas pasikeitė. Bet aš visada rūpinausi jų dovanomis visomis progomis, primindavau vyrui apie įvairias progas. Paskui atsirado pirmoji anūkė. Pati ilgą laiką laukiau dukrytės, bet nepavyko sėkmingai pastoti. Abu mano gimdymai buvo sunkūs, su narkozėmis. Jei būčiau gimdžiusi namuose, tikrai manęs čia nebebūtų. Pirmą kartą nedaug trūko, kad būčiau nukraujavusi, o antrą kartą gimė neišnešiotukas. Dabar vyriausiajam sūnui 24 metai, jis gyvena savarankiškai, o jaunėlis – su mumis.

Inga Budrienė
Foto: Asmeninis albumas

- Jūs nusprendėte įsivaikinti berniuką – taip atsirado dar vienas sūnus šeimoje. Dėl to sulaukėte daug viešos kritikos. Kaip manote, kodėl?

Buvo įvairiausių komentarų, pavyzdžiui, kad paėmėme vaiką dėl reklamos. Buvo daug žmonių, kurie bandė atkalbėti motyvuodami tuo, kad jis prakeiktas, bloga karma ir panašiai. Nors mums sakė, kad jo raida atsilieka, bet mūsų tai neatbaidė. Pirmus metus mane šaukdavo mamos vardu, tarsi norėdamas pasitikrinti, ar viskas gerai. Ypač buvo sunku, kai pradėjo eiti į pirmą klasę su broliu. Jis turi dėmesio sutrikimo problemų, bet mes visada stengėmės brolius vesti visur kartu.

- O dabar kokia situacija, kai jis jau 8 klasėje?

Mokytoja vis sakė: „Palaukite, jam reikia daugiau laiko.“ Bet mačiau, kad jis grįžta iš mokyklos nieko nesupratęs, bandau jam aiškinti, bet vis tiek nesuvokia daugelio užduočių. Kai po pusmečio paprašiau mokykloje ištirti, ar jis neturi sutrikimų, mokytojos labai kreivai į mane pažiūrėjo.

Specialistai nustatė, kad jis turi silpną atsilikimą. Dabar mokosi specializuotoje mokykloje ir gyvena bendrabutyje, nes ten daug geresnis režimas, daugiau disciplinos. Nors verkiau išėjus iš mokyklos ir galvojau, kur jį atvežiau, nes klasėje yra įvairių sutrikimų turinčių vaikų, bet čia yra šiltnamis, kur augina daržoves, daug veiklos, terapijos.

Jis čia apsiprato, jaučiasi lyderiu, neišsiskiria iš kitų vaikų.

Deja, jis turi paveldėtų genetinių sutrikimų, bet mes mylime jį tokį, koks yra. Svarbiausia – išauginti geru žmogumi ir kad galėtų gyventi savarankiškai.

- Ar nebuvo pavydo iš Jūsų biologinio vaiko, kai atsirado globojamas berniukas?

Taip, aišku, buvo. Pastarasis moka išsireikalauti daugiau dėmesio, jis drąsesnis. Bet mes baudžiame ir mylime vienodai. Gal jis kai kuriose srityse jaučiasi labiau nuskriaustas, bet ne dėl to, kad įvaikintas, o todėl, kad turėtų didesnę motyvaciją siekti daugiau.

Pavyzdžiui, jei nori geresnio telefono nei brolis, tai paprašau parašyti man žinutę be klaidų. Bet jis nesaugo daiktų, sudaužo, vadinasi, dar nežino, kaip elgtis su jais.

- O kaip sekasi jūsų biologiniam sūnui dabar?

Brolis lanko kadetų licėjų. Ten griežtas režimas: rikiuotės, žygiavimai, ištvermės treniruotės. Kernius pats pareiškė tokį norą po ketvirtos klasės ten eiti. Jis buvo toks truputį lepūnėlis ir mane nustebino tai pareiškęs. Pats tvirtai pasakė: „Mano senelis, tėtis buvo kareiviai, todėl aš būsiu irgi.“

Dabar jau jam praėjęs tas noras, nes mokyklos draugai grįžta 14–15 valandą namo, o jis – tik 18 valandą. Bet gerai, tai ugdo disciplinos jausmą: licėjuje, jei kuris vienas prisidirba, turi atsakyti visas būrys.

- Kaip broliai sutaria tarpusavyje?

Jie yra dangus ir žemė. Vienas neturi tokių pomėgių, kurie jam labai patiktų, bet visur dalyvauja ir visiems padeda: indus nešioja, lėkštes šluosto. Jis labiau mėgsta bendrauti, nei užsiimti kokia viena veikla. Jaustis naudingam jam yra labai svarbu, ir tai dažnai pačiam pakiša koją. O kitas tuo naudojasi, dažnai baru jį, kad neišnaudotų brolio.

- Jūsų globojamas berniukas turi dar keturias seseris, jos yra irgi įvaikintos. Ar bendraujate su ta šeima?

Taip, jis susitinka su viena seserimi, kuri metukais jaunesnė. Jie kaip du vandens lašai panašūs vienas į kitą, abu priėdę velnių.

- O Jūsų su vyru santykius sustiprino šis įsivaikinimas?

Taip, tik sustiprino. Tris mėnesius lankėme paruošiamuosius kursus kartu.

Inga Budrienė su vyru /Foto: Kristina Kučinskaitė

- Turite du barus Kauno rajone, užsiimate floristika, kaip viską spėjate?

Taip, turėjome ir naktinį barą Vilniuje, bet jį sužlugdė vietiniai politikai, sutrumpinę alkoholio licenciją iki 22 valandos vakaro. Nors iki tol mums neblogai sekėsi, bet priėmus tą įstatymą tą pačią dieną turėjome užsidaryti. Daugelis mums sakė: „Jūs nesumokėjote Zuokui.“ Buvo daug pinigų ir darbo įdėta, o verslas sužlugdytas per dieną.

Be to, vyrui buvo išvarža, jis atsigulė ant patalo, buvo sunkus laikotarpis.

- Dabar Lietuva išgyvena žinomų žmonių skyrybų bumą. Kaip Jūs su vyru randate pusiausvyrą?

Kuo ilgiau gyvename, tuo labiau norisi laikytis vienas kito. Gyvename kartu jau 20 metų. Jei mums abiems yra gera, gražiai sutariame, tai kam dar kažko ieškoti? Geresnių tikrai nerasime. Be to, tai mūsų antros santuokos. Vyrui sakiau, kad reikia įžadus atnaujinti, kad mane labiau mylėtų. Mes buvome turėję tik civilinę santuoką, aš klausdavau: „Kada tu mane nuvesi prie altoriaus?“ Vis juokaudavau, kad po mirties jis sutiks savo buvusią žmoną, o ne mane. Norėjau, kad būtume palaiminti kažko iš aukščiau. Mano svajonė išsipildė Maljorkoje prieš dvejus metus.


- Kaip Jūs esate pasiskirstę šeimoje darbus?

Vyras tvarko visus piniginius ir plėtros reikalus, o aš užsiimu kūrybiniais – personalu, interjeru. Aš net nežinau, kiek mes turime pinigų. Dabar esame Karmėlavoje pasistatę viešbutį, šalia oro uosto. Pavyzdžiui, vyras man anksčiau nedovanodavo gėlių, o dabar visada atneša, nes pradėjau sakyti, ko noriu. Juk vyrai nesupranta, kai sakai tarp eilučių ar tyli. Jis ir mane daug ko išmokė, pavyzdžiui, nereaguoti į viską taip impulsyviai. Aš pagal horoskopą esu Svarstyklės, daug svarstau, o jis – Šaulys, taikliai šaudantis. Man reikia išmokti nusileisti, nutylėti.

- Kasmet dalyvaujate prestižinėse žirgų lenktynėse Anglijoje, į kurias atvyksta ir karališkosios šeimos nariai, aukštuomenė. Kaip ten atsidūrėte?

Pirmą kartą gavome pakvietimą iš vestuvių liudininkų, kurie gyvena Anglijoje. Mūsų vestuvių metinės būna birželio mėnesį, tuo pačiu metu, kaip ir lenktynės, todėl atsirado tradicija dalyvauti šiame renginyje. Žinoma, mes nepapuolame į lordų ložes, nes nesame nariai, bet renginyje gali dalyvauti visi.

Nebūtume lietuvės, jei neįsmuktume į VIP zoną: išpuošti stalai, net tualetai su kosmetinėmis priemonėmis. Lordai pakvietė mus dar šampano išgerti. O mūsų vyrai – už tvoros. Grįžusios jiems pasakojome savo nuotykius (šypsosi).

- Kaip Jūs ruošiatės šioms lenktynėms?

Buvau porą kartų su Agnės Kuzmickaitės suknelėmis ir skrybėle iš drugelių. Vietinė žiniasklaida mane praminė „Madam Butterfly“. Paskui buvau su Liutauro Salasevičiaus skrybėle iš perlų, tada buvau praminta „Madam Coco“. Reikia susikurti tokį įvaizdį, kad būtum ryški, išskirtinė. Tokiam renginyje linkiu pabūti kiekvienam, nes jautiesi kaip filme: visos damos pasipuošusios, vyrai su cilindrais. O emocijos irgi išskirtinės – visi serga už žirgus, o, karalienei išvykus, dainuoja karaokę.

- Ar daug reikia išleisti pinigų tokiai šventei?

Bilietai kainuoja nuo 100 svarų, priklausomai nuo vietos. Mes kartu pasiplanuojame ir draugus pamatyti, ir apsipirkti.

- Lietuvoje turite barą Karmėlavoje ir ten pat gyvenate. Iš vienos pusės – patogu, kad viskas vietoje. Bet, kita vertus, kaip tuomet atsiriboti nuo darbo?

Taip, esi visada pasiekiamas ir personalas gali pasibelsti kiekvieną minutę. Bet labai patogu, kai man nereikia gaminti maisto: nei važiuoti į parduotuvę, nei gaišti laiką gaminant. Galiu padaryti daug kitų darbų. Jau treji metai nevalgau mėsos, bulvių, duonos, majonezo, cukraus, pieno. Virtuvėje žino: man svarbu, kad būtų burokėlių, avokadų ir tunų. Kartą per metus leidžiu sau suvalgyti cepeliną su lašišomis.

Inga Budrienė
Foto: DELFI / Paulius Garkauskas

Visą gyvenimą dedu daug pastangų į savo išvaizdą. Po 40 metų gražią figūrą daug sunkiau išlaikyti. Nesu mėgėja sportuoti. Namuose turiu prisipirkusi treniruoklių, bet sunku prisiversti.

Visada sau turėjau priekaištų dėl išvaizdos, bet dabar vis labiau pasitikiu savimi, todėl mažiau dėl to jaudinuosi.

- O senėjimo nebijote?

Ne, mano amžius priklauso nuo to, kokia šiandien diena ir su kuo aš bendrauju. Kaip Coco Chanel sakė, kad moteris amžius yra toks, kokio ji nusipelnė. Su metais jaučiuosi ir atrodau geriau. Viską darau, kad nesenčiau. Be to, man nėra laiko apie tai galvoti, esu paskendusi darbuose, savanorystėje.

Inga Budrienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

- Vadinasi, turėtumėte būti tobulos sveikatos?

Aš turėjau tokių stiprių išgyvenimų, kad papuoliau į ligoninę du kartus. Pirmą kartą, kai rengiau pirmuosius dekoravimo mokymus. Tame renginyje buvau iškėlusi sau labai aukštus tikslus, tada pakilo kraujospūdis, mane išvežė į ligoninę dėl išsekimo. Pagulėjau su lašeline ir paleido.

O antras kartas buvo pernai Ibizoje, kur vėl organizavau tarptautinius mokymus. Manau, kad buvo panikos priepuolis, jį patyriau pirmą kartą. Galvojau, kad numirsiu. Ispanijoje niekas ten nežiūri, eilės begalinės, nuvažiavome į privačią ligoninę, davė raminamųjų, praėjo.

- Nors ir buvo negalavimų, neseniai atšventėte 45 metų gimtadienį Šampanės pilyje, Prancūzijoje. Panašu, kad mokate švęsti gyvenimą!

Norėjau ypatingesnės šventės. Pilyje surengti šventę buvo mano svajonė. Už tai esu dėkinga vyrui. Be to, draugai patys nusipirko bilietus į Prancūziją, tad mes tik pasirūpinome maistu. Tikrai labai graži vieta. Vyro dukros irgi prisijungė. Važiavome po Šampanės regioną, ragavome šampano.