„Spritz Summer Garden“ susirinkusios įžymybės ne tik vartė naują rašytojo kūrinį, tačiau ir mielai klausėsi jo istorijų bei uždavė rūpimus klausimus. Autorius neslėpė, jog ši knyga tikrai turi visas galimybes tapti dar vienu bestseleriu, kaip ir ankstesni jo kūriniai. Tam pritarė ir pirmą kartą leidinį į rankas paėmę jo draugai.

Pats autorius buvo puikiai nusiteikęs. Devintąją savo knygą pristatęs A. Užkalnis prasitarė, jog tai yra ir ilgiausiai jo rašyta knyga. „Anksčiau knygas rašydavau per kelis mėnesius, o šįkart užtruko net keletą metų. Maniau, kad bus pakankamai lengva parašyti, kaip ir rašant pirmąją ir antrąją „Evalgelijas“ apie sovietmetį. Pagalvojau, kad tai yra tik dešimtmetis. Sudėsiu tai, ką prisimenu, ką rasiu bibliotekose, bet išėjo taip, kad pradėjau dirbti su patyrusiomis redaktorėmis Daina Žemaityte ir Irma Laužikaite, kurios dirbo aprašomuoju laikotarpiu ir prisimena dar daugiau už mane. Gavusios pirmąjį rankraštį jos sakė, kad dar anksti baigti, nes yra tiek daug skylių ir to, ką aprašiau paviršutiniškai.

Paprastai rašant knygą jai skiriama po keletą valandų per dieną ir tuo pačiu laiku dirbami kiti darbai, kurie niekada nesustoja. Ši knyga buvo rašoma ne tik ilgiau, bet ir detaliau. Rašant ją mane konsultavo daug savo srities profesionalų – konsultantų, todėl viskas labai detalu ir išsamu“, – pasakojo rašytojas ir publicistas.

Andrius Užkalnis, Fausta Marija Leščiauskaitė

Kalbėdamas apie knygoje aprašomą laikotarpį Andrius prisiminė, kad tai buvo laikas, kai jis tik pradėjo savo karjerą ir buvo jaunas žurnalistas. „Jau pirmojo kurso pabaigoje dirbau ir todėl nemažai mačiau. Buvau jaunas ir arogantiškas. Tikrai maniau, kad laisvai galiu angliškai skaityti žinias eteryje, bet man pasakė, kad tai daryti dar anksti. Tačiau, kadangi turiu daug entuziazmo, davė sunkų diktofoną ir pirmas mano reportažas buvo iš šunų parodos (juokiasi). Man tai padėdavo susitikti su žmonėmis, su kuriais kiti negalėjo susitikti, suteikė daugiau galimybių.

Tačiau tuo laikotarpiu gyvenimas buvo labai skurdus, nebuvo daug spalvų ir tik pilkuma. Tiesą sakant, iš pradžių norėjome knygą iliustruoti tų laikų nuotraukomis ir prašėme, kad žmonės atsiųstų savo asmeninių albumų nuotraukas. Jie siuntė, bet apėmė toks liūdesys ir nykuma, kad viską iliustravome tų laikų reklamomis. Turbūt šis vizualinis sprendimas buvo vienas sėkmingiausių. Tikrai buvo tokios parduotuvės, o daiktai buvo pardavinėjami būtent taip. Dažnas tikrai pagalvos, jog negi tokiais laikais mes gyvenime, bet iš tiesų gyvenome“, – pasakojo DELFI autorius.

Knygoje skaitytojai išvys ir keletą asmeninių A. Užkalnio nuotraukų bei kitų jo asmeninių gyvenimo detalių, tarp kurių – ir leidimo neribotą laiką gyventi Didžiojoje Britanijoje nuotrauka.

„Kalbant apie tą laiką, dabar sau esu laimingiausias ir gražiausias. Dabar gyvenu labai komfortiškai ir nereikia pamiršti, kad tie paauglystės ir jaunystės metai yra labai neužtikrinti, kai pats nelabai žinai, ar esi reikalingas ir kam rūpi.

Niekada neturėjau svajonės apie tam tikrą profesiją, bet labai norėjau būti žinomas ir keliauti. Viskas absoliučiai pavyko, nors neįsivaizdavau, kaip tai bus. Visada norėjau ilgai gyventi užsienyje, nors Anglijoje gal per ilgai buvau. Buvo ankšta ir tas karjeros augimas manęs nebedomino. Ten gyvenimas jau tapo komforto zona, o tai visus mus žudo“, – interviu sakė autorius.

Tiesa, įdomu ir tai, kad būtent pristatydamas ankstesnę savo knygą praeityje A. Užkalnis pirmą kartą sutiko ir savo gyvenimo draugę bei taip pat autorę Faustą Mariją Leščiauskaitę. Įsigijusi A. Užkalnio knygą ji su kitais skaitytojais laukė autografų eilėje ir taip pirmą kartą susitiko savo mylimąjį. „Tai tebuvo pirmas kontaktas, o po kurio laiko sekė interviu ir mūsų pažintis“, – prisiminė jis.