Į DELFI redakciją užsukęs Artūras neslėpė, jog jo ir kitų scenos kolegų kasdienybė gerokai skiriasi nuo gerbėjų įsivaizduojamos. Žinomas vyras juokiasi pasakodamas, kokius vaidmenis jam pritaiko gyvenime ir kokias etiketes tenka nešioti.

„Atrodo, kad atlikinėdamas konkretų vaidmenį tas personažas ir esi. Jei vaidinai vairuotoją – jis ir esi. Kai seriale „Kaimynai“ vaidinau vaistininką, visi ir galvojo, kad esu vaistininkas. Tiesa, Lietuvoje humoras yra vertinamas kaip pats prasčiausias žanras, nors realiai jis yra pats sudėtingiausias. Turbūt dėl to, kad nėra komikų, tradicijų...“, – atsidūsta jis.

Pasiteiravus, kaip jis vertina jaunosios kartos komikų kritiką jam ir jo anekdotamas, A. Orlauskas buvo griežtas. Pasak humoristo, dabar populiarių komikų, kurie dabar rengia pasirodymus arenose, kuria savo pasikalbėjimų laidas ir yra itin mėgstami auditorijos, nevadina vertais komiko ar humoristo vardo.

Humoro klubo“ kaip ir nebėra. Vienkartinių projektų buvo daug ir visokių. Vienu metu Lietuvoje koncertavo net 12 humoro grupių. Vienoms jų sekėsi geriau, o kitoms prasčiau. Kaip ir iš „Humoro klubo“ liko keletas žmonių, kurie kažką dabar daro, bet nebūčiau tikras, kad jaunimo jie mėgstami.

Kalbant apie dabartinę humoristų kartą, jie nėra tikri komikai. Koks komikas gali nemokėti papasakoti anekdotą? Kiekvienas, kuris nori pasireklamuoti, lipa ant geriausio. Pirmiausiai vertinčiau kiekvieną artistą ir aktorių ar komiką po dešimties metų. Tik laikas patikrina. Tai, kad iššokai, apspjovei kažką ar parodei, nepagailėjai kažkam kritikos nėra tikrasis humoras. Patyčios taip pat nėra humoras. Humoras turi daug žanrų, bet tradicijų pas mus nėra. O štai, pavyzdžiui, Lenkijoje yra senos humoro tradicijos.

Lietuvoje vis dar manoma, kad kiekvienas durnius gali būti komikas. Pasakojant anekdotą tu vaidini ir net kelis personažus vienu metu. Geras humoristas papasakos vieną anekdotą ir visi salėje sėdintys žmonės išeis su savu scenarijumi galvoje. Humoras yra (gebėjimas) pamatyti kitaip tą patį veiksmą ar įvykį ir atpasakoti jį netikėtai kitiems. Man pačiam buvo keista, kad mano auditorija labai atjaunėjo. Tikrai maniau, kad ji yra 35 – 55 metų žmonės, tačiau mane seka net 24-erių jaunuoliai ir tai stebina“, – pasakojo jis.

A. Orlauskas įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus pats gali atsirinkti, kas jiems yra juokinga ir įdomu. Kita vertus, jis nemano, jog ir dabar populiarūs komikai galėtų sukurti humoro tradicijas Lietuvoje. „Mes jau kalbėjome, kad Lietuvoje nėra humoro tradicijų, bet kaip galima sukurti tradicijas nupjovus istoriją? Aš matau tai, kad jie nupjovė istoriją ir ignoruoja tai. Jie mano, kad Juozas Zavaliauskas yra niekam tikęs, o aš mokiausi iš jo ir manau, kad jis yra šio žanro pradininkas. Esu jam labai dėkingas, kad ir mane paskatino imtis to. Būtent J. Zavaliauskas perdavė estafetę ir išmokė vertinti humorą.

Dabar man pakanka minutės suprasti, ar žmogus turi humoro jausmą ar ne. Pats daugiau nei 40 metų kolekcionuoju anekdotus ir daug skaitau. Humoras man yra daugiau nei hobis. Labai mėgstu daug skaityti ir man viskas įdomu. Mane domina gilesni dalykai ir turint tokią biblioteką galvoje labai lengva pastebėti, kaip žmogus juokauja ir ar turi komizmo formules galvoje, o gal bando spausti. Geras komikas gali tylėti ir salė juoksis. Kaip ir Rowanas Atkinsonas“.

Tačiau neįvertintu Lietuvoje jis taip pat nesijaučia bei pasiteiravus apie uždarbį ir pragyvenimą tik nusišypso: visko užtenka, o ir milijonieriumi tapti niekada neplanavo. „Esu nuo nieko nepriklausomas. Užsidirbu sau ir dirbu ne tik tai. Vedu vestuves, jubiliejus, vakarėlius, dėstau kolegijoje. Man patinka bendrauti su žmonėmis, pritaikyti jiems istorijas. Galiu pasakoti, ką tik nori. Labai greitai pritaikau viską auditorijai. Galiu ir tostus, ir anekdotus ar eilėraščius sakyti. Visą bazę turiu galvoje, o skaitymas iš lapo man trukdo“, – apie savo darbą kalbėjo A. Orlauskas.

Be scenoje matomo jo darbo žinomas vyras taip pat filmuoja šeimos ir įmonių šventes, kuria dokumentinius filmus, o jo planuose – ir juodojo humoro komedija. „Esu tikrai įvertintas komikas. Rusijoje ir Lenkijoje jau ne kartą įvertintas laureato vardu. Dar neseniai ten koncertavau. Ir laidos mano įvertintos kitur, o ir sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi. Mane vertina gerai, todėl, manau, dirbu teisinga linkme“.

Prakalbus apie šeimyninį gyvenimą pašnekovas nusišypso. Labiausiai jį džiugina trys vaikai ir jau turimas senelio statusas. „Su visais vaikais puikiai sutariu, nors, žinoma, vyresnėliai jau turi savo gyvenimus, o su jaunėliu Marku dar praleidžiame daugiau laiko, kartu skaitome knygas, Ezopo pasakas. Viską smulkiai aptariame. Žinote, skaitymas ir informacijos kaupimas man labai svarbus, todėl visada to mokiau ir savo vaikus“

Grįžusį iš pasirodymų Artūrą visuomet pasitinka žmona Edita, kuri, anot humoristo, geriausiai žino, kas sukasi jo galvoje po spektaklių. „Neslėpsiu. Tai labai išsunkia, o tada norisi tik skaityti, vaikščioti, sportuoti ir būti su šeima. Scena visiškai iškrauna baterijas. Net labiau nei dėstymas studentams. Tačiau turiu receptą. Kai viena išsunkia ar pabosta – veikiu ką nors kito ir taip keičiu veiklas“, – šypsodamasis pasakojo A. Orlauskas.

Jis įsitikinęs, jog svarbiausių dalykų gyvenime neįmanoma nusipirkti, o anapilin iškeliavę kolegos Vitalijus Cololo, Vytautas Šerėnas ir Gintaras Ruplėnas paliko svarbias gyvenimo pamokas. „Gyvenimas laikinas, todėl svarbu mokėti vertinti tai, ką turime ir kas mus supa. Svarbu tas pamokas išmokti laiku, nes visų mūsų laukia tas pats“, – atsidūsta A. Orlauskas.