„Labas vakaras. Šiandien paskutinė diena, kai man 48. Lapkričio dvimšeštą gaunasi grėsminga data, kai man pasidarys 49, ir tai reiškia, kad liks 365 dienos iki baisiojo pydiso, dar žinomo kaip penkiasdešimtmetis.
Aš visiškai tam nepasiruošęs. Aš nepasiruošęs būti, kad man penkiasdešimt, ir lygiai taip pat negatavas ir 49 būti, ir net su keturiasdešimt aštuoniais aš nesu susipratęs nė per kur. Nežinau tiksliai, kurioje vietoje sustojo mano senėjimas ir branda, bet aš manau, kad kažkur apie 25 metus; maža to, daug kuriose srityse pasisukau jaunyn, ir kuo toliau, tuo labiau atradinėju paaugliškus džiaugsmus ir valau viską iš savęs, ko prinešė praėję metai ir ko man nereikia.
Amžius mums atneša ne tik išmintį, patirtis, žinias ir nukeliautas vietas. „Mano metai – mano turtas“, na, ne tik. Metai mums prineša chlamo ir barachlo į gyvenimą, kaip tiems žmonėms, kurie viską velka į namus ir nenori išmesti, nė per kur – kaupia senus laikraščius, kažkokius puodukus su rožytėm, senas vazeles, turi keturias cukrines, nors namie niekas arbatos su cukrumi negeria, ir turi vadinamųjų suvenyrų iš aplankytos Antalijos.
Amžius atneša baimes, susikaupusią agresiją, susierzinimą, nuoskaudas, frustraciją, nerimą. Kuo ilgiau negydyti yra tie dalykai, tuo sunkiau su jais. Negaliu sakyti, kad nedirbau su savo emocijom ir nesivaliau anksčiau, bet šie metai buvo kaip reta blogi, kartais jautėsi beviltiški, ir tik palaimingasis lapkritis, mano mėnuo, pagaliau praplėšė tamsą ir pasirodė, kad viskas yra vis dėlto gerai ir įmanoma.
Priduota į spaudą naujausioji knyga atrodė taip, lyg griūtų Berlyno siena, ir dabar jau vėl grįžo normalumas po ilgos nakties. Neįmanoma, bet eidamas iš leidyklos biuro shortly po knygos atidavimo sutikau knygyne amerikietį, kuris buvo jau išgėręs, dar buvo nusipirkęs kelis butelius penkiolika minučių prieš aštuonias, kad vakaras neprailgtų, ir mes pradėjome kalbėtis, ir, pasirodo, jis yra iš Manhattan Beach, California. Tos vietos, kur yra dalelė mano širdies. Jis taip ir pasakė: „incredible serendipity“, neįtikėtinas laimingas atsitiktinumas, bet gyvenime, kaip jūs žinote, nieko atsitiktinai nebūna.
Tai, aišku, prietaras, bet aš manau, kad tai buvo ženklas, kaip ženklas buvo sutiktas 2009 metais lėktuve iš Londono žmogus, kuris buvo labai panašus į mano jau tuomet mirusį tėvą, žiūrėjo į mane ir linkėjo gero. Aš skridau į savo pačios pirmosios knygos pristatymą Lietuvoje.
Vienas draugas (nemeluosiu, tai buvo talentingasis Rokiškis Rabinovičius) man per mūsų restorano bandymą „Gastronome“ (čia dar vienas food courtas Vilniuje, ar galite patikėti?) per penkiolika minučių išdėstė viską, ką man reikia žinoti apie mindfulness ir apie buvimą čia ir dabar, kas iš gyvenimo pašalina beveik visą nereikalingą stresą ir nuoskaudas, jeigu moki tai padaryti. Aš kartais mokėdavau, kartais ne. Rokiškis tai paaiškino taip suprantamai, kad jis už tai turėtų imti pinigus, ir jeigu jis būtų toje programėlėje, kur mes visi vienas kitam parsidavinėjam, tai aš jam sumokėčiau.
Tai štai, metai tikrai yra nelabai svarbu. Aišku, organizmas neina jaunyn, bet žmonės sensta ne nuo metų, o nuo sukaupto pykčio, patirtos depresijos, džiaugsmo trūkumo ir nuo blaškymosi ir chaoso ir nuo draskymosi. Kai stebi visus laimingus žmones, jie moka daryti dalykus greitai, bet tuo pat metu nesidraskydami. Tai didis sugebėjimas, pagrindinis laimės ir gero gyvenimo įgūdis. Nė vienas žmogus, kuris draskosi, blaškosi, nori įtikti ar patikti kitiems ir pasirodyti tuo, kuo jis nėra, negali gerai jaustis ir būti laimingas.
Aš labai retai pamatau požymius, kad man visgi ne 25. Tai būna tada, kai žmonės, perpus už mane jaunesni, kalba su manim su tokia truputį pagarba ir distancija, kurios nerodo savo bendraamžiams, ir tada atrodo, palauk, kodėl jūs taip? Tada suprantu – nes man beveik 50, va kodėl. Kartais mane kokios kvankos internetuose protina dėl mano rašymų: „ar taip turi brandus vyras kalbėti“ – vištos jūs, niekas nieko neturi, visi kalba, kaip nori.
Labai daug žmonių praleidžia gyvenimą, sprausdamiesi į kažkokį formatą, o kai įsispraudžia, tarnauja formatui ir jo taisyklėms. Absurdiška ir kvaila. Jie vergauja savo išsigalvotam ponui ir kuria sau ribas ir nepatogumus. Jiems gal patinka blogai jaustis ir patinka žodis „negalima“?
Man labai pasisekė gyvenime, kad visgi sugebėjau susiprasti, kad galima mylėti, ką nori, džiaugtis, kuo tik nori, dėmesį skirti, kur patinka, rašyti taip, kaip fainiausia, rinktis temas ir raiškos būdus ir frykišką santykį su aplinka, ir pasiekus beveik pydisą, būti visišku nebrendyla ir išsišokėliu. Labai tuo džiaugiuosi, nes geriau gyventi džiaugiantis ir laukiant rytdienos, negu bandant kankintis ir įtikti tiems, kas nenusipelno nei jūsų pastangų, nei dėmesio, nei laiko, nei geros valios.
Todėl savo artėjančios šventės proga to ir noriu palinkėti visiems draugams, bičiuliams ir skaitytojams: rūpinkitės savimi, nes tik kai būsite geri sau, turėsite benzino rūpintis kitais, ir tada dienos bus šviesesnės net ir šaltame lapkričio lietuje“, – rašė žinomas vyras.
