„Troškau knygos, kurią būtų nenuobodu skaityti. Skaitytojas gali atsiversti bet kurią knygos vietą – perskaityti bet kurią novelę, padėti knygą į šalį ir, kilus tinkamai nuotaikai, sugrįžti, kad dar ką nors paskaitytų. Jei tekstai vargina, galima knygą tiesiog vartyti ir mėgautis A. Kavaliausko piešiniais. Knyga turi ne vieną dugną. Sąmoningai siekiau įvairovės, nes toks nūdienos gyvenimas. Eklektiškas ir paviršutiniškas – postpostpostmodernizmas“, – pranešime spaudai teigia A. Kaušpėdas.

Algirdo Kaušpėdo knygos viršelis

Kaip rašoma ant ketvirtojo knygos viršelio, tai eklektiška, nenuoširdi, ironiška knyga. Todėl šią knygą patartina skaityti labai atsargiai, nedidelėmis dozėmis, nuolatos abejojant teikiamomis įžvalgomis. Knyga turėtų sudominti nieko neieškančius ir nemąstančius žmones, taip pat vietinius zombius, politikos ligonius, nevisaverčius, emigruoti pasiruošusius LR piliečius, žodžiu, daugelį Lietuvos skaitytojų. Knyga aktuali ne dėl teikiamų atsakymų, bet dėl iškeltų klausimų!

Visos šioje knygoje aprašytos istorijos nužiūrėtos realiam gyvenime, tačiau neturi nieko bendro su autorių biografija.

„Tai ne autobiografinė knyga. Bičas nesu aš (nors kartais taip norėčiau juo būti). Bičas yra mano fantazijos vaikas. Ar tėvas privalo atsakyti už savo vaiko elgesį? Taip, jei vaikas nepilnametis. Bičas jau seniai pilnametis, bet bėda ta, kad sulėtinto brendimo. Jis vaikiškas, nes be paliovos klausia. Taigi, man, autoriui, pabėgti nuo bičo kalbų ir darbų vargu ar pavyks… Teks prieš skaitytojus ir kontrolierius atsakyti“, – sako knygos autorius A. Kaušpėdas.