Apsilankiusi Žinių radijo laidoje, žinoma moteris atvirai papasakojo, kokie prieštaringi jausmai ją kamavo tada, kai pirmą kartą ryžosi pasidalinti dalele savo kūrybos – pačios rašytomis eilėmis. Aktorė nuogąstavo, kad jausmas, kurį tuo metu patyrė, prilygo apsinuoginimui.
„Pirmus kartus buvo nepaprastai sunku. Ir jeigu aš į kažkokius komentarus visada reaguoju, na, dabar išvis su tokia atlaidžia šypsena ir tas raumuo jau tokio kietumo, jog galima į jį galvą prasiskelti. Man atrodė, kad stoviu nuoga visiškai. Pojūtis prilygo tam. Tai buvo didelis atsivėrimas ir visai nesvarbu, kaip kiti tą vertina. Ar jie jį priima, ar ne. Bet aš tik apie save kalbu, tik apie savo pojūtį. Man visą laiką atrodė, kad tai nevertinga. Šlamštinio turinio labai daug ir kiekvienas kiekvieno atsikosėjimas jau yra traktuojamas kaip vertas dėmesio turinys, kurį reikia kelti į socialinius tinklus, tad aš šioje vietoje visada galvoju, ar tai yra vertinga, ar tai reikalinga. Pirmus kartus sunku. Po to šita liga kyla iš puikybės – savęs neigimas kaip didybės manija", – juokėsi moteris aiškindama, ką teko išgyventi.
Inga pasakojo, kad anaiptol nėra drąsi, tačiau jai nestinga ryžto, todėl vietoje to, kad trypčiotų vietoje ir dvejotų, moteris imasi jos laukiančių darbų ir stoja į akistatą su iššūkiais, nes yra įsitikinusi, kad baisiausia yra ne imtis kažko sudėtingo, o nusiteikinėti tam.
„Aš ne tiek drąsi, kiek ryžtinga. Suprantu tai iš savo patirties, nes šios situacijos ne kartą kartojosi, kalbant ir apie iššūkius, ir apie nepatogias padėtis, kai supranti, kad tam įgyvendinti prireiks tokių kokybių, kurių supranti, kad tu net neturi. Man nebūdingas mindžikavimas ir aiškinimas oi bijau, oi nedarysiu. Pats sunkiausias dalykas pasiruošime ir yra tas bijojimas, o kai viskas pradeda vykti, sprendi problemas jau pagal tai, kaip jie ateina. Noriu kiek įmanoma labiau sutrumpinti pradžios momentą ir viską daryti darymo būdu", – tikino atlikėja.
Paklausta, ką jautė, kai pastojo dar ganėtinai jauname amžiuje, aktorė nedvejodama atsakė, kad neturėjo jokių iliuzijų ir vaiko atėjimui pasiruošti padėjo tai, kad būdama paaugle rūpinosi savo jaunėliu broliu. Ji patikino, kad visa tai nutiko laiku.
„Laiku. Pakankamai laiku. Man buvo 21-eri. Aš buvau subrendusi ir šiandieninėmis akimis žiūrint, manau, kad buvau subrendusi. Kai mano brolis gimė, jau buvau pakankamai didelė paauglė, tad vaiko atsiradimas man nekėlė jokio iliuzinio paveikslėlio ir aš labai aiškiai žinojau, kaip tai atrodo ir kas tai yra. Idiliški pasivažinėjimai su vežimėliu parke yra pusė procento viso to proceso. Kiekviena mama pasakys tą patį ir aš čia jokia ne išimtis: vaikai yra labiausiai dėl savęs ką aš šitame gyvenime padariau. Visiškai. Tai irgi tam tikra jėga, kuri privalėjo būti išreikšta. Man atrodo, būčiau išsikrausčiusi iš proto, jei neturėčiau vaikų. Jėgas visada reikia kažkur nukreipti. O aš nesu tas žmogus, kuris nemoka nieko neveikti", – užtikrinai sakė I. Jankauskaitė.
Moteris atkreipė dėmesį į tai, kad pastaruoju metu viešojoje erdvėje ne tik daug bevertės informacijos, bet ir nepagrįstų mokymų, išpažinčių ir kalbų apie tokius dalykus, kurie realiai yra savaime suprantami. Įvairūs pamokymai apie motinystę Ingai taip pat atrodo betiksliai, nes teorija skiriasi nuo realios praktikos.
„Man atrodo, viskas dabar taip apsivertę, priešingai viešojoje erdvėje. Viskas yra labai blogai, visi su problemomis, rūpesčiais, reikia būtinai išdrįsti apie kažką kalbėti, o man tie kalbėjimai dažniausia būna apie tokius savaime suprantamus dalykus, nes motinystė neturi nei paradinės, nei neparadinės pusės. Ji yra tokia, kokia yra ir tu esi tokia, kokia esi, todėl didžiausias paradoksas, kad visokias auklėjimo sistemas rašo žmonės, kuriems vaikai tėra jų darbo dalis, bet patys jų neaugina. Ką tu gali suprasti apie savo nuovargio, ribinių situacijų, nevilties, praradimų būseną, kada tu esi šalia savo vaikų? Iš principo negali būti jokios paradinės pusės", – pasakojo ji.
