E. Strasevičius svarsto, jog galbūt šias jo mintis supras ne visi, tačiau, kita vertus, tai vis tiek privers susimąstyti.
Kartu su žmona jie jau ne kartą padėjo daugybei nuo priklausomybių kenčiančių žmonių, ne kartą ir viešojoje erdvėje negailėjo patarimų. Šįkart Elegijus nusprendė pasidalinti savo patirtimi, kurią įgijo įkalinimo įstaigoje.
„Žinote, kažkada savo kalėjimuose suvokiau vieną, bet labai svarbų dalyką. Mano gyvenimas yra absoliučiai vientisas. Jame nėra jokių etapų. Taip, būna geriau, būna blogiau, bet jis yra vienas. Tik vienas ir tik mano. Ir už jį atsakingas tik aš pats. Ir visai nesvarbu, kurioje spygliuotos tvoros pusėje bebūčiau.
Taip ir gyvenau visai nekreipdamas dėmesio į jokias gyvenimo peripetijas. Buvo visko, bet ši nuostata liko gelžbetoninė kaip uola. Mano giliu įsitikinimu tai buvo labai teisinga. Kas benutiktų, tai yra mano gyvenimas ir kas svarbiausia, kad antro tokio nebus. Tik šis vienintelis.
Šiapus kalėjimo sienų ar anapus iš esmės niekas nesikeičia. Tik lokacija ir pasirinkimų įvairovė, bet tai - detalės. Esmė kitame. Tu gyveni ir esi, kas esi. Esi žmogus. Ir tam daryti įtakos negali niekas. Tai yra svarbiausia. Nei darbas, nei socialinis statusas, nei banko sąskaita. Niekas.
Pirma ir vienintelė sąlyga – išlikti žmogumi. Supratus šią nelabai sudėtingą tiesą gyventi tapo daug aiškiau ir paprasčiau. Neliko jokių prieš ir po. Atsirado tik čia ir dabar. Dingo visi nepagrįsti lūkesčiai rytojui, nes kaip gyveni dabar, tokį rytojų ir turėsi ir neliko jokių priekaištų vakar dienai. Buvo taip, kaip pats nusprendei, kad turi būti. Viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Visa kita priklauso tik nuo paties požiūrio į susiklosčiusias aplinkybes. Kaip nuspręsi, taip ir bus. Ir atsakingas už tai busi vėl tik tu pats. Tai yra labai svarbu. Atsakomybė.
Taip ir susiriša šis mazgas. Realių sudedamųjų nėra daug. Gerbimas savęs, iš ko atsiranda pagarba aplinkai. Supratimas, kad gyvenimas yra tik vienas ir kito nebus bei atsakomybė už savo veiksmus. Žodžius taip pat. Galbūt ir mintis. Viskas kaip du kart du. Tiesa?
Prieš keletą dienų grįžau iš nedidelės kelionės. Eilinį kartą grįžęs į Lietuvą jaučiu žiaurų diskomfortą. Toks vaizdas, kad čia nėra nieko apie ką rašiau. Nieko. Žmonės negerbia savęs. Pagarba vienas kitam paprasčiausiai neegzistuoja, o didžioji dalis tautos gyvena šia diena. Blogąja prasme. Asmeninės atsakomybės lygis tiesiog nulinis. Toks vaizdas, kad visi gyvena ir gyvens amžinai arba velniai žino, kiek kartų. Realybė čia, Lietuvoje, yra baisi. Kaip kare. Tik karas galbūt būtų priežastis, bet juk jokio karo nėra! Iš kur tai?!", – retoriškai rašė E. Strasevičius.
