Kažkada „reivo motina“ juokais praminta atlikėja nesistengia motyvuoti naujokų, kurie nedega meile scenai. O ji pati, kad ir kiek būtų pasiekusi su „Empti“, „Pieno lazeriais“ ar solo karjeroje, mokosi dainuoti toliau, kad būtų dar geriau. Spalio 17-ąją koncerto metu Giedrė pristatys savo naujausią albumą „Nuolat pildoma“ Vilniaus klube „Tamsta“.
– Apie ką šis albumas, Giedre?
– Po 10 metų pertraukos aš vėl grįžau prie elektroninės muzikos ir tai yra mano stichija. Elektronikoje jaučiuosi visiškai kitaip, nei koncertuodama su džiazo muzikantais. Patinka, kad dainų struktūra yra be jokių improvizacijų, daugybė kitų dalykų.
– O kodėl grįžai? Kas tavyje vėl užkūrė reivą?
– Prieš metus „Happyendless“ išleido plokštelę „Kinetika“. Mane pasikvietė prisidėti prie 4 dainų. Paprašiau, kad kartu remiksuotų vieną mano akustinį gabalą. Jie tai padarė ir daina tapo labai populiari. Tuomet „Happyendless“ vadybininkas Justas Čekuolis čiupo mane už pakarpos: „Giedre, ką darom?“. Dainų buvau sukūrusi. Jos galėjo būti kitaip įrašytos, akustiškai, kaip mano soliniame albume „Optinė apgaulė“, bet elektroninė muzika yra tarsi sėkmingoji mano, kaip dainininkės, dalis.
– Teko matyti tave ant scenos su vardinėmis, dizainerio Roberto Kalinkino sukurtomis tamprėmis, ant kurių parašyta „Reivo motina“. Iš tiesų gali pelnytai ja vadintis.
– Juokais sukurtos šitos visos pravardės dar „Pieno lazerių“ laikais. Ar tik ne Aurimas iš „Keymono“ – taip mane praminė? Tačiau reivas iš tiesų nėra man visiškai naujas etapas. Naujas etapas būtų akademinė muzika, bet to niekada nebus.
– Daugeliui šių dienų žinomų atlikėjų esi ne tik reivo motina, bet ir mokytoja. Tarp tavo mokinių buvo ir Jazzu, ir Kaia, pusė „X Faktoriaus“. Kokia esi mokytoja?
– Aš dėstau Vilniaus kolegijoje. Kaip tik prasidėjo rugsėjis, atėjo daug pirmakursių, o aš grįžusi namo sakau vyrui: na, kas man lenda iš burnos? Pirmas dalykas, kurį studentams pasakiau: „Mokysiu kiekvieną skirtingai, priklausomai nuo to, ko jums reikės, tačiau galiu iš karto pasakyti, kad visiškai nemoku motyvuoti žmogaus dainuoti. Ir aš jūsų nemotyvuosiu, nes dainininkų yra per daug. Ypač – nemotyvuotų, kurie eina pabandyti.“
Tai tokia aš ir mokytoja. Tačiau tie, kuriems nestinga asmeninės motyvacijos, ir pas mane dainavo, toliau sėkmingai dainuoja.
– Socialiniuose tinkluose dalinaisi nuotraukomis iš Berlyno – ten vykai lavinti vokalinių įgūdžių, perprasti specifinį balso kontroliavimo mechanizmą pagal „Estill voice training“ programą. Kurių galų tau vokaliniai mokslai?
– Mokausi dainuoti, nes noriu ir smalsu.
– O kas pačią motyvuoja artisto kelyje?
– Ego. Man patinka nusilenkti. Faina kai man paploja, dovanoja gėles, bet netgi ne pats koncertas muzikoje yra svarbiausia dalis, o kūrybinis procesas? Per bemaž 20 metų aš jau esu labai labai daug apie ką dainavusi, todėl taip branginu kūrybinį procesą.
Man faina dėlioti tekstus. Save pavadinčiau tokia pakankamai gera dainininke, bet tekstus aš rašau nerealius! Šioje srityje stipriausiai jaučiuosi, todėl kūrybinė dalis labiausiai ir patinka. Taigi, motyvuoja ego reikalai. Noriu būti įvertinta.
Anksčiau kurdavau tekstus kitiems muzikantams. Sueiliuoti ir dabar galiu. Interviu galiu duoti eiliuotai. Tačiau kuo toliau, tuo rečiau rašau dainas ne sau, nes man labai svarbi mintis – apie ką tai bus ir kaip tai perteiks kitas žmogus.
– Neskauda kai tavo parašytas kūrinys tampa hitu, bet per radiją girdi ne savo balsą?
– Ne, aš nerašydavau pačių geriausių dainų tekstų kitiems. Pakankamai gražius, bet sau – gražesnius. Nebegalima, neturiu įkvėpimo. Kiekvienas tekstas pereina per asmeninę prizmę. Na, jei paprašytų gero teksto mano vienmetis žmogus ar kiek vyresnis, gal ir ryžčiausi. Tačiau 20-mečiui neturiu ką duoti. Visi tie „brr, trr, skrr“ – aš tokio teksto nerašyčiau.
– Trap‘ui nereikia gilios prasmės.
– Palauk, gal tik mums atrodo, kad tai – be prasmės. Nereikėtų jaunosios kartos įžeisti, nes pavyzdžiui, balso formavimo, garso prasme jie mus lenkia šviesmečiais. Jei tuo metu, kai aš buvau 20-ies metų, Lietuvoje buvo 5 geros dainininkės, tai dabar yra 50 tokių. Bent 20 žinome, o kiek dar jų nežinomų, neatrastų.
– Tu buvai pripažinta geriausia 2013 metų atlikėja ir esi gavusi prestižinį M.A.M.A apdovanojimą.
– Kai tai įvyko, man buvo labai malonu, bet tuo pačiu keista. Man atrodė, kad žmonės manęs nežino ir gatvėje neatpažįsta. Nors jei išeiname su draugais, jie sako, kad su manimi neįmanoma eiti, nes visi atsisuka. Nustebau gavusi šį apdovanojimą.
– Tais metais buvai įrašiusi labai kokybišką albumą „Optinė apgaulė“. Gal jis ir lėmė?
– Taip, bet dabartinis „Nuolat pildoma“ šimtą kartų geresnis! Aišku, turėjome ir labai gerų albumų su „Pieno lazeriais“, „Empti“ . Šiemet kaip tik sukanka 20 metų albumui „Estrada“. Daugelis jaučia nostalgiją toms dainoms, bet jei atskirti instrumentinę liniją ir vokalinę, išskirti tekstus – tai šis solinis mano albumas yra geriausias dalykas, kokį esu sukūrusi.
– Ką apie tai sako tavo 17-metė dukra?
– Ji dabar tame periode, kai mamos dar negiriamos. Bet kai vasarą vyko mano koncertas „Lofte“, ji ten buvo ir aš mačiau, kad dainuoja kartu. Reiškia, tekstus žino, nors niekada prie manęs jų neklauso.
– O pati dainuoji namie?
– Nebent kūrybos procese. Viso kito man užtenka dirbant su studentais, o kadangi jų turiu labai daug, grįžusi namo nebedainuoju. Namuose esu Giedrė ir tiek. Atlieku visas žemiškas užduotis – turiu mokėti už šildymą, komunalines paslaugas. Būdingos ir visos natūralios emocijos. Kartais norisi tiesiog bliauti. Pasitaiko ir situacijų kai geriau būtum nematoma, o tada nepažįstamas žmogus priėjęs dėkoja tau už muziką... Jei sau mintyse kartosi „noriu būti žinoma“, mintys materializuosis. Tik klausimas, ar situacijoje, kurioje tave atpažins, jausiesi gerai. Aš dabar noriu daug pinigų, tikiuosi, tai išsipildys (juokiasi).
– Kiek, tavo manymu, turėtų kainuoti bilietas į koncertą? Vasarą Vilniuje galėjai apeiti tuziną jų, mokėdama po 3 ar 7 eurus už bilietą.
– Aš pati klube pirkčiau bilietą nuo 10 iki 20 eurų. Ir perku, neprašau įtraukti į sąrašus. Gerbiu muzikantus.
– O buvo kada nors tokio gerumo kito atlikėjo koncertas, kad po jo pamanei: „ai, gal aš jau nebedainuosiu“?
– Po kitų atlikėjų koncertų taip nebūna. Tokia būsena apima, kai tarsi daužaisi į sieną. Buvau labai pervargusi po šio albumo įrašų. Jį išleidome vasarą, kai visi festivaliai jau buvo įsivažiavę, visos koncertinės terasos kitiems rezervuotos. Toks pavėluotas laikas, bet praėjo vasara ir spalio 17-ąją mes susitiksime koncerte „Tamstoje“!
– Ar sakai, kad Lietuvoje stinga koncertinių erdvių gyvai muzikai?
– Pasigendu daugiau tokių vietų kaip „Tamsta“, „Loftas“. Keičiasi koncertinės mados: geriausi ir populiariausi muzikantai dukart per metus koncertuoja arenose. Iš vienos pusės – labai gerai, kad žmonės ateina į arenas, kad jos susirenka pilnos. Iš kitos pusės, tai kaip „Maxima“ – mes labai džiaugiamės, kad ji yra, bet visos mažesnės parduotuvės turi gerokai labiau padirbėti.
Jos gali būti ekologiškos...Taip, tai vadinkite mane ekologiška dainininke (juokiasi).
– Kokie žmonės ateina į tavo koncertus?
– Kolega sykį apibūdino, kad mano publika yra 40-mečiai, 30-mečiai. Sako: „Matosi, kad turtingi žmonės.“ Ko gero, tai – mano užaugę reiveriai. Nors labai faina, kad jaunų žmonių irgi matau, ir Facebooke jie man parašo. Kreipiasi į mane „jūs“.
Tikiuosi koncerte pamatyti naujus veidus, kurie dar negirdėjo mano dainų. Nors labai lauksiu ir tų, kurie jau girdėjo, bet norėtų dar pasiklausyti. „Tamstoje“ visada įvyksta geriausi koncertai, nes ta erdvė yra pritaikyta muzikai.
– Nesinori surengti pasirodymo netipinėje vietoje – stotyje, požeminėje stovėjimo aikštelėje, baseine?
– Labiausiai pasaulyje norėčiau padainuoti Palangoje, Birutės parko rotondoje. Kaip noriu! Bet ten reikėtų generatoriaus, tektų derėtis su savivaldybe...
– Tobulas atsikalbinėjimas! Kokių dar turi profesinių svajonių? Gal kurti muzika filmams?
– Keliuose lietuviškuose filmuose yra skambėjusios mano dainos, bet jos buvo ne specialiai parašytos, o jau anksčiau sukurtos ir pritaikytos. Esu įdainavusi „Redirected“, „Zero 3“...
– Kino chuliganas Emilis Vėlyvis tave mėgsta?
– Jis gal net nežino, kad tai aš dainavau? Vieną kartą mano kolega Paulius Kilbauskas buvo atsakingas už muziką, kitą – „Happyendless“. O jau ką jie pasirenka, tai Vėlyviui turbūt 100 metų neįdomu. Aš pati jo gyvenime nesu sutikusi.
– Ar apsilankai lietuviškose kino premjerose?
– Taip. Esu iš tų, kuriems lietuviški filmai patinka, bent 90 procentų – tikrai. Kiti žmonės sako: „O, Dieve, lietuviškas šūdas.“ O man labai gerai. Gal dėl to, kad mano vyras Dominykas daug lietuviškų filmų montuoja ir galiu peržiūrėti dar nemontuotą medžiagą. Be to, dalį režisierių ar aktorių asmeniškai pažįstu. Kartais pasvajoju, kaip aš norėčiau suvaidinti filme. Komedijoje pagrindinį vaidmenį...
– O jeigu gautum ne pagrindinį vaidmenį? Ar sutiktum?
– Jaunystėje būčiau sutikusi, bet dabar noriu pagrindinio!
– Nesiveli į karštas diskusijas socialiniuose tinkluose, bet mėgsti po juos panaršyti?
– Instagramą bandau jaukintis, bet man tai yra plokščia. Gal aš suplokštėsiu per pusmetį ir pagausiu kampą? Bet kol kas man patinka rašyti, todėl mieliau renkuosi facebooką.
– „Instagram“ pasivadinai Giedre Moss, nes..?
– Nes mano kojos yra kaip Kate Moss! Ir tai ne aš sugalvojau.
– O savo sceninį įvaizdį kuri pati, ar yra tau padedančių profesionalų?
– Tas pats Robertas Kalinkinas. Aš dar dainavau „Pieno lazeriuose“, kai jis, tuomet dar 19-metis, gatvėje priėjo ir pasakė: „Giedre, labas. Aš esu Robertas, man patinka, kaip tu dainuoji, norėčiau tau džemperį pasiūti.“ Ir kokius 2-3 metus jis man siuvo per mažas sukneles ir per mažus džemperius...
– Per mažus tau? Tai neįmanoma!
– Robertas manęs nematuodavo, jis iš akies kirpdavo. Dar tais laikais ne jo siuvėjos, o pats siūdavo. Ir tos siūlės tokios kreivokos buvo (juokiasi), bet aš jam visuomet labai dėkodavau ir dėvėdavau per „lazerių“ koncertus jo pasiūtus drabužius. Jei buvo visiškai man per maži, todėl dukrai atiduodavau.
Dabar su Robertu sėkmingai dirbame. Prieš tai buvo stiprus tandemas su Sandra Straukaite. Kai dainavau „Empti“, ji mane rengdavo ir iki šiol gerai sutariame. Pastebėjau, kad ir man patinka lietuvių dizaineriai, ir aš jiems patinku. Labai ekstravagantiškų dalykų man yra pasiuvę.
Aš pasitikiu tais žmonėmis ir jų kūrybą priimu kaip meną. Nes, tarkime, kai pati rengiuosi į koncertą, tai būna paprasta, trumpa, juoda serijinės prekybos suknelė.Jokios ekstravagancijos tame nėra.
– Tačiau turi kažkokių triukų, kad atrodytum lyg iš kitos visatos?
– Man imponuoja ekstravagantiškos asmenybės. Dabar labai žaviuosi Migloko. Man nepaprastai gražu, kaip ji viską daro, pradedant išvaizda, išraiška, kūryba, balso pateikimu.
– Daugelis kitų atlikėjų žavisi Giedre...
– Aš turbūt svetimiems neretai palieku linksmo žmogaus įspūdį, bet kitiems – pasikėlusio. Vėliau susipažinę su manimi, stebisi, kad esu paprasta ir šilta. Pavyzdžiui, „Pieno lazeriai“ bijojo mane kviestis pas juos dainuoti. Šarapovas sakė: „atrodei arogantiška kalė“. Vis ta mano išraiška. Labai gyvas veidas. Jame visko daug matosi ir nepaslėpsi.
– Į kokį kitą muzikinį projektą mielai įsiveltum? Su kuo norėtum padainuoti kartu?
Neseniai tiesioginiame interviu Ramūnas Zilnys manęs to paklausė. Ir aš atsakiau – su Laimontu Diniumi.
– Nes judu panašūs?
– Vienas prie vieno! Man atrodo, kad mes abu esame David Bowie vaikai (juokiasi). Dainius tai išgirdo ir dabar mes esame kūrybiniame procese. Anksti prognozuoti, kas iš to išsivystys. Sutarėme, kad esame suaugę žmonės. Jei abiems bus gražu – tada valio. Jeigu kuriam nors nelabai, tuomet – orevurar.
