Pasidomėjus, ar kelionei reikėjo specialiai ruoštis, skiepytis nuo ligų, kuriomis galima užsikrėsti dėl vabzdžio įkandimo ar netinkamo maisto, M. Bertulis sakė, kad skiepai tik rekomendacinio pobūdžio, todėl nebūtina šturmuoti gydytojų kabinetų ir vėliau krauti į lagaminą medicininių pažymų apie skiepus.

„Specialaus pasiruošimo ar skiepų tikrai nereikėjo. Privalomų skiepų keliaujant į Indoneziją nėra. Yra tik rekomenduojami“, – sakė Mantas.

Paprašius išduoti paslaptį, kaip pavyko susiorganizuoti tokią egzotišką kelionę į atokiausius kampelius, M. Bertulis atsakymu tikriausiai nieko nenustebino – į pagalbą skuba arba kelionių agentūros, arba, jeigu yra laiko ir kantrybės, padeda internetas.

„Kruizą krokodilų pilna upe pas orangutangus galima rasti ir pačiam internete, tačiau mums čia pagelbėjo viena kelionių agentūra“, – nedaugžodžiavo jis.

Mantas neslėpė, kad pati kelionė paliko gilius įspūdžius ir nors iš pradžių norėjosi įamžinti kuo daugiau akimirkų, po kurio laiko tai tapo ne taip svarbu, kaip tiesiog pasimėgauti supančia aplinka.

„Išties, tai yra įdomi patirtis. Man tai buvo vienas romantiškiausių kelionėse nutikusių dalykų – lieki su savo mylimu žmogumi dviese laive, kuris lėtai skrodžia džiungles, pilnas įvairiausios gyvybės. Iš pradžių dar bandėm kuo daugiau visko įamžinti savo telefonais, bet po to nustojom tai daryti ir tiesiog pradėjome mėgautis kelione, vaizdais, garsais, kurie ypatingai suaktyvėja naktį. Rytais pažadina maisto kvapai, nes virėja jau būna paruošusi pusryčius. Saulėtekiai ir saulėlydžiai upėje taip pat būna ypatingi, o kur dar vietomis sutiktos medžiuose šokinėjančios beždžionės“, – pasakojo Mantas.

Patirtį, kai tris dienas praleido be ryšio priemonių, M. Bertulis vertino vien pozityviai ir sako, kad visiems būtų sveika kartais išlipti iš lekiančio naujienų srauto traukinio, stabtelėti bei apsidairyti aplink, pabūti čia ir dabar.

„Tikrai kiekvienam rekomenduočiau kartais stabtelėti, padėti telefonus į stalčius ir pabūti tiesiog čia ir dabar, be jokių perteklinių naujienų srautų. Įsijungus telefonus po trijų dienų supratome, kad tikrai nieko ypatingo nepraleidome, o ir pasaulis be mūsų nesugriuvo“, – sakė jis.

Kelionės metu Mantas pasidalindavo ir įdomiomis istorijomis. Viename įraše jis kandžiai šmaikštavo, kad tolimame žemyne paprasčiau susitikti su pažįstamais, nei Lietuvoje.

„Pirmą kartą keliauju taip toli, bet tuo pačiu ir taip arti. Toks jausmas, kad čia yra buvęs kas trečias mano pažįstamas. Kitas trečdalis mėnesio bėgyje dar atvažiuos. Nukeliauji tūkstančius kilometrų ir supranti, jog čia yra didesnė tikimybė susitikti su savo geriausiu vaikystės draugu ar buvusiu kolega, nei Lietuvoje“, – rašė jis.

Taip pat pasiskundė ir turistų gausa, kuri atbaido nuo lankytinų objektų.

„Po kelionių Kuveite, Dominikoje, Katare, Komoruose, Tanzanijoje, San Tomėje ir Prinsipėje ar net toje pačioje Šri Lankoje tos kilometrinės turistų eilės prie kiekvieno objekto man kelia kažkokią alerginę reakciją. Turbūt tuo klausimu jau esu tapęs pernelyg išlepęs šmikis“, – pasakojo jis savo paskyros sekėjams.

View this post on Instagram

Pirmą kartą keliauju taip toli, bet tuo pačiu ir taip arti. Toks jausmas, kad čia yra buvęs kas trečias mano pažįstamas. Kitas trečdalis mėnesio bėgyje dar atvažiuos. Linkėjimai @mantaskatleris, @etuatyv, @giedrius_ambra :) Nukeliauji tūkstančius kilometrus ir supranti, jog čia yra didesnė tikimybė susitikti su savo geriausiu vaikystės draugu Justu Rūpšiu ar buvusiu kolega @theanzelmas nei Lietuvoje. Po kelionių Kuveite, Dominikoje, Katare, Komoruose, Tanzanijoje, San Tomėje ir Prinsipėje ar net toje pačioje Šri Lankoje tos kilometrinės turistų eilės prie kiekvieno objekto man kelia kažkokią alerginę reakciją. Turbūt tuo klausimu jau esu tapęs pernelyg išlepęs šmikis. Nukeliavęs į Balį tu turi gerokai pasukti makaulę, kad rastum kažką išskirtinio. Nes jeigu afdrug nusifotkinsi turistinėje vietoje iš karto sulauksi @mkleckas ar @gabriele_travelplanet niuksų. Balis ir jo aplinkinės salos jau tapo tokia visiems prieinama preke, jog nieko nebenustebinsi pasakęs, kad buvai ten. Nekalbu apie australus, kuriems Balis kaip mums Turkija ar kiniečius, kurių pilna visur. Lietuviai vis dažniau kiša nosį iš Europos ir dar labiau nuvalkiotą Tailandą keičia į šią Indonezijos salą, o ne vienas dar ir žiemoja čia. Todėl bandome bėgti nuo turistų ir keliame sparnus į Borneo salą, kur mūsų laukia kiek įdomesni nuotykiai. Apie juos kiek vėliau. #bali #indonesia #ubud #baligasm
A post shared by Mantas Bertulis (@mantas_bertulis) on Sep 7, 2019 at 3:16am PDT


Kitame įraše M. Bertulis atskleidė detales apie kelionę po Borneo džiungles.

„Kartu su komfortu palikome patogųjį Balį bei jo apylinkes ir atskridome į Pangkalanbuun, iš kur mašina pasiekėme Kumai uostą bei sėdome į senutėlį dviejų aukštų laivą, kuriame jau mūsų laukė keturių žmonių įgula – gidas, virėja, kapitonas bei kapitono asistentas“, – rašė jis.


Dar viename įraše Bertulis džiaugėsi, kad pavyko apsilankyti ir Birutės Galdikas organgutangų tyrimų stotyje, kur jos pačios sutikti nors ir neteko, bet nemažai laiko galėjo stebėti gyvūnų gyvenimą iš arti.

View this post on Instagram

Indonezija turi apie 17-18 tūkst. salų, tačiau daugelio kelionė į šią šalį prasideda ir baigiasi Baliu bei jo apylinkėmis. Bet jau nuo pat kelionės pradžios žinojau, jog vienoje vietoje neužsibūsime, nes taip mes tiesiog nemokame. Ir taip atsiminiau prieš dvejus metus matytus Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius nuotykius Borneo saloje, kur jie keletą naktų praleido laive, plaukusiame į žymiosios lietuvės Birutės Galdikas 1971 metais įkurtą orangutanų stebėjimo centrą. Tokios galimybės negalėjome praleisti ir mes. Marčius patarė iš anksto pasirūpinti alaus dėže laive, Gabrielė Štaraitė padėjo viską suorganizuoti ir jau plaukiame krokodilų pilna upe su savo privačia keturių žmonių įgula į pirmąjį pasimatymą su šiais miško žmonėmis (oran – person, hutan – person; person in forest). Jau po pirmojo savo gyvenime safario Tanzanijoje prisižadėjau sau nekelti daugiau niekada kojos į zoologijos sodus, todėl ypatinga švente laikau susidūrimus su laukiniais gyvūnais jų tikruosiuose namuose. Viena iš jų ir tapo ši kelionė. Turėjome galimybę net tris kartus sudalyvauti orangutanų maitinime, matyti jų punktualumą atsikarstyti medžiais ir lianomis būtent sutartu laiku bei pasijuokti iš jauniklių, kurie visuomet stengėsi bent viena ranka laikytis įsikibus mamos. Deja, Birutės sutikti nepavyko. Kiek žinau, ji dabar gyvena JAV, bet jos pėdsakų radome ne vieną. Vos pasakius kažkam, kad tu esi iš Lietuvos, visada išgirsdavai Birutės Galdikas pavardę, o ir netgi Camp Leakey (taip savo stovyklą jį pavadino jos mokytojo, profesoriaus Luis Leakey garbei) muziejuje yra eksponuojami vieni jos pirmųjų vilkėtų drabužių. Smagu, jog kažkur ne pats populiariausias lietuvis yra Sabonis. Prieš Birutei atidarant savo mokslinę tyrimų stotį tiek vietiniai, tiek mokslininkai praktiškai nelabai ką težinojo apie orangutanų gyvenimą, todėl juos ir brakonieriaudavo, ir valgydavo. Birutei atvykus į šiuos miškus situacija kardinaliai pasikeitė. Buvo malonu visą Birutės įdirbį pamatyti savo akimis. Ačiū, Birute! #borneo #birutegaldikas #campleakey #indonesia #orangutans #tanjungputing
A post shared by Mantas Bertulis (@mantas_bertulis) on Sep 12, 2019 at 12:20am PDT


Kelionės metu Mantui pavyko išpildyti ir seną svajonę.

„Įgyvendinau seną vaikystės svajonę – praleisti naktį namelyje medyje! Gal viskas ir atrodo ne taip romantiškai, kaip tuose vaikiškuose filmukuose, kuriuose matydavau panašius statinius, nes mūsų namelis ir elektrą, ir Wi-Fi turi, bet kaip už 15 eurų, tai visai įdomi patirtis su visokiais keistais garsais naktį“, – džiaugėsi įraše jis.


Paskutinę dieną Mantas su drauge nutarė praleisti ypač neįprastoje vietoje - dramblių prieglaudos viešbutyje.

„Pats įdomiausias jausmas, kai gulint lovoje matai, kaip pro tavo langus praeina vienas kitas dramblys. Tiesiog eilinė diena ofise. Ir viskas čia yra dedikuota drambliams – atskiras muziejus, galerija, kambariuose pagalvėlės, šviestuvas, net rankšluosčiai sulankstyti drambliuko formos. Žodžiu – tokia dramblių Meka. Naktis tarp dramblių kainuoja viso labo tik 100 eurų“, – pasakojo jis savo paskyroje.

View this post on Instagram

Ir štai atėjo mūsų paskutinė naktis Indonezijoje, kurią su @sandra_kle nusprendėme praleisti kiek neįprastoje vietoje – dramblių prieglaudos viešbutyje. Kitaip dar vadinamas – pats unikaliausias Balio viešbutis. Čia yra laikomi bei prižiūrimi iš Sumatros brakonierių išgelbėti drambliai. Žinant kokia pastaruoju metu jautri tema yra laukinių gyvūnų laikymo sąlygos, prieš važiuojant į šią vietą pasidomėjau, jog „Mason Elephant Park & Lodge” užtikrina penkis pagrindinius dramblių laisvės principus: • Laisvė nuo troškulio ir alkio • Laisvė nuo nepatogumo • Laisvė nuo skausmo, sužalojimo ir ligos • Laisvė išreikšti normalų elgesį • Laisvė nuo baimės ir streso Todėl čia lankytojai gali atvykti pamaitinti ar nuprausti šiuos milžinus. Tik nepatiko, jog tiek prisigyrę apie savo gražią misiją bei gyvūnų gerovės užtikrinimą, jie vis tiek leidžia durniems turistams ant jų jodinėti. Tačiau pats įdomiausias jausmas, kai gulint lovoje matai, kaip pro tavo langus praeina vienas kitas dramblys. Tiesiog eilinė diena ofise. Ir viskas čia yra dedikuota drambliams – atskiras muziejus, galerija, kambariuose pagalvėlės, šviestuvas, net rankšluosčiai sulankstyti drambliuko formos. Žodžiu – tokia dramblių Meka. Naktis tarp dramblių kainuoja viso labo tik 100 eurų. #masonelephantpark #bali #ubud #elephant #elephants #elephantsafariparklodge #elephantsafari #masonelephantparkandlodge #indonesiaparadise #indonesia #livingthedream #livetheadventure #seekdiscomfort #saveelephants
A post shared by Mantas Bertulis (@mantas_bertulis) on Sep 17, 2019 at 10:28am PDT