Nomeda Marčėnaitė sako, kad sunkiai pamena, kada ir kur pirmą kartą susikirto jos ir Jūratės keliai, tačiau dėl vieno neabejoja – tai buvo itin ryški, bet tuo pačiu ir labai jautri asmenybė. Nors jos nebuvo ypatingai artimos draugės, turėjo nemažai bendrų draugių, per kurias viena apie kitą ir išgirsdavo.
„Mes turėjome daug bendrų draugių ir aš Jūrate labai nuoširdžiai žavėjausi, palaikiau ją morališkai ir visomis kitomis prasmėmis, bet ji turėjo daug daugiau už mane geresnių draugių“, - sakė N. Marčėnaitė.
„Mes dažnai susitikdavome ir nuolatos glėbesčiuodavomės, nes ir ji toks žmogus, ir aš toks žmogus, tad daugeliu atvejų atrodydavo, kad su ja išsiskyrei, o kai vėl pasimatei, nuo to neprabėgo nei viena diena. Ji buvo betarpiška ir labai labai šilta“, - prisiminimais dalinosi Nomeda.
„Jos oda buvo labai plona, todėl ji ir puošėsi taip ryškiai, kad bent truputėlį atmuštų ir atbaidytų nuo tos savo jautrios sielos. Ji labai aiškiai deklaravo, kodėl rengiasi taip ryškiai. Jūratė norėjo, kad išorėje atsispindėtų jos vidus. Todėl aš ją puikiai suprantu, nes man ši filosofija taip pat artima“, - teigė televizijos laidų vedėja pasakodama apie Jūratę.
„Man patiko jos kūryba. Turiu keletą jos paveikslų ir lino raižinių, kurie tokie pat drastiški ir iki beprotybės atviri kaip ir ji“, - sakė N. Marčėnaitė.
„Labai skausmingai sureagavau kai ji kažkada pasiskundė, kad jos darbų nėra jokiuose muziejuose. O kai išgirdau, kad kažkas ne per seniausiai įsigijo jos darbų, laba nuoširdžiai džiaugiausi. Ir tas džiugesys tikrai kilo ne iš gailesčio, nes ji sirgo, o todėl, kad visada galvojau, jog ji yra išskirtinė menininkė Lietuvos kontekste. Gaila, kad ji jautėsi neįvertinta“, - pasakojo žinoma moteris.
„Bet ji mokėjo gyventi. Man atrodo, kad visi mano draugai buvo jos draugai. Šiandien visi ,,Facebook“ draugai kelia nuotraukas su jos darbais, su visais gražiais jos žodžiais“, - sakė menininkė.
„Tik galvoju, kad gal ji buvo labai jautri ir svarstau, kiek tai padeda, o kiek tai vis dėl to trumpina žmogaus gyvenimą tas ypatingas jautrumas ir pažeidžiamumas. Bet kitaip mes turbūt neturėtume menininkų, jei visi būtume labai racionalūs“, - svarstė Nomeda, prisimindama draugę.
„Visą laiką atrodo, kad bus dar tų kartų ir progų, dar susitiksim, dar eisim, dar švęsim kartu“, - nuogąstavo ji.
„Nesijaučiu, kad nepasidžiaugiau ja. Pasidžiaugiau. Įsigijau jos darbų, o tie, kurie nesuspėjo, tegu dabar moka didelius pinigus. Menininkas menininką palaiko ir jos darbus pirkau ne labdaringais tikslais, o todėl, kad jie man tikrai patiko“, - tvirtino Nomeda.
„Skaičiau, kad ji pasirinko dirbti kaip laisvai samdoma, o tokį darbą pasirinkęs žmogus rizikuoja, nes ta laisvė kainuoja“, - teigė moteris.
„Jūratė buvo tas žmogus, kuris mokėjo pademonstruoti meilę, jautrumą, empatiją ir išgirsti ką žmonės sako“, - gražių žodžių negailėjo Nomeda.
„Jūratė prieš išeidama sukūrė savo legendą. Ji įsiamžino daugybėje nuotraukų raudono angelo pavidalu. Šitaip ji iš dalies ir atsisveikino su mumis visais. Mes tikėjomės, kad ji pasveiko ir tuoj kurs, tačiau jaučiau joje liūdesį. Matyt, ji nesijautė gerai. Bet ji dalijosi iki galo. Ji jaukinosi mirtį to raudono angelo sparnais“ , - sakė ji.
„Jeigu turėčiau galimybę išlydėti Jūratę į paskutinę kelionę, pasipuoščiau visais savo ryškiausiais drabužiais. Aš labai tikiuosi, kad jos draugai tą prisimins ir taip padarys“, - vylėsi menininkė.
„Mūsų lietuviška Frida Kahlo. Ryški ir tokia pat skaudi. Savo sielos žaizdą ji slapstė po spalvotais drabužiais, kas kai kuriems galėjo atrodyti kažkas arlekiniško, klouniško. Galiu paneigti, kad nieko panašaus“, - teigė Nomeda.
Tuo tarpu Rūta Mikelkevičiūtė apie žinią, kad neteko draugės, sureagavo jautriu įrašu savo socialinio tinklo paskyroje.
„Ką tik buvom apsikabinusios, kalbėjom. Dar pabariau tave - baik krėsti visokius niekus, baik gąsdinti mus, rūpintis turi tik savimi! Tu esi svarbiausia dabar! Ir tu pažadėjai! Tavo dovana šypsosi man. Lengvo kelio ir iki pasimatymo, Jūrate!“, – savo paskyroje rašė žurnalistė Rūta Mikelkevičiūtė.
Ji pasidalino ir nuotrauka, kurioje įamžintas Jūratės Rekevičiūtės keramikos dirbinys, kurį, kaip teigė pati Rūta, ji gavo menininkės mirties išvakarėse, todėl dovana tapo ypač brangi ir reikšminga jai.