Adamkai Antrojo pasaulinio karo metais susipažino išeivijoje, lietuvių gimnazijoje, veikusioje Vokietijos Eichštato mieste, kur Valdas Adamkus mokėsi lietuvių kalbos. Užsimezgusiai draugystei rutuliotis nesukliudė ir persikėlimas į Jungtinės Amerikos Valstijas, kur jiedu 1951-ais metais ir sumainė žiedus.
„Prisipažinsiu, tada, kai ją pamačiau gimnazijoje, sukirbėjo slapta mintis, kad jeigu jau kada vesčiau, tai tik tokią merginą kaip Alma. Ji visada išsiskyrė geru skoniu, elegancija, kultūra. Taip buvo ir jaunystėje, ir dabar“, – knygoje „Alma“ buvo cituojamas V. Adamkaus pasisakymas.
„Santuoka – ne pyragas: pagal receptą neiškepsi. Svarbiausias dalykas yra pasitikėjimas ir pagalba vienas kitam. Man atrodo, jei myli žmogų, pirmiausia galvoji ne apie save, o apie jį. Vyras tampa geriausiu tavo draugu. Santaika, pagarba vienas kitam – tai meilės dalis“, – žurnalui „Moteris“ yra teigusi A. Adamkienė.
Tuo tarpu fotografė Džoja Gunda Barysaitė anksčiau DELFI yra sakiusi, kad ši pora vienas kitam atstoja ramstį ir bendrauja visiškai natūraliai.
„Žiūriu į juos ir galvoju: „Dieve, kaip norėčiau taip gyvenimą nugyventi“. Ranka rankon ir sunkesnėse situacijose, ir namuose. Iš tiesų, jie taip ir vaikšto, visiškai natūraliai, susikibę už rankų. Be to, žiūrėki, jei kokia situacija, prezidentas tuoj ir čiumpa Almutę už rankos. Jis visuomet sakydavo, kad ji – jo ramstis“, – tuomet pasakojo D. G. Barysaitė.
„Ir dar dabar prezidentas į ponią Almą žiūri įsimylėjusiomis akimis“, – atsistebėti negalėjo ji.
