Kaip pasakojo kartu dirbusi žinoma teatro aktorė Kristina Andrejauskaitė, šviesaus atminimo aktorius R. Karvelis buvo draugiškas ir mokantis kitus palaikyti žmogus.
„Mano pažintis su juo prasidėjo man atėjus į Jaunimo teatrą 1973 metais. Šį žmogų prisimenu kaip labai šiltą, malonų, draugišką ir puikiai priimantį jaunimą. Jis skatino, pagirdavo ir palaikydavo. Kai dar galėjo vaikščioti ir turėdavo jėgų, visuomet ateidavo pažiūrėti mūsų premjerų. Prieidavo prie kiekvieno ir visada rasdavo šiltą žodį. Man jis primena tėtį, kuris seka tavo gyvenimo įvykius, rūpinasi“, – pasakojo scenos atstovė.
DELFI pašnekovė taip pat prisimena, kad aktorius daug fotografavo, o jo daryti gražūs kadrai kabėjo ir teatre. „Man labai gaila, kad tos nuotraukos iš teatro buvo pašalintos ir dabar yra muziejuje. Tai vaidmenų kadrai ir aktorių portretai. Tie prisiminimai reikalingi ne tik mums, o visai Lietuvos istorijai. Galbūt atsiras pasekėjų, kurie tęs šį darbą, kad ir kitame teatre.
Kalbant apie pačią netektį, dabar yra labai sunku. Pastaruoju metu susiskambindavome ir kai mirė aktorius Juozas Meškauskas, pareiškiau jam užuojautą dėl draugo netekties. Jis man atsakė, kad neliko artimo draugo ir jų pokalbių telefonu.
Mes ne taip dažnai kalbėdavomės, bet ryšį palaikydavome. Žinau, kad dabar kūrė filmą apie teatro gastroles ir jų istoriją. To neturėjo nei vienas kitas teatras. Tai yra toks žmogus, kuris tikrai išliks mums visiems atmintyje. Jis išėjo, bet paliko istoriją. Man sunku, nes šį žmogų labai myliu“, – prisiminimais dalijosi žinoma aktorė.
Ji taip pat užsiminė, kad didžiausia tragedija R. Karveliui tapo mylimo sūnaus Naglio netektis. Dailininku buvęs N. Karvelis palaikė artimus santykius su tėvu ir nuolat jį lankydavo, tačiau 2014 metais jis buvo nužudytas. „Įvykus šiai tragedijai jis ir palūžo“, – nedaugžodžiaudama sakė Jaunimo teatro aktorė.
Šviesaus atminimo aktoriaus kolegė Laima Štrimaitytė užsiminė, jog jos atmintyje šis scenos veteranas išliks kaip aistringas futbolo mėgėjas. Jį pažinojusieji vienbalsiu sakė, jog Šaru draugų ir kolegų tarpe vadintas R. Karvelis buvo taip pat neatsitiktinai. Nuo mažens labai mėgęs ir net žaidęs futbolą jis Šaro pravardę gavo, nes išvertus į rusų kalbą kamuolys reiškia „šar“.
„1965 metais atsidarė teatras, o po metų įvyko ir pirmoji premjera. Mes vaidinome „Romeo ir Džiuljetą“. Aš atlikau Džiuljetos vaidmenį, o R. Karvelis vaidino mano tėvą Kapuletį. Tuo metu man buvo 19 metų ir iki šiol atėjęs į teatrą jis mane vadino dukrele. Visiems rasdavo gražų žodį, nuoširdžiai domėjosi ir pakalbindavo.
Jis buvo labai tvarkingas ir nuoširdus žmogus. Taip pat mėgo futbolą ir žinodamas, kad naktinėju jis net naktį paskambindavo papasakoti apie kokių nors vėlyvų rungtynių rezultatus, pasidalinti įspūdžiais. Domiuosi futbolu, todėl apie tai visada pasikalbėdavome.
Apie mirtį ar sveikatos problemas Šaras niekada nekalbėjo ir vijo visas negatyvias mintis. Tik jam ypač sunku buvo, kai nužudė sūnų Naglį“, – pasakojo ji.
„Mes netekome išskirtinio žmogaus ir aš čia kalbu ne apie aktorystę, o žmogų teatre ir tėvynės patriotą. Tėvynę šioje vietoje galvoje turiu kaip teatrą, kuriame gyvenama, dirbama, mylima ir mirštama. Šaras buvo išskirtinis tos vietos patriotas ir nebežinau, ar tokių beturėsime. Netekome žmogaus. Jis buvo reto žmogiškumo pavyzdys“, – liūdesio neslėpė aktorius Andrius Bialobžeskis.
Jis pritarė ir kitiems bičiuliams bei kolegoms, kurie R. Karvelį apibūdino kaip šiltą ir pozityvų žmogų. „Dabar populiaru sakyti žodžius „pozityvus“ ir „tolerantiškas“, bet jis visa tai turėjo visiškai nevaidinant ir nemeluojant. To tikrai visiems mums trūks. Net ir būdamas tokio senyvo amžiaus jis beveik visada rasdavo laiko atvažiuoti ir pasidomėti, kas vyksta teatre bei iki pat gyvenimo pabaigos buvo kupinas idėjų.
Jis kūrė ir dabar ypatingą vertę turės jo fotografijos bei filmuota medžiaga iš gastrolių ir visos Jaunimo teatro istorijos. Šaras užfiksavo visą laikotarpį - praktiškai visą Jaunimo teatro istoriją. Dabar tai sunku vertinti, bet po dešimtmečių tai bus neįkainojama medžiaga ir jis visa tai darė neatlygintinai“.
Žinomas vyras prisiminė, kad R. Karvelis iš tiesų labai mylėjo futbolą ir jo gyvenime net buvo iškilusi dilema, ar tapti profesionaliu sportininku, o galbūt rinktis aktorystės kelią. „Sportas buvo jo gyvenimo aistra. Mes vis pakalbėdavome ir jis sakė „aš nesulauksiu, bet gal tu sulauksi, kada mūsų rinktinė žais Pasaulio čempionate. Norėjau jį nusivesti į futbolo rungtynes, bet dėl amžiaus jis vis atsisakydavo ir sakydavo, kad jau geriau per televiziją pažiūrės. Dar vakar su Rolandu Kazlu pakalbėjome, jog gaila, kad nesulaukė krepšinio čempionato. Būtų atsigavęs. Visuomet atsigaudavo nuo tokių dalykų. Savo laiku jis buvo ir tikrai geras futbolininkas.
Jis buvo aistringas žmogus visą gyvenimą ir visada mokėjo su visais rasti bendrą kalbą, įkvėpti. Ir kiek tų likimo smūgių atseikėta, kad supranti, jog tai buvo nepaprasto stoiškumo žmogus. Netekus sūnaus daugelis taip pat kalbėjo, kad jis neatsigaus, bet toliau dirbo ir išsilaikė. Jį pamačius ir diena prašviesėdavo, todėl tai yra tikrai didžiulė netektis“.
DELFI primena, kad aktoriui buvo 86 metai. Nuo 1965 m. jis buvo Jaunimo teatro aktoriumi Vilniuje, prieš tai vaidino Klaipėdos dramos teatre, dar anksčiau – tuometinio Kapsuko dramos teatre.
Jis yra sukūręs vaidmenis filmuose „Jausmai“, „Nebūsiu gangsteris, brangioji“, „Sveika, Irena“ ir daugelyje kitų. Televizijos žiūrovams jis buvo gerai pažįstamas iš serialo „Giminės“.
2012 m.R. Karvelis buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už viso gyvenimo nuopelnus. Velionis bus pašarvotas laidojimų namuose „Nutrūkusi styga“. Lankymas rugpjūčio 21 d., trečiadienį, nuo 15 val. Karstas išnešamas ketvirtadienį 14 val., laidojimas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
