Ramybės oazė
„Dabar turiu namus, apie kuriuos svajojau visą gyvenimą. Norėjau namų šalia miško, kad nebūtų miesto šurmulio ir to nuolatinio judėjimo, automobilių. Norėjau visada turėti savo vietą automobiliui ir gaivius baltus namus, o per langą matyti žalumą. Dabar taip ir yra (šypsosi).
Per mano svetainės langą matosi eglės, pušys ir įvairūs lapuočiai. Turiu savo terasą ir dabar prie pat namo miškas, gamtos ramybė bei buities komfortas, – viskas gyvenimo ir poilsio patogumui. Link šių namų ėjau labai ilgai ir netikėjau, kad taip galės būti, bet, kaip ir sakoma, svajonės tikrai pildosi, tad ir svajoti reikia drąsiai.
Galiu gerti visą tą malonumą, kurį dovanoja tas nepaprastas miško vaizdas: žalios eglės, pušys, gamta ir aukštas dangus. Jokio autobusų ar troleibusų ūžesio. Tai ne kaimelis, bet gyvenimas verda ir gatvė taip pat netoli. Gyvenu tarp miesto ir gamtos. Matau visą gyvenimo judėjimą, kuris prasideda anksti ryte link miesto centro nusidriekiant automobilių eilei. Keliuosi ankstyvą rytą, geriu kavą terasoje, klausydama paukščių čiulbėjimo, stebėdama, kaip skuba žmonės į darbus", - atsidūsta žinoma moteris.
Ji neslepia, jog didžiausia laimė yra ir tai, kad gali nenutolti nuo miesto, kuris jai toks artimas bei saugo tiek daug nostalgiją keliančių prisiminimų.
„Labai daug automobilių ir žmonių mano Vilnius pritraukia į save kiekvieną dieną. Šis miestas man yra pats nuostabiausias ir jau tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Nesu tiek daug miestų pasaulyje aplankiusi, tačiau kur bebūčiau, visada norisi sugrįžti čia, kur yra mano miesto senamiestis, medžiai ir labai daug žalumos.
Džiaugiuosi, kad jis atsigauna, keičiasi ir plečiasi. Vilnius yra nedidelis miestas, žalias ir, kas svarbiausia, savas, ypatingas savo aura. Visada tai jaučiu kuomet reikalų vedama ankstų rytą galiu tiesiog pasivaikščioti dar tuščiomis jo gatvėmis ir anksti atsidarančiose centro kavinėse išgerti kavos. Ir žmonės Vilniuje savotiški. Ne visi besišypsantys ir ne visi stilingai apsirengę, bet jie visi yra Vilniaus dalis. Skubančio, susirūpinusio, pakylėto, reiklaus, pavargusio ir nepakartojamo miesto", - sako DELFI pašnekovė.
„Kaip viena gentis"
Vilniuje gimusi ir augusi L. Kybartienė puikiai prisimena M. K. Oginskio gatvėje prabėgusias nerūpestingos vaikystės dienas. „Namas stovėjo šalia miško ir dabartiniai mano namai labai panašioje vietoje, todėl tai labai primena tas dienas. Grįžta nuostabūs prisiminimai.
Mano šeimoje visada buvo taisyklė, jog artimieji yra svarbiausia. Vienas žmogus juokaudamas mus ir mafija pavadino (juokiasi). Žinoma, visose šeimose yra ir ginčų, ir nesutarimų, bet mano kraujo žmonės – svarbesni už viską šiame gyvenime. Jei vienam šeimos nariui kažkuriuo metu yra sunku, kiti kaip paukščiai suskrenda ir padeda viskuo, kuo tik gali. Išlikęs stiprus šeimos ryšys, kurio išmokau iš tėvų. Mes esame kaip viena gentis. Ir tėčio optimizmą, kuris man gyvenime visada padeda, paveldėjau.
Mano mama stebėdavosi ir klausdavo, kaip jis gali šypsotis, kai tiek visko reikia padaryti ir nupirkti, o jis atkirsdavo, kad turi rankas, kojas ir visas savo mergaites, mus, kurias ant debesų užsodintų iš džiaugsmo. Turime vieni kitus, o su kitais rūpesčiais galėsime susitvarkyti. Kokios dar gali būti problemos? Jei ne šiandien, tai rytoj bus tų visų materialių dalykų, kurių mums reikia. Tai buvo laikas kai jaučiausi tokia saugi ir mylima", - su šypsena pasakojo žavioji diktorė.
Laimingo gyvenimo receptas
Gamtos apsuptyje gyvenančios L. Kybartienės rytas prasideda itin anksti. Iki panyra į kasdienius darbus, pasiruošimą jiems ir sporto treniruotes, žinoma moteris mėgaujasi kavos puodeliu žvelgdama į spygliuočius, kurie savo šakas tiesiai į jos kiemą.
Paklausta, koks yra jos puikios išvaizdos ir nuotaikos receptas, ji išlieka atvira. Sportas ir kitos veiklos jos gyvenime yra tik dėl to, jog teikia malonumą. „Negaliu priversti save daryti tai, kas nemalonu, todėl stengiuosi dažniau daryti tik tai, kas suteikia gyvenime malonumą.
Aš iš tiesų noriu gerai jaustis ir gerai atrodyti, todėl ir pavyksta. Šis mano noras yra toks stiprus ir toks tikras, kad natūralu viską daryti taip, kad būtų gerai.
Iš tiesų norėti reiškia rasti laiko ir skirti energijos tai vykdyti. Galima norėti gražaus gyvenimo ir kelionių, bet nieko nedaryti savo norui įgyvendinti, nesėdėti prie kompiuterio, nesimokyti kalbų, būti tingine ir apsileidusia arba tik guostis ir bėdavoti. Jei nori, visada randi potencialo keliauti savo tikslo link.
Dažnai girdžiu iš žmonių, jog labai noriu, bet mano svajonei nelemta išsipildyti. Tai tėra vaikiškų žmonių atsikalbinėjimas. Noriu gerai atrodyti ir stengiuosi dėl to. Noriu, reiškia veikiu. Jei nieko nedarau tik noriu, vadinasi dar nežinau, ko noriu.
Kartais į sporto treniruotę ateinu labai pavargusi, o po jos tarsi ant sparnų išskrendu. Ne paslaptis, kad darbas eteryje yra ir stresas, ir reikalauja daug jėgų, susikaupimo ir dėmesio. Negali rodyti blogos nuotaikos ar liūdesio ekrane. Turi būti visada pasitempusi, išsitiesusi ir šypsotis bei viską daryti nuoširdžiai", - įsitikinusi L. Kybartienė.
Būti mylinčia moko laida
Dar vienas malonumas DELFI pašnekovės gyvenime – darbas. Sveikinimų koncertą ilgus metus vedanti diktorė mano, jog dirbant tokį darbą privalu gerai jaustis, nes sveikinimai – laimės ir meilės savo artimajam išraiška.
„Galbūt skamba kažkiek patetiškai, bet iš tikrųjų aš kalbu su jaunais žmonėmis ir jie su dideliu įkvėpimu savo broliams, seserims, seneliams ir tėvams siunčia ilgesingus sveikinimus iš įvairiausių pasaulio šalių, kur tik gyvena lietuviai.
Tai graži meilė ir šeimos pagarba. Tiesiog lenkiuosi prieš tuos žmones. Žaviuosi jais, nes jie parodo, kaip reikia nerodyti blogų emocijų ar ginčų šeimose. Žmonės pasipasakoja savo istorijas iš kurių daug pasimokau. Kiek kartų mes susibarame ar susiginčijame, parodome „ožiukus", ambicijas artimiausiųjų rate. Mano laida moko ir mane būti kantria ir mylinčia savo pačios šeimoje.
Kai kiti sako, kad sveikinimas yra banalus dalykas, galiu atsakyti, kad jis yra banalus tiems, kurie nesigilina į vidų ir sveikinimo prasmę. Juk sveikina tuos, kurie brangūs, svarbūs ir kurių reikia mūsų gyvenimuose. Svarbu parodyti dėmesį artimam žmogui jam priimtina forma ar dovanoti dainą, kuri jam iš tiesų patinka.
Ir muzika gera yra ta, kuri įkvepia ir suteikia džiaugsmo. Jei tam žmogui gerą nuotaiką suteikia „Gegužio žiedai", tegul ir skamba jam ši daina. Jei tau patinka Malcolmas Mclarenas ar Jurga Šeduikytė, tegul ir skamba ta muzika tau. Tačiau nereguliuokime žmonių gyvenimo pagal savo supratimą", - įsitikinusi ji.
Santuoka tapo gyvenimo išbandymu
Ir nors pats gyvenimas Laimai negailėjo džiugių akimirkų ir pozityvumo, šeimą, kurią ji sukūrė pati, tapo tikru išbandymu, o vyro priklausomybė - sunkia gyvenimo pamoka. „Kokia liga bebūtų, o ypatingai ta, kuri sukelia priklausomybę, kankina ir vargina esančius šalia. "
Džiaugiuosi, kad Dievas davė išminties išmokti su tuo gyventi ir rasti džiaugsmo momentų, nepražūti pačiai. Mano naivus mąstymas buvo toks, kad maniau, jog šeima yra žmonės, kurie vienas dėl kito daro viską. Tačiau svarbu išmokti ir suprasti, kad gyvenimas yra skirtas tau vienam ir niekas už tave nei pamiegos, nei pavalgys, nei pagalvos. Na, o mylėti ir gerbti vieniems kitus šeimoje reikia mokytis visą gyvenimą. Gyvenimas visada mokys mylėti save atnešdamas sunkumus ir problemas. Jei nutinka nesėkmė, reiškia yra neišmoktų pamokų", - įsitikinusi žinoma moteris.
Laima atvirai sako, jog šypsodamasi televizijoje ji iš tiesų pamiršdavo visus rūpesčius. Profesionalumas neleisdavo blogos nuotaikos ar problemų neštis kartu į eterį.
„Visada jaučiau, kad pati turiu gyventi savo gyvenimą, o problemoms ir rūpesčiams, kurie yra aplink mane, negaliu leisti atimti gyvenimo džiaugsmo. Tie vargai tėra juodi debesys, kurie susikaupia virš mano galvos. Jei aš savo požiūriu paversiu juos akmenimis, jie užvers mane. Kai yra problema, aš tiesiog keičiu požiūrį ir tai tikrai veikia ,nes kažkaip stebuklingai atsiranda sprendimo būdai.
Tikrai palikdavau problemas už studijos durų. Šypsena savotiškai įkvepia, atpalaiduoja, nuotaika šviesėja ir pamažu suvoki, kad rūpesčiai ir problemos taip pat yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Jų nereikia sureikšminti, paskęsti juose. Reikia ieškoti būdų statyti savo laivą, kad galėtum išplaukti iš problemų jūros.
Esu mačiusi moterų, kurios prarado savo moteriškumą ir spindesį. Jos prarado gyvenimo džiaugsmą ir smalsumą, nes paskendo rūpesčiuose ir pamiršo save. Vaikams tampa liūdna stebėti tokias mamas. Jie juk semiasi išminties iš tėvų, santykių šeimoje, todėl tai liūdniausia, kai išminties ar gerumo, kantrybės ar tolerancijos trūksta", - pasakojo ji.
Stiprybę, kurios itin reikėjo šiame gyvenimo etape, televizijos laidų vedėja bei diktorė rado savyje. „Jei gavai problemą, kažkur yra ir jos sprendimas. Tik reikia ieškoti viltingai. Kartais reikia tiesiog eiti ir daryti. Turbūt esu toks žmogus, kuris tiesiog ieško džiaugsmo visur ir kartais, atrodo, yra tokių dienų kai tiesiog nesiseka ir tamsu aplink. Bet pati didžiausia tamsa pradeda nykti kuomet įžiebi nors mažytę vilties švieselę.
Gyvenime visa ratu sukasi, grįžta, bet mes jau kitokie. Tokie jau dėsniai, o dabartinis mano etapas - tarsi pasaka apsisukusi iš vaikystės gyvenimo prie miško. Man atrodo, kad gavau dovaną, kurią labai vertinu. Esu dėkinga už tai gyvenimui, vaikams ir sau pačiai", - apie savo ir dukters kūrybingų idėjų dėka įrengtus namus pasakojo žinoma moteris.
Šeimoje – nerašytos taisyklės
Pašnekovė šypsosi prisiminusi pirmuosius žingsnius didžiosios savo svajonės ir gyvenimo dovanos link bei neslepia, jog buvo ir nerimo kupinas laikotarpis.
„Buvo daug abejonių. Sunku vyresnio amžiaus žmogui pakeisti aplinką. Jauniems žmonėms galbūt ir lengviau, bet aš esu labai prisirišusi prie aplinkos, vietos, daiktų ir viską kardinaliai pakeisti man buvo neramu, bet mane traukė malonumas, kad išsirinkau tuos namus, kurie man iš tiesų patinka. Negalėjau iš pradžių ir pati tuo patikėti, bet atidariusi naujojo buto duris supratau, - tai yra mano namai. Dukros mane palaikė, kad viskas bus gerai ir aš turiu jas ir jų pagalbą, todėl niekas nebus baisu".
Tačiau svečiai jos namuose nėra dažni, o ir dukros su vaikaičiais užsuka tik gavusios leidimą. Ir tik jei labai prireikia, nebylus jų sutarimas parodo, kada susitikti būtina. Pasakodama apie vaikaičius L. Kybartienė negali nesišypsoti. Mylimi vaikai jos namuose turi ir savus daiktus bei įpročius. Pavyzdžiui, sofos kampe yra anūkės lėlės vieta, o jaunėlei atvykus ji skuba į kiemą, kur auga maži jos pamėgti pomidoriukai.
„Mano namuose vaikaičiai klega kartais, kai leidžiu jiems suvažiuoti pas mane ir tuomet jie turi visišką laisvę, tačiau man reikia ir ramybės, ir laiko sau. Turiu savo karalystę, kur ateina brangiausi mano žmonės tada, kai aš to noriu ir kai susitariame. Mes šeimoje visada tariamės ir tai nerašyta mano taisyklė.
Žinote, kaip mama visada sako „gerai" ir aš norėčiau visada sakyti „gerai", bet kartais atsakau „ne". Mano dukros protingos ir labai mane myli. Jei joms labai reikia, jos prašo tris kartus. Jei nelabai ir sulaukia „ne", supranta, kad tvarkysis pačios", - pasakojo diktorė.
Prakalbus apie namus ir jų gyventojus Laima šypsosi. Šuniukas čia taip pat retas svečias, o apie vyrų dėmesį, kurio diktorė vis dar nemažai sulaukia, kalbėti ji nėra linkusi. Tačiau pripažįsta, jog asmeniniame gyvenime viskas yra taip, kaip nori ji pati. Ilgus metus klusniai mokiusis gyvenimo principų dabar ji pati diktuoja savo taisykles ir jaučiasi laiminga.
