Viešą skelbimą su jautria žinute paviešino gyvūnų prieglauda „Liūtaširdžiai“. Įraše buvo teigiama: „Turime tik parą laiko surinkti reikiamą 400 eurų sumą voljerui su būda, kad šuo būtų išgelbėtas nuo užmigdymo! Ar padėsite? Istorija sunki ir gerų ar blogų čia nėra. Yra daug svarstymų, bet situacija labai aiški. Turime parą laiko nupirkti voljerą, kad kita prieglauda galėtų priimti šunį. Kitu atveju, sveiko šuns jau rytoj laukia vaivorykštės šalis“ (visą įrašą pamatysite nuotraukoje žemiau).
Liepos 10 d. sulaukta žinių, kai šuo atkeliavo į veterinarijos kliniką. Gavus pačią pirmą neryškią gyvūno nuotrauką visi pradėjo komentuoti, kad tai žinomos renginių organizatorės šuo Meška. Komentaruose po šiuo graudžiu įrašu pasisakė ir pati E. Purauskytė. Ji neslėpė, kad šioje situacijoje kalbama apie jos augintinę, kurią ji iš Marijampolės prieglaudos išgelbėjo dar 2015-aisiais metais. Nepaisant to, Erika patikino, kad realaus pagrindo kelti žmonėms baimę dėl šuns užmigdymo nėra. „Pripažinsiu, kai sukandžiojo vaiką vėl pradinė mintis buvo, kad ją reikia migdyti, kad ji pavojinga, kad reikia užkirsti kelią kažkam baisesniam. Kad ji gali užpulti ir kitus vaikus, ir pridaryti jiems žalos arba dar didesnės saviems. Bet pakalbėjus su drauge veterinare supratau, kad yra ir kitų išeičių. Atsiprašau, bet dramos nebuvo ir „vienos nakties išlikti arba mirti“ nebuvo“, – komentaruose pareiškė E. Purauskytė.
Netrukus po to socialiniuose tinkluose užvirė karšta diskusija. Vieni piktinosi, kad žinoma moteris vis tik pagalvojo apie šuns užmigdymą, kurį ji taip ilgai mylėjo ir šiuos jausmus socialiniuose tinkluose deklaravo jau kelerius metus, kiti – E. Purauskytę suprato ir neigiamas emocijas liejo ant prieglaudos, kuri pasistengė sukurti širdį virpinantį įrašą ir šunį paversti masalu renkant aukas.
Skaitytojo laiškas: paslapčia veža užmigdyti, o po to prašo to neviešinti
Verdant aistroms DELFI pasiekė skaitytojo laiškas, kuriame iš vienos pusės buvo aprašoma ši daug dėmesio sulaukusi istorija.
„Nors klinika ir prieglauda nenorėjo nieko viešinti, tapo greitai aišku, kad tai E. Purauskytės šuo. Savo paskyroje ji rodo Meškai meilę, globą, kovą už beglobius ir panašiai. Vedžiojasi ją po kirpyklas, restoranus, daro kalėdines šeimos fotosesijas, o iš tikrųjų tylomis nuveža į veterinarijos kliniką užmigdymui ir paskui dar klinika bei globėjai prašo neviešinti istorijos. (...) Šįkart kalytė per kelias valandas surado naujus šeimininkus ir antrąkart pavyko ją ištraukti iš mirties gniaužtų.
Galiausiai pradėjo rašyti, kad ji labai gera, klusni ir panašiai. Tai ji agresyvi ar klusni? Kas čia meluoja?
Liepos 10 d. vakare pasirodė žinutės ir iš pačios Erikos. Kai sukandžiojo jos vaiką, įkando iš vidaus į žandą. Kaip tas šuo galėjo įlįsti į burną? Jei kanda zenenhundas, tai aiškiai matosi. Jos demonstruojamos nuotraukos iš vaiko gimtadienio – ten nepanašu, kad vaikas sužeistas. Ji deklaruoja, kokius pinigus ir kiek išleido kalytei, kad ji labai alergiška, kad pasiėmę globoti turės daug problemų. Nors mums žinoma, kad du veterinarai pasakė, jog ji nėra alergiška. Normalu, kad kailis šeriasi, kaip ir visų gyvūnų. Pradžioje ji skundėsi, kad šuo šeriasi, o paskui jau tapo agresyvus, nors yra nuotraukos, kur ji su vaikais žaidžia, guli lovoje. Nesimato jokių kandimo žymių. Ji viešumoje teigia, kad nesupranta, kaip gali gimus vaikui žmonės atsisakyti savo augintinio, o pati tyliai elgiasi priešingai. Sako, kad 4-erius metus buvo tik jos globėja, o ne šeimininkė. Nors šuo buvo oficialiai registruotas ant jos, 4-erius metus ji ja rūpinosi, vežiojo po kirpyklas, pirko šampūnus po 150 eurų. Kiek jos pasisakymus skaitė šunininkai, visi netiki nei vienu žodžiu, viskas kvepia melagyste ir baime blogos reklamos bei viešumo.
Laimei, kalytė yra saugi ir pakeliui į tikrus namus. Tikimės ir toliau sekti jos istoriją naujuose namuose. Po pirmos dienos nauji šeimininkai pasakoja, kad kalytė yra taiki, prieraiši, klusni, nuolat duoda „labas“, pakasyti pilvuką, bet yra be galo įbauginta ir atsargi. Reiks labai daug meilės, kad ji atsigautų“, – tikino anonimu norėjęs išlikti skaitytojas.
E. Purauskytė: niekas Meškos migdyti neketino
DELFI susisiekus su žinoma renginių organizatore, ši neslėpė, kad šuns tema jai labai jautri. E. Purauskytė patikino, kad jai gaila ne tik baimėje kurį laiką gyvenusių ir dėl augintinio ne kartą fiziškai nukentėjusių vaikų, bet ir pačios kalytės, kuri per kelerius metus tapo tikra šeimos nare.
„Ieškoti Meškai naujų namų buvo tikrai sunkus, skausmingas sprendimas, kuriam ryžausi labai sunkiai, po ilgų bandymų ją socializuoti. Ir visgi po paskutinio įvykio, kai ji vėl įkando į veidą mano pusantrų metų dukrelei, teko pripažinti, kad aš nebegaliu jai padėti – ji kelia pavojų mano vaikams. Nuolat ją laikyti narve ar uždarytą kambaryje – ne išeitis. Noriu senjorei Meškai visaverčio gyvenimo. Bet pirmiausia privalau apsaugoti savo ir kitų vaikus. Esu tikra, kad ir kitos mamos su skaudančia širdimi būtų priėmusios tokį sprendimą“, – kalbėjo pašnekovė.
„Noriu pabrėžti, kad tikrai niekas Meškos migdyti neketino. Tai, ką rašė prieglauda, kad Meškai neva liko viena diena, yra visiška netiesa. Kai Meška paskutinį kartą apkandžiojo dukrą, veterinarijos gydytojos Ievos, kuri prižiūri Mešką nuo pirmųjų jos dienų pas mane, klausiau patarimo ką daryti, kaip elgtis tokioje situacijoje. Užmigdymo variantas iškart buvo atmestas. Jai papasakojus apie prieglaudą, kuri padėtų mano globojamam šuniui, pažadėjau apmokėti visas išlaidas, nupirkti voljerą, aprūpinti maistu, specialiais Meškai reikalingais vaistais nuo alergijos, kad tik Meška gautų reikalingą pagalbą.
Nes šio šuns negalima tiesiog padovanoti bet kokiems, tokiam šuniui nepasirengusiems žmonėms. Pirma jai reikalinga specialistų pagalba ir tik paskui namai, kuriuose nėra mažų vaikų“, – tikino ji.
Pasakodama šių dienų dramą Erika atskleidė ir istorijos pradžią, kaip šis šuo atsidūrė jos globoje. Moteris kalytę pasiėmė prastos būklės ir pavertė ją ištikima savo keturkoje drauge.
„Mešką prieš beveik 5-erius metus atsitiktinai pamačiau vienoje Marijampolės prieglaudoje. Ji buvo visa purvina, susivėlusi, aplipusi savo pačios fekalijomis ir pačiomis liūdniausiomis pasaulyje akimis. Ji niekada nebuvo vedžiota, ji nemokėjo eiti su pavadėliu, nemokėjo lipti laiptais, visko bijojo – akivaizdžiai buvo mušta, į mane reagavo agresyviai. Paėmiau ją globoti – nedrįsau pasiimti visam laikui, nes nežinojau ar man pavyks susitvarkyti su tokia atsakomybe. Žinojau, kad pirmasis Meškos šeimininkas į Marijampolės prieglaudą ją atidavė, nes su ja nebesusitvarkė.
Neturėjau pati kompetencijos, todėl kviečiausi į pagalbą puikius specialistus, kad ją socializuočiau. ir jie tikrai padarė didžiulį darbą – Meška tapo laimingu, linksmu, socialiu šunimi, mano drauge. Esu jiems už tai labai dėkinga. Tačiau viskas pasikeitė, kai mano dukros paaugo, kai jos ėmė bėgioti, žaisti. Tada Meška pradėjo jas pulti. Kreipiausi vėl ne kartą į specialistus, prašiau jų pagalbos, tačiau Meškos elgsenos man nepavyko pakeisti. Baimėje gyveno mano šeima ir net kaimynai, jų vaikai“, – prisipažino E. Purauskytė.
Pašnekovė sako, kad susitaikyti su mintimi, jog Meškai teks ieškoti naujo prieglobsčio, buvo labai nelengva, o be jos žinios atsiradęs prieglaudos pagalbos šauksmas visai išmušė iš vėžių.
„Kad ir kaip buvo nelengva priimti šį sprendimą, su veterinarijos gydytoja Ieva sutarėme, kad prieglauda mums padės ir tik tada į kliniką atvežiau šunį. Jų įrašas apie tai, kad Meškai gresia migdymas, mane tiesiog pritrenkė. Aš apie jį nieko nežinojau. Tikiuosi, kad tai buvo tik nesusikalbėjimas. Nenoriu tikėti, kad prieglauda tokiais skelbimais darosi sau „už širdies griebiančią“ reklamą ir taip renkasi pinigus“, – DELFI kalbėjo buvusi gyvūno globotoja.
Be to, E. Purauskytė griežtai nesutinka su anonimo siųsta informacija apie jos norą neva atsikratyti šunimi. Renginių organizatorė tokias kalbas pavadino paprasčiausiu šmeižtu ir piktu melu. Anot pašnekovės, tą patį sakytų ir situaciją iš arti žinanti veterinarė Ieva.
Negana to, išvydusi prieglaudos poziciją, kad apie jos ruošiamą finansinę paramą jie neva nieko nežinojo, Erika DELFI pateikė paramos sutarties kopiją. „Jie žinojo apie mano paramą. Tą pačią dieną po šios sutarties jie po kelių valandų patalpino skelbimą apie užmigdymą“, – tikino pašnekovė.
Taip pat žinoma renginių organizatorė pateikė susirašinėjimą, kuriame ji nurodo, kaip dozuoti specialius vaistus nuo alergijos. Šį įrodymą E. Purauskytė pateikė kaip įrodymą, kad augintinė Meška iš tiesų turėjo problemų su alergija.
Veterinarė: šuo buvo agresyvus, bet migdyti jo niekas neprašė
Erikos poziciją palaiko ir nuo pat pirmų dienų šuns būklę bei elgesį sekusi Užupio veterinarijos klinikos specialistė Ieva.
„Erika yra mūsų nuolatinė klientė. Mešką mes žinome jau nuo pirmų dienų, kai ji tik atsirado pas ją. Galiu paliudyti, kad dirbant su ja reikia saugotis dėl to, jog ji gali įkąsti. Ji kreipėsi pagalbos. O kai vaikui įkando, ji paskambino man, Erika buvo labai išsigandusi. Taip, ji migdymą svarstė kaip vieną iš opcijų, bet tai buvo tik mintis, mes pasakėme, kad nemigdysime, nes to paprasčiausiai negalime padaryti. Ėmėme ieškoti pagalbos, todėl kreipėmės į prieglaudą.
Aš, kaip gydytoja, galiu pasakyti iš darbinės situacijos, kad kai šuo būna suaugęs, o namuose atsiranda vaikas, dažnai nutinka taip, jog gyvūnas jo neprisileidžia. Metų laiko vaikui tu nepasakysi, kad jis negali eiti prie šuns, nes šis tavęs neklausys. Šis šuo vaikui kanda jau ne pirmą kartą. Buvo išgąstis, buvo baimė, todėl ji iš tos baimės uždavė klausimą: gal migdyti? Bet niekas jos nemigdys ir niekas daugiau apie tai nebekalbėjo. Ji paklausė – mes atsakėme. Viskas“, – tikino pašnekovė.
Užvirus diskusijoms viešoje erdvėje pasirodė kalbų, kad E. Purauskytė savo šunį neva bando užmigdyti jau ne pirmą kartą, tačiau tokius gandus veterinarė griežtai neigia.
„Ne, tikrai neprašė. Tokios kalbos laužtos iš piršto. Galiu tikrai pasakyti, kad niekada to neprašė. O tai, kad ji buvo išsigandusi – visiškai natūrali situacija. Tai buvo baisu“, – kalbėjo ji.
Pasiteiravus, kaip šioje istorijoje atsirado jau minėtoji prieglauda „Liūtaširdžiai“, veterinarė Ieva neslėpė ieškojusi ten pagalbos, tačiau jaudinantis įrašas buvo sukurtas be jos įsikišimo.
„Mes paskambinome ir paprašėme pagalbos, o to įrašo aš net nemačiau. Tai tiek. Tik po poros dienų pamatėme tą skelbimą. Daugiau nieko apie tą prieglaudą pasakyti negaliu. O Erika tuo šuniu tikrai rūpinosi nuo pirmų dienų, pirko vaistus nuo alergijos, darė tyrimus. Tik kai vaikai atsiranda šeimoje, namuose su gyvūnu gali nutikti niuansų, todėl visada šeimoms patariame augintinį įsigyti tada, kai jau yra vaikų, kad jie galėtų augti kartu“, – pastebėjo specialistė.
Prieglauda: jei Erika būtų žadėjusi pagalbą – skelbimo nebūtų buvę
Apie jautrią istoriją E. Purauskytės šeimoje pirmiausiai socialinėje erdvėje prabilo prieglauda „Liūtaširdžiai“, tačiau įstaiga laikėsi anonimiškumo ir žinomos šuns globėjos neįvardijo. Nepaisant to, komentaruose greitai tapo aišku, kad tai žinomos renginių organizatorės drama.
„Erika manęs paprašė paneigti feisbuke esančią informaciją. Aš suprantu ją, kai yra tokia emocinė būsena. Natūraliai galima ją suprasti, jeigu šis šuo užpuolė vaiką. Tokia pirminė mamoms gynybinė reakcija yra visiškai normali. Tas šuo pas mus turėjo atvažiuoti kitą dieną, o mes neturėjome jam vietos, neturėjome kur jo dėti.
Pas veterinarę Ievą, kurią minėjo ir Erika, mes gydome savo prieglaudos gyvūnus. Ji paklausė, ką ji galėtų su tuo šuniu daryti. Mes natūraliai pradėjome skambinti per visas prieglaudas, kurios priima šunis ir atsirado vienintelė prieglauda, kuri sutiko, sakė, kad turi vietos, tačiau jam prireiks voljero, todėl ir pradėjome rinkti aukas“, – situaciją aiškino prieglaudos vadovė Indrė Kontrauskienė.
Pasiteiravus, kodėl graudus įrašas net ir po to, kai šuo rado pagalbą, nebuvo ištrintas ar koreguotas, taip sudarant įspūdį, kad keturkojui iki šiol reikia skubių aukų, pašnekovė teigė, kad tai įprasta praktika ir atnaujintą informaciją jų įstaiga skelbia jau kituose skelbimuose.
„Mes netriname nė vieno skelbimo, tačiau iškart kitame skelbime ir komentaruose po juo buvo atnaujinta informacija su prašymu nebeaukoti, nes šuniukas jau pats kitus žmones. Prie to prisidėjo gyvūnų mylėtojų bendruomenė, kurių dėka augintinis surado globą ir naujus namus“, – DELFI kalbėjo pašnekovė.
„Esame taip sutarę, kad kai šuo tikrai ras namus ir jau juose bus – ta informacija bus paskelbta. Pastebėjimas yra teisingas, reikia parašyti, kad pagalba buvo suteikta, bet kai pamatome, kad mums aukų konkrečiam atvejui nebereikia, mes atsiklausiame kiekvieno asmens atskirai, ar jie sutinka, kad tie pinigai būtų skiriami kitų gyvūnų gydymui ar procedūroms. Jeigu mums nepavyksta susisiekti su auką skyrusiu asmeniu, mes iškart jam grąžiname pinigus, juos išsiųsdami į tą pačią sąskaitą, iš kurios buvo suteikta auka. Tokia yra praktika“, – pasakojo prieglaudos direktorė.
Verta pastebėti, kad po DELFI skambučio jautrų prieglaudos įrašą apie E. Purauskytės šunį socialiniuose tinkluose papildė informacija, kad pagalba gyvūnui jau suteikta.
Pasiteiravus, ar po šio įvykio prieglauda bendravo su Erika, vadovė atsakė, kad tiesiogiai su buvusia šuns globėja ji kalbėjo prieš kelias dienas.
„Labai lengva suprasti žmogų, kai yra tokios emocijos, kai yra paliečiami vaikai – tai skaudi situacija. Būtent dėl to ir neviešinome, kieno tai šuo, neįvardijome pačios E. Purauskytės. Vienintelis mūsų tikslas buvo surasti lėšas tam voljerui, kad būtų vieta tam šuniui ir viskas“, – tikino pašnekovė.
Galiausiai DELFI paklausė, iš kur atsirado kalbos apie šuns užmigdymą, bet I. Kontrauskienė tiesiai į tai neatsakė. Nepaisant to, ji patikino, kad jei prieglauda būtų žinojusi apie galimą E. Purauskytės finansinę pagalbą, audras sukėlusio skelbimo nė nebūtų buvę.
„Aš jums atvirai sakau, ką žadėjo Erika aš nežinau. Jeigu Erika būtų žadėjusi ir pasakiusi ar parašiusi apie tai – to skelbimo net nebūtų buvę. Tai, kad ji planavo viską finansuoti mes sužinojome tik dabar. O kai mums ėmė padėti kita bendruomenė, mes iškart komentaruose pranešėme žmonėms nebeaukoti, nes supratome, kad bus intensyviai ieškoma globa“, – aiškino ji.
„Sužinojome, kad šeimoje nutiko nelaimė, jog šuniui reikia skubiai surasti vietą, kur jį padėti. Stresas buvo didžiulis. Tikiu, kad ir Erika jaučia stresą, ir šuo, ir klinika, ir mes. Matyt, tos emocijos paėmė viršų, nes pirminė reakcija buvo jį užmigdyti. Mes supratome, kad tam šuniui gali būti tuoj labai liūdna, todėl nusprendėme padėti. Jokiu būdu neteisiame Erikos, suprantame, kad tai labai jautri situacija, liečianti vaikus ir jų saugumą. Mes nepalaikėme to emocinio sprendimo ir prašėme visuomenės padėti. Nesame didelė prieglauda, todėl džiaugėmės pagalba iš šalies. Neviešinome nei nuotraukų, nei pavardžių. Nieko nekaltinome. Nenorėjome kelti bereikalingos isterijos. Žinojome tik vieną, kad šio gyvūno mes negalime piešti rožinėmis spalvomis, nes jis užpuolė vaiką, todėl ieškojome tai suprantančio žmogaus. Norėjome, kad naujas šeimininkas suprastų, jog šuniui gali reikėti dresūros. Dabar šuo iškeliavo į globą žmonių, kuriems buvo papasakota visa situacija. Mūsų žiniomis, kol kas viskas yra gerai, spręsti, kaip bus ateityje – sunku, nes dar nepraėjo daug laiko“, – DELFI teigė prieglaudos „Liūtaširdžiai“ vadovė.
Pasirodžius šiam DELFI straipsniui redakciją pasiekė dar vienas anoniminis laiškas, kuriame pasidalinta net kelių susirašinėjimų ištraukomis. Juose pateikiama, kad E. Purauskytę nuo šuns migdymo neva reikėjo atkalbinėti parą, jog jai buvo pasiūlyta dresuotojo pagalba. Taip pat buvo paviešintos žmonių iš artimos aplinkos žinutės, kuriose teigiama, kad laikui bėgant šeimininkės požiūris į augintinę keitėsi, nes visą savo dėmesį moteris neva skyrė tik vaikams.
