Už lygias teises, kaip ir visi LGBT nariai, kovojantis Ruslanas „Baltic Pride“ eitynių išvakarėse socialiniame tinkle pasidalino itin atvira išpažintimi. Savo lytinės orientacijos neslepiantis jaunas vyras prabilo apie tai, ką jam teko patirti ir kodėl tradicija tapusios eitynės yra tokios svarbios mažumoms, kovojančioms už pripažinimą ir toleranciją šalyje.

„Sveiki, aš esu Ruslanas iš Telšių ir man šiuo metu yra 35-eri metai. Gimiau ir augau nepasiturinčioje šeimoje, niekada to nesigėdydavau, bet paprasčiausiai matydamas visa tai aš suvokiau, kad kitaip ir būti negali, bet nuo pat mažens prasimanydavau, kaip užsidirbti pinigų: rūbams, plaukų želei ar saldainiams, na, o už likusius, žinoma, maisto produktams, kaip kalbėdavo tuo metu suaugę žmonės, buvau visai geras vaikas, nors iš tokios šeimos – tai girdėti man visai nepatikdavo.

Gyvenau name-bute, kurio langai buvo tiesiai į senąsias kapines, kurias kiekvieną rytą tekdavo pereiti, kad pasiekčiau mokyklą, šis kelias būdavo trumpiausias, užtrukdavau vos 5 minutes neskubant, bet tikrai ne pats jaukiausias, tad ankstyvais žiemos rytais aš pasirinkdavau kitą kelią į mokyklą, kad ir ilgesnis jis būdavo!

Nuo pat pradžių mokykla ir mokinių kiekis atrodė toks milžiniškas, kad kartais bijodavau joje pasiklysti, bet kopiant laipteliais iš vienos klasės į kitą, pati mokykla pradėjo trauktis, mokinių skaičius mažėti, o aš dariausi vis labiau panašus į žmogų...

Prasidėjo pirmieji flirtai, pirmosios simpatijos ir antipatijos, pirmieji konfliktai su mokytojais, pirmosios teisybės ir neteisybės, ir dar daugiau...

Nebuvau mėgstamas vaikinų, anaiptol, buvau pajuokos ir smurto objektu, tiek dėl savo dar nemutavusio balso, tiek dėl merginų dėmesio man.

Žinia apie mane pradėjo sklisti garsiau ir greičiau, konkursas po konkurso, medalis po medalio, statulėlė po statulėlės, taip ir užgimė ta mano mažytė žvaigždutė, tas kitas gyvenimas, kuriame jaučiausi saugus ir tvirtas, kalbu apie muziką ir tikėjimą, šie du dalykai neleido man pasiduoti ar palūžti...

Susidomėjimas manimi vis labiau augo kartu su klasiokų begaliniu noru mane sutrypti, sumenkinti, pažeminti ir sumušti, nes kitokių nebuvo ir negalėjo būti, visi turėjo būti vienodi, o čia kažkokį dar ir per LRT rodo „Dainų dainelė“ laureatų koncerte...

Mane jie vadindavo visaip, pats nesuvokiu iš kur jie traukdavo tokius žodžius, aš realiai nežinojau net jų tikrosios reikšmės, bet, matyt, auka duoda apie save žinoti ir nebyliai, spėju kad jie ne tik matė, bet ir jautė, kad esu kitoks visomis prasmėmis...

Pasiskųsti, kad esu persekiojamas, mušamas ar žeminimas nebuvo ir kam, tiesą sakant, tad paprasčiausiai, kai visiškai palūždavau, aš praleisdavau pamokas, o kas keisčiausia, tie visi blogiukai manęs suspėdavo ir pasiilgti, bet tuoj pat po kelių akimirkų jie vėl sugrįždavo prie savo darbelių...

Bet ko norėti iš tokių klasiokų, kai net keli mokytojai su pasimėgavimu iš manęs tyčiojosi... Fizinio lavinimo mokytojas negalėjo matyti, kad esu fiziškai silpnesnis už kitus, bet vis tiek versdavo daryti tą patį, ką ir kiti, visiems buvo juokinga, tik ne man, viduje aš nuoširdžiai tikėjau, kad ne fizinis lavinimas mane užgrūdins tapti stipriu žmogumi, tad aš paprasčiausiai nebelankiau jo pamokų ir šiai dienai už tai turiu tvirtą 6-etą, ir už tai aš jam dėkingas.

Mokykloje, kurioje aš mokiausi buvo du Ruslanai, vienas jų „kitoks, nei visi“, patyčių bei smurto objektas, o kitas – scenoje, kuris priversdavo ir akmenį pravirkti, taip kalbu ne aš, taip kalbėjo žmonės.

Esu dėkingas už kiekvieną man siųstą gyvenimo išbandymą ir patirtį, bet nuoširdžiai to nelinkėčiau niekam, nei priešui, nei Jūsų sesėms, broliams ar Jūsų vaikams...

Vyksta eitynės už lygybę, kurių vis tik reikia, kad kuo mažiau būtų tokių istorijų ir išgyvenimų“, – tikino žinomas dainininkas.