Socialiniame tinkle G. Drukteinis pasidalino pasakojimu apie pokalbį su Jėzumi, juodąjį tunelį ir dėl jo gyvybės virusią kovą. Patį pirmąjį interviu po patirtos komos jis davė DELFI – jį galite skaityti paspaudę čia.

„Linkėjimai iš sveikstančiųjų palatos! Taigi, po ilgų sapnų ir vizijų, atkuriančių tą lemtingą dieną, galiausiai subrendo tekstas apie mano pokalbį su pačiu Jėzumi! Vis dėlto, kad ir kaip besistengiau, vis tiek prasminga ir itin humanistinė pradžia vis tiek pavirto į neįtikėtino žiaurumo pabaigą (tad tiems, kas įžvelgs prasmę jo pirmojoje dalyje, patariu – ties ja ir sustokite!).

Taigi, kai Haris Mackevičius, kadaise taip pat pergyvenęs infarktą, manęs paklausė: „ar buvai tunelyje?“, iš pradžių pagalvojau, kad mūsų šalyje yra mažiausiai dar vienas asmuo, žinantis, kas tai yra. Visgi, kaip pasirodė, Holivudo sukurtas „tunelio“ stereotipas itin gajus visame pasaulyje, ir, pasirodo, ten turėję reikalų gausybė žmonių, netgi tokie beraščiai smirdžiai kaip Diego Maradona – ir tas per „tunelį“ ėjęs! Nepaisant jo tiesioginio priepuolio nuo narkotikų ir jo liaupsių komunizmui – žėk, net ir bolševikai neturi versijos, kas egzistuoja ten anapus, tad ir jiems tenka remtis Bažnyčios doktrinomis, prieš kurias tiek kovota! Nes, kaip sakoma, „krentančiame lėktuve ateistų nebelieka“. Ir tai mūsų maža pergalė – Diego Maradonos terminologija kalbant, „vienas – nulis“.

Taigi, kas yra tas „tunelis“, ir kaip atrodo buvimas jame? Holivudas tai parodo labai paprastai – herojus gerai apšviestu koridoriumi tvirtu žingsniu žengia link kažkokios ryškios šviesos šaltinio. Jis, žinoma, apsirėdęs madingais ir švariais drabužėliais, ant rankos puikuojasi nepigus laikrodis, ant kanopų – išblizginti kamašai... Beje, apie tai, ar galime ką nors materialaus pasiimti į pomirtinį gyvenimą, diskutavo jau Bažnyčios Tėvai (pavyzdžiui, vestuvinį žiedą ar, dapustim, savo vestuvinių nuotraukų albumą?) ir priėjo tvirtos išvados – NE. Vadinasi, tai nėra, o ir negali būti „ėjimas koridoriumi“ apsitaisius „Brooks Brothers“ ryzais ir aksesuarais, kad ir kaip norėtųsi.

Giedrius Drukteinis

Be to, toks materialistinis įsivaizdavimas tiesiogiai konfliktuoja su pačia nemirtingos sielos koncepcija (bent jau krikščioniškose doktrinose). Į klausimą, kaip atrodo pomirtinis gyvenimas ar bent jau perėjimas į jį, jau daug amžių bando atsakyti ne tik religija, filosofija, menas, bet netgi kinematografas (tipo, serialas „Lost“) ar riapo dainininkai! Tačiau Bažnyčios Tėvai savo laiku išvedė unikalų paaiškinantį silogizmą, pagrįstą vienui vieninteliu klausimu – „o kas iš esmės yra šiandieninis gyvenimas, palyginti su diena, likusia iki Tavo gimimo?“.

Ir tai (peršokus ilgus ir gana prasmingus išvedžiojimus) mus priveda prie paprastos išvados – visas mūsų gyvenimas yra „gyvenimas tunelyje“ (jei tai norite tai vadinti) ir kiekviena akimirka – tai bendravimas su tuo, kas mus tame „tunelyje“ pasitiks.

Tik pagalvok pats! Rašytojas Herbertas Wellsas kadaise sakė: „žmonės kvaili, nes siekia žvaigždžių, tiesiog užmiršdami, kad svarbiausia žvaigždė visoje Visatoje – tai Žemė!“. Mes ieškome Dievo, nors Jis visada sėdi šalia mūsų. Nori išvysti Dievą? Pažvelk į šalia sėdintį žmogų. Nori pabendrauti su Jėzumi „tunelyje“? Pabendrauk su šalia sėdinčiu žmogumi. Nori, kad Dievas padarytų Tau ką nors gero? Padaryk gero Jam pačiam – šalia sėdinčiam žmogui. Nori, kad Dievas Tau nusišypsotų? Nusišypsok šalia sėdinčiam žmogui. Nori įveikti Šėtoną? Tai ir nesielk kaip Šėtonas. Mes baiminamės Šėtono žabangų, kaltiname Dievą neveiklumu arba abejingumu, visiškai užmiršdami tai, kad mes patys ir esame dievai, ir mes patys esame velniai – ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip Dievas ar Šėtonas elgsis su mumis. Solženicynas jau kažin kada rašė: „mes prisimename Dievą tik tada, kai mums blogai, ir beveik niekada, kai mums viskas gerai“.

Štai kodėl žmonės manęs ir klausia, kaip atrodo tas „tunelis“, nes jiems norisi išgirsti apie tai kažką egzotiško ir originalaus. O nieko originalaus ten juk net ir negali būti. „Tunelis“ – juk tai Jūsų visi!

Aš nežinau, su kuo aš jame bendravau. Galiu tik nujausti, kodėl Jis pasiuntė mane atgal – greičiausiai tik todėl, nes aš pats to norėjau. Taip, Jis buvo panašus į Ostapenką viršutine veido dalimi ir į graikų dainininką Demis Roussos – ir spėju, kokią galingą juoko bangą tai gali sukelti! – nes to nori pats Šėtonas: argi nesmagu (...)?

Bet tame juk ir glūdi visas sunkumas paaiškinti, kaip atrodo tas „tunelis“. O juk senovės išminčiai jau kažin kada sakė: „jei nori pažinti kitus, pirmiausiai pažvelk į save!“, – skelbė G. Drukteinis.

Visas žurnalisto įrašas:

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (409)