Naujas gyvenimo būdas Valerijai dovanojo ne tik geresnę savijautą, bet ir pastebimai tirpstančius kilogramus. Savo pokyčių kelione dainininkė aktyviai dalijasi ir socialiniuose tinkluose. Mergina net sukūrė atskirą „Instagram“ paskyrą, kurioje visi smalsaujantys gali stebėti V. Iljinaitės kasdienybę.

– Valerija, kada toptelėjo mintis, kad atėjo metas keistis ir kada iš tiesų ėmeisi realių veiksmų to pasiekti?

– Vienu metu ėjau į daug įvairių perklausų ir atrankų Londone, bandžiau patekti į visokius spektaklius, tačiau patekdavau į antrą ar trečią etapą, bet vaidmenų taip ir negaudavau. Ir su agentais vykdavo panaši situacija, jiems patikdavo mano portfolio, bet sutarties nepasirašydavome.

Kartą vienas agentas po perklausos mane pasikvietė, sakė, kad nori su manimi pasišnekėti. Nuėjome kavos, susėdome, šnekame ir jis labai nuoširdžiai pasiteiravo, ar aš turiu kokių nors ligų, o aš atsakiau, kad ne. Tuomet jis nuoširdžiai pasakė, kad aš jam labai patikau, jog esu šarminga, charizmatiška, drąsi, švytinti scenoje, kad aš galėčiau gauti bet kokį vaidmenį, jog aš galėčiau pasiekti daug daugiau, jeigu paimčiau ir susitvarkyčiau su savo svoriu, jog šiek tiek labiau padirbčiau su savo išvaizda.

Standartai užsienyje ir teatre yra dar griežtesni. Keistis nusprendžiau dėl karjeros. Joks vyras manęs niekada nebūtų privertęs mesti svorio. Manau, kad ir taip netrūko tų vyrukų dėmesio. Aš save visada mylėjau – ir sveriančią 110 kilogramų, ir tokią, kokia esu dabar. Tai nekeičia mano vidinės asmenybės ir mano vidinio polėkio. Juk tik vidus mus apibūdina, o ne tai, kaip tu atrodai.

Pradžia įvyko gana greitai, nuo praėjusios vasaros. Tuomet buvau jau numetusi 12 kilogramų. Jie kažkaip nukrito savaime, tuomet ir įvyko sprendimas nesustoti ir imtis realių veiksmų.

– Ar iš tiesų šou pasaulyje galioja tokios griežtos išvaizdos taisyklės, standartai?

– Manau, kad viskas priklauso nuo to, kokį tu burbulą aplink save susikuri. Kiekvieną kartą samdomai vis skirtingam projektui yra beveik būtina turėti nepriekaištingą išvaizdą. Turiu omenyje, kad tikrai vyrauja tie standartai, dažnai reikia tam tikro štampo išvaizdos žmonių, tam tikro tipažo žmonių, kurie dažniausiai būna labai panašūs. Tie standartai galioja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kur jie yra dar aukštesni ir griežtesni. Bet dabar į tai pradėjau žiūrėti labai lengvai. Juk atėjus į gimtadienio šventę nereikia tikėtis, kad tu imsi ir pradėsi kurti savo taisykles, todėl tenka paklusti jau esamoms šios industrijos taisyklėms, kas man atrodo gana maža auka. Dėl scenos galiu padaryti viską, tai yra mano aistra, mano gyvenimas, su tuo aš užaugau ir gyvenu iki šiol. Jeigu dėl jokio vyro nemesčiau svorio, tai dėl scenos galiu padaryti bet ką.

Jei nuo to nepriklausytų mano profesinė sėkmė, tai vargu ar kažką keisčiau savyje. Greičiausiai nieko nekeičiau, nes nematau prasmės tame. Man atrodo, kad žmogus turi būti laimingas ne dėl savo kūno. Tik vėliau, jau pradėjus šią pokyčių kelionę, supratau, kad man visai įdomu yra gilintis į mitybą ar patarti aplinkiniams. Radau dar vieną aistrą. Būtent dėl to susikūriau atskirą „Instagram“ paskyrą, kuri iš pradžių buvo skirta tik mano artimiesiems ir bičiuliams, kad jie žinotų, kaip man sekasi. O vėliau šį profilį padariau viešu, kuomet jį sekti galėjo visi norintys. Šią anketą dabar seka nemažai žmonių, o tai labai džiugu.

– Kas sunkiausia šiame pokyčių kelyje? Kas yra didžiausias priešas?

– Kadangi iš viso to nedariau dramos, o viską dariau gana protingai, pamažu, mažais žingsneliais ir pokyčiais, labai sunku nebuvo. Pradėjau praktikuoti protarpinį badavimą, atsisakiau tam tikrų produktų, susidariau sporto ir mitybos planą, įsivedžiau aktyvios veiklos. Kas yra didžiausias priešas? Sunku pasakyti. Žinau, kad tai turi būti nuolatinis darbas. Viena mergina man parašė, sakė, kad nori numesti svorio, prašė patarimo ir jai atsakiau, kad su malonumu patarsiu. Bet patarti žmogui gali tada, kai jis tikrai to nori, o ji vėliau man atrašė, kad tai yra per sunku, jog mano dienotvarkėje neva per daug darbo. Ji norėjo greito rezultato. Bet juk kas pavyksta staigiai – niekada nebūna ilgam. Ilgalaikio rezultato staigiai nebus ir tai neatneš esminių rezultatų.

– Kas labiausiai džiugina, motyvuoja ir neleidžia sustoti?

– Mane džiugina labiausiai tai, ko visai neplanavau – tai geresnė, lengvesnė savijauta. Pastaruoju metu daug lengviau jaučiuosi, esu guvesnė, judresnė, man reikia mažiau miego, esu mažiau apsnūdusi, nebesinori daug valgyti, nebesinori saldumynų – man to nebereikia.

– Kaip tavo gyvenime keitėsi svoris? Kada buvo kritinė situacija?

– Daugiausiai esu svėrusi 110 kilogramų, čia jokia paslaptis. O mažiausias svoris buvo 38 kilogramai, kai buvau 16-os metų. Tiesa, reikia prisiminti, kad toks svoris buvo pasiektas dėl valgymo sutrikimų, tai buvo liga. Tuomet buvau paauglys vaikas, kuris visai kitaip matė pasaulį.

– Kaip dabar atrodo tavo diena, kasdienybė?

– Pirmas pusmetis buvo tikrai išprotėjęs, nes sporto klubo abonimentus turėjau ir Lietuvoje, ir Londone. Sportuodavau be išimčių beveik kasdien. Pasikeitė ir tai, kad dabar valgis man tapo tokiu suplanuotu, racionaliu sprendimu, jog maistu, kurį aš valgau, mėgaujuosi iš lėto, jis man teikia džiaugsmą, jaučiu jo skonį. Išmokau naujų dalykų, pavyzdžiui, ryte gerti šiltą vandenį su citrina. Pasikeitė mano aktyvumas ir mityba kardinaliai. Iš maisto valgymo padariau ritualą, kuomet susitikus su draugais tuo mėgaujuosi. Dabar savo kasdienybės neįsivaizduoju be sporto, savikontrolės, disciplinos – man tai labai patinka.

– Kokių komentarų susilaukdavai iki šių pokyčių ir kokių susilauki dabar? Ar pastebi, kad svorio metimas labai sudomina visuomenę?

– Komentarų susilaukdavau įvairių, iš kurių dažniausiai juokdavausi. Pastebiu, kad svoris ar jo pokyčiai labai domina visuomenę. Tai man šiek tiek keista. Norėčiau, kad lygiai taip pat dėmesio gautų ir mano muzika, tarptautinis šalies atstovavimas. Taip pat kuriu tinklaraštį „Instagram“ tinkle, kuriame dalinuosi patarimais su visomis moterimis, kurios tuo domisi, kurios galbūt turi kokių nors sutrikimų ir t.t. Maži pasikeitimai nulemia beveik visą tavo gyvenimą – nebūtina badauti, tereikia kontrolės.

– Svorio, mitybos, sporto reguliavimas ir režimas – amžinas dalykas. Ar nebijai, kad tai gali būti tik vienkartinė sėkmė, ar nebijai paslysti?

– Ne, kai aš pradėjau, aš ruošiausi tai minčiai, kad tai yra ilgalaikis pokytis, jog tai yra įpročiai, kuriuos pakeičiu. Ir netgi dabar, jeigu aš kartais ir suvalgiau kokį kebabą arba suvalgau bet ką – ateina kita diena, kai turi grįžti į režimą, turi save stebėti. Taip yra todėl, kad man nėra nieko brangiau nei scena, nei mano profesija. Scena yra viskas ir nėra nieko, ko negalėčiau dėl jos padaryti.

Net jei ir paslysčiau – nieko tokio, tačiau manau, kad šis mano gyvenimo būdo pokytis yra ilgalaikis, nes iki valgymo sutrikimų aš labai dievinau sportą, šokdavau, buvau tikra sveikuolė, tik paskui atėjo toks radikalus laikotarpis. Su laiku pastebi savo skirtumus, brandumą. Anksčiau kažkam norėjau įtikti, dabar viską darau dėl savęs, dėl savo ateities.

– Ką norėtum pasakyti merginoms, kurios taip pat turi problemų su antsvoriu?

– Manau, jeigu merginoms netrukdo tas antsvoris, tai aš linkiu savo kūnu mėgautis ir mylėti save. Svarbu išmokti save pamilti su antsvoriu, be antsvorio, nes iš tiesų niekas nepasikeis. Aš svėriau labai skirtingai ir niekas manyje nebuvo kitaip, aš visada save mylėjau. Viskas yra viduje. Tai linkiu nekovoti ir antsvorio nelaikyti kaip didžiausios savo problemos. Žymiai geriau yra suvokti, kodėl tu jį turi. Ar tai liga? Ar tai tavo apsauga, kurios tau reikia? Gal tai yra noras taip atrodyti? Verta priimti tai ir mėgaukis tuo.

O jeigu norisi kažką savyje pakeisti, tada nereikia pradėti nuo manijos, nereikia pulti į viską stačia galva, reikia veikti su protu, iš lėto, ramiai. Pavyzdžiui, pabandyti vakare mažiau valgyti, o prie pietų stalo atsisakyti vieno ar kito gabalėlio duonos ir pan. Esmė yra suvokti, kad tai darai dėl savęs, nes jei kas kitas nori tavo pokyčių – nieko nebus. Pavyzdžiui, vyras pasakytų, kad tau reikia numesti svorio. Galbūt ir numesti ir pavyktų, tik manau, kad rezultatai būtų trumpalaikiai. Tiesa, manau, kad vyras turėtų moterį mylėti ne vien už išvaizdą.

Man šitoje vietoje labai pasisekė, nes buvęs mano ilgametis širdies draugas niekada gyvenime nebuvo pasakęs, kad aš turėčiau numesti ar priaugti kilogramų. Jam netgi nepatikdavo, kad aš svarstydavau apie galimybę numesti svorio. Manau, kad taip ir turi būti, kai žmogus myli tavo vidų. Džiaugiuosi dėl šios patirties, nes tai padėjo man pražysti visai kitokiomis spalvomis ir mylėti save, o tai labai svarbu. Žmogus, kuris nori tik tavo kūno arba vadovaujasi tik gyvuliškais instinktais yra apgailėtinas, nes meilė turi būti aukščiau nei fizinė trauka tarp dviejų žmonių. Jeigu santykiuose yra tik fizinė trauka, vadinasi, kažkur yra problema. Niekada nesivelčiau į bendravimą ir neičiau į pasimatymą su žmogumi, kuriam labai svarbu kilogramai, formos ir panašūs dalykai. Tai yra absurdas. Na, kur gali nuvesti ta fizinės traukos sąjunga? Galbūt todėl ir turime tiek daug porų skyrybų? Pilnavertiški santykiai nėra įmanomi, jei tu esi tiesiog gražus žaisliukas. Moterys turi spindėti savo vidumi ir visai nėra svarbu, kiek ji sveria ar kokios jos formos.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (91)