„Keturių dienų aš visiškai neatsimenu. Neatsimenu ir nelaimės dienos, kai mane apie 15 val. ištiko infarktas. Nežinau, kas vyko iki tol. Deja, yra taip. Atsimenu, kas vyko šiandien, vakar, užvakar ir dieną prieš tai. Atrodo, kad tiesiog nualpau ir atsikėliau, tačiau staiga aš išgirstu, kad per tas 100 valandų, kol aš buvau be sąmonės, įvyko daug daugiau. Egzistavo labai maža tikimybė, kad aš apskritai pabusiu, o jei ir pabusiu – buvo didelė tikimybė, jog būsiu tarsi daržovė. Buvo didelė tikimybė, kad bus pažeista mano širdies arterija, kad ji neatsistatys. Visa tai praplečia akis. Man sunku suvokti tą laiką, kuris realiai buvo kova dėl manęs. Įsivaizduoju save gulintį, užsimerkusį, su pagalbine kvėpavimo sistema, su kitais prijungtais aparatais... Tik vėliau paaiškėjo, kad šioje istorijoje buvo žmonių, kurie mane gelbėjo jau prie Seimo“, – DELFI pasakoja Giedrius.

Susidėlioti lemtingos dienos įvykius vyrui padeda žiniasklaidoje pasirodę straipsniai, artimųjų pasakojimai. G. Drukteinis, nors ir to neatsimena, žino, kad viskas įvyko Vilniaus centre, jam netikėtai sukniubus automobilyje. Vėliau atsirado žmonių, kurie jį pastebėjo ir nedvejodami iškvietė greitąją pagalbą bei pradėjo ieškoti žmogaus, galinčio atlikti širdies masažą.

„Tokioje situacijoje greičiausiai būna panika, todėl man sunku paaiškinti, kiek aš esu laimingas. Dėsiu visas pastangas surasti tą žmogų, kuris mokėjo atlikti dirbtinį kvėpavimą. Atsirado vienas, kuris nebėgo, žinojo, kad reikia tą sustojusią širdį maigyti pagal grupės „Village People“ dainą „YMCA“. Kai visa tai sužinai, supranti, koks tu vis dėlto esi laimingas. Esu visiems dėkingas už rūpestį, bet mano mintys nubėga link to, kad ką aš galėjau padaryti, jog to išvis nebūtų buvę“, – pripažįsta pašnekovas.

Skyriuje, kuriame yra paguldytas žurnalistas guli dar 30 vyrų, kurie taip pat išgyveno infarktą. Giedrius tikina, kad beveik visi ten besigydantys pacientai gyveno kone pavyzdingai: nerūkė, dirbo darbą, kuriame nėra pernelyg daug streso, stengėsi sveikai maitintis, judėti. Būtent todėl jam sunku suprasti, kodėl jis, kuris niekada nebuvo itin didelis sveikuolis, dabar gali džiaugtis vėl gera savijauta, o iš jų tuo pasigirti gali, deja, ne visi.

„Esu didžiausias niekadėjas, lyginant su jais. Esu tikras chuliganas. Nei jie rūko, nei jie geria... Žinoma, nėra taip, kad aš būčiau buvęs amžinai ant rizikos zonos, tačiau tie 30 žmonių gyveno kitaip. Ką daryti, kad taip neatsitiktų? Negaliu atsakyti. Juk būna, kad žmonės rūko metų metus ir jiems nieko neatsitinka. Tada imi galvoti, ar tai karma? Ar visgi gali tai pažaboti?“ – svarsto jis.

Tiesa, artėjančią nelaimę Giedriui pasufleravo vienas pavojaus signalas, kurio, deja, jis tinkamai neįvertino. Vyras ėmė justi maudimą peties srityje, tačiau to nesureikšmino.

„Šis požymis – konkreti diagnozė, kad tai ateina. Prieš keletą metų man staiga pradėjo traukti dešinį petį. Kartais jį paskaudėdavo, kartais traukdavo mėšlungis. Skausmą imdavau jausti, kai eidavau ilgesnes kelio atkarpas miške ar dirbant sodyboje. Nebėgiodavau, kaip a.a. Šerėnas, bet eidavau kaip infarktą išgyvenęs Haroldas Mackevičius. Pasitariau su kinezeterapeutu, jis man sakė, kad pajutus tą skausmą, turėčiau sustoti ir giliai kvėpuoti. Tai dažnu atveju praeidavo, bet kartais, vos paėjus kelius žingsnelius – ir vėl jį pajunti. Iš kokio penkto karto tai lyg iš išnyksta, bet niekas niekada man to nesusiejo su būsimo infarkto požymiu. Viskas nuo to prasideda. Kiek pasiklausinėju aplinkinių – atrodo, kad tai jaučia visi. O dabar palatoje perskaičiau bukletą, kuriame aiškiai parašyta, kad toks skausmas peties srityje – pirmas signalas. Jeigu būčiau tai žinojęs, galbūt to nebūtų buvę. Bet kuriuo atveju, aš esu gimęs po neįtikėtinai laiminga žvaigžde, nes buvo labai mažas procentas, kad aš pabusiu. Dabar svarstau gal man pradėti žaisti loterijoje? O gal jau savo šansą kaip ir išnaudojau?“ – humoro jausmo nepraranda Giedrius.

Giedrius Drukteinis

Neretai Lietuvos ligoninėse gulintys pacientai nevengia pasiskųsti maistu ar kitomis bėdomis, tačiau G. Drukteinis sako yra nuoširdžiai nustebintas šiuolaikinės medicinos ir aukšto lygio priežiūra.

„Esu nustebęs kiek Lietuvos medicina yra profesionali, aprūpinta, kvalifikuota. Tai labai maloniai nustebino. Galbūt taip buvo visada? Aš nežinau. Tai pirmas mano susidūrimas su ligonine. Suprantu, kad plačiąja prasme yra trūkumų, juk būna įvairių situacijų, tačiau tai, ką aš matau, man labai patinka. Negana to, man čia tikrai ima patikti, imu ieškoti būdų, kaip man čia pasilikti“, – nusijuokia pašnekovas.

Reanimacijoje Giedrius sako turėjęs gana griežtą priežiūrą, kuomet jo kiekvieną žingsnį sekė medikai, liepdami kuo skubiai gultis į lovą, o dabar, gulėdamas įprastoje palatoje, jis jaučiasi kur kas laisviau. Po savaitės vyrui turėtų prasidėti reabilitacijos laikotarpis, kuomet bus ir toliau stiprinama jo sveikata.

Pasiteiravus, ar po šio įvykio pasikeis kasdienybės įpročiai, galbūt kils noras mesti rūkyti, Giedrius sako jau apie tai svarstęs.

„Tai tikrai logiškas klausimas. Vakar priėjau prie dviejų rūkančių moterų ir paprašiau cigaretės, jos matė, kad esu gana perbalęs, tačiau vis tiek davė. Prisipažinau, kad tai pirma cigaretė ir tuomet jos ėmė mane atkalbinėti, jog nerūkyčiau, kad nepradėčiau ir vėl. Ėmiau svarstyti, kad nors ir taip norisi, vargu, ar verta. Tai velniška pagunda. Tokius įpročius labai lemia aplinka, kai tu to nematai – regis, to net nesinori, bet geroje kompanijoje, mieste, kavinės terasoje – natūraliai kyla noras parūkyti. Taip ir išeina. Dabartinis mano tikslas yra nežiūrėti į langą, kur matosi rūkantys pacientai. Mieliau žiūrėsiu į kompiuterio ekraną, kad tik atsispirčiau pagundoms. Tiesa, primenu, kad net ir nerūkančius žmones, deja, ištiko toks likimas“, – sako jis.

Vos tik paaiškėjo žinia, kad Giedrius sveiksta, pasipylė bičiulių, kolegų skambučiai. Vienas iš jų jam į atmintį įsirėžė kiek stipriau.

„Vos tik atsibudau, tą pačią dieną paskambino pats infarktą išgyvenęs H. Mackevičius. Jis paklausė, ar buvau tamsiame tunelyje, tai tikrai buvau. Esame tarsi sielos broliai. Žinome, kas tai ir apie ką kalbame, net nereikia aiškinti. Priklausome kastai tų, kurie pabuvo tame tunelyje ir iš jo grįžo“, – juokauja pašnekovas.

Vos dieną prieš tai žurnalisto žmona Rima DELFI užsiminė, kad jos vyras jau nekantrauja grįžti į gyvenimą ir darbus – to neneigia ir pats Giedrius.

Giedrius Drukteinis

„Tikrai noriu. Pasakysiu nuoširdžiai, kūryba galiu užsiimti ir palatoje, tačiau yra ir kitų įsipareigojimų. Aš žinau, kad būtent tai galėjo ir būti priežastimi viso to, tačiau noras yra. Bet žmona sako, kad dar kurį laiką save patausočiau. O aš jaučiuosi tarsi nubudęs po nualpino, ne daugiau. Žinoma, galiu ir iš ligoninės padaryti dalį darbų ar juos deleguoti“, – paaiškina jis.

Dėmesio pastarosiomis dienomis sulaukia ne tik Giedrius, bet ir visa jo šeima, todėl pašnekovas džiaugiasi, kad pasidalinus savo dabartine savijauta ir mintimis su DELFI jam bus daug paprasčiau.

„Visi nori sužinoti tą patį. Reikia užkurti iš naujo sistemą ir vėl viską nuo pradžių pasakoti, tai labai gerai, kad bus šis straipsnis – vos tik kažkas paklaus, aš iškart pasidalinsiu nuoroda ir tik tada paklausiu, ar dar yra papildomų klausimų?“ – nusijuokia G. Drukteinis.

Infarktą išgyvenęs žurnalistas be to, kad neatsimena kelių dienų savo gyvenime, beveik nesiskundžia niekuo – jam tik šiek tiek skauda krūtinę kosant.

„Matyt, ją skauda todėl, kad buvo daromas širdies masažas. Jo metu kai kuriems žmonėms net lūžta šonkauliai, tačiau svarbiausia yra išgelbėti žmogaus gyvybę. Taip pat dar šiek tiek yra pažeista mano širdies aorta, vadinamoji „našlių“ arterija. Tačiau viskas bus gerai. Daugiau niekuo nesiskundžiu, esu gana normalioje būsenoje. Žinoma, pažiūrėjus į rankas, atrodo, kad esu paleistas iš kankinimo kameros, nes jos subadytos, įvestas kateteris“, – šypteli jis.

Paklausus, ką jis norėtų patarti kitiems savo bendraamžiams, Giedrius sako, kad šioje situacijoje jam žarstyti patarimus gana sunku. Daug mieliau jis norėtų, kad visuomenėje būtų daugiau greitąją pagalbą suteikti mokančių ir to padaryti nebijančių piliečių.

„Iš to, ką matau, tai yra loterija. Žinoma, yra svarbu rūpintis savimi, bet, mano nuomone, yra daug svarbiau suburti bendruomenę žmonių, kurie geba padėti tokioje situacijoje atsidūrusiems – tų, kurie mokėtų atlikti širdies masažą, dirbtinį kvėpavimą“, – tikina G. Drukteinis.