Su DELFI apie savo gyvenimą kalbėdamas Vilius mielai panyra į auksinius „Bavarijos“ laikus. 1996-aisiais metais susikūrusi vaikinų grupė paliko išties ryškų pėdsaką Lietuvos popmuzikos istorijoje. Apie dešimtmetį aktyviai koncertavę „bavarai“ per šį laiką susižėrė ne vieną reikšmingą apdovanojimą, o jų singlai ar albumai neretai tapdavo ne tik auksiniais, bet ir platininiais.
Vilius į vaikinų grupę pateko dar būdamas nepilnamečiu, pakviestas vaikystės draugo Deivydo Zvonkaus. Tuomet draugai tik svajojo apie dideles gerbėjų minias, pripažinimą ir įspūdingus honorarus. Tačiau ilgai laukti, kol ši svajonė išsipildys, nereikėjo. Vos po metų grupė užsitarnavo savo vietą po saule ir populiarumo spinduliais mėgavosi bent dešimtmetį.
Kiek vėliau, maždaug 2007-aisiais, Vilius pradėjo savo solinę karjerą, D. Zvonkus pasinėrė į kompozitoriaus veiklą, pradėjo koncertuoti su tuometine žmona Natalija Zvonke, o Juozas Liesis pasinėrė į studijas, pradėjo dirbti radijuje.
Tais pačiais metais V. Tarasovas kartu su V. Riaubiškyte sudainavo daug dėmesio sulaukusią dainą „Aš tavo, tu mano“. Romantiškas kūrinys porą sujungė ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Vilius sako, kad jiedu su Violeta niekada neturėjo jokių intencijų slėpti savo jausmų, galbūt todėl oficialiai jų santykiai paaiškėjo visiškai spontaniškai, kuomet 2007-aisiais metais, atsiimdama „Radiocentro“ metų atlikėjos apdovanojimą, Violeta ėmė ir netikėtai prisipažino meilėje savo scenos partneriui.
„Myliu tave, katine“, – tąkart tarė ji nuo scenos, kreipdamasi į Vilių, buvusį minioje. Nuo tos akimirkos niekam nekilo klausimų dėl poros jausmų vienas kitam, o žiniasklaidoje jiedu net buvo pradėti vadinti „katinų pora“. Nors skeptikai duetui prognozavo vos trejus metus truksiančią meilę, jiedu įrodė priešingai – santuokoje jie jau 11-ika metų kartu ir tai yra tik pradžia.
– Viliau, ar dar atsimenate, koks buvo jūsų gyvenimas iki „Bavarijos“? Kuo gyvenote, ką dirbote, apie ką svajojote?
– Visada svajojau apie tai, kad kažkada vis tiek lipsiu į sceną. Ėjau tuo keliu. Mokiausi muzikos mokykloje, baigiau Stasio Šimkaus konservatoriją bei studijavau Klaipėdos universiteto menų fakulteto džiazo katedroje. Praėjau visas muzikines instancijas, kryptingai ėjau ta linkme. Buvau dar labai jaunas, kai mane 1996-aisiais metais pakvietė prisijungti prie grupės. Jeigu neklystu, man buvo 16-ika ar 17-ika metų, nebuvau dar baigęs vidurinės.
Su Zvonkumi mes buvome kiemo draugai, baigėme tą pačią muzikos mokyklą, o vėliau ir tą pačią konservatoriją lankėme. Deivydas mane kvietė pasibandyti studijoje su solinėms dainoms. Tuo metu dar buvo grupė „Avarija“, kurie leido albumą, bet vienas jų narys Ramūnas išvyko į Angliją. Taip išėjo, kad reikėjo naujo žmogaus ir tapau pagrindiniu vokalistu. Netrukus atsinaujinusi grupė pakeitė pavadinimą ir tapo „Bavarija“. Nuo tos akimirkos patekau į didžiulę sceną, anšlaginius koncertus.
Pamenu, kai turėjome albumo pristatymą, o išėjęs į kiemą Klaipėdoje, išvydau pilną gatvę žmonių – visi net netilpo į salę. Tai buvo pirmas toks rimtas mūsų išėjimas į sceną. Netrukus po to prasidėjo važinėjimai po miestus ir miestelius, turėjome turą. 1997-aisiais metais išleidome albumą „Duok man jėgų“ su legendine daina „Noriu lėkt“, kuri greitai tapo hitu ir užėmė pirmąsias vietas radijo stotyse. Atsidurti dainų TOP-20 „Radiocentre“ buvo didžiulis įvertinimas – tai buvo tarsi koks MTV. Tuo metu žmonės klausydavo radijo, o savo favoritus nepatingėdavo palaikyti net laiškais. Būtent su šia daina mūsų grupė patyrė didžiulį šuolį į priekį. Netrukus po to sekė nauji albumai ir koncertiniai turai po visą Lietuvą. Anksčiau niekas nekoncertuodavo arenose, savo pasirodymus rengdavome stadionuose, miesto šventėse ar koncertų salėse.
– Koks buvo šios grupės įvaizdis? Ar bent galvojote apie tai?
– Tais laikais ant bangos buvo vaikinų grupės, pavyzdžiui, „Take That“ ar „Backstreet Boys“. Anksčiau pasirodymuose buvo labai svarbu šokiai, todėl neretai grupės sudėtyje būdavo ir šokėjų. Mes su grupe labai aktyviai muzikavome ir lygiavomės į tai, ką matėme pasaulyje. Turėjome daug įvairių ieškojimų.
– O koks buvo jūsų kelias į šlovę, nes susidaro įspūdis, kad viskas jums pavyko gana lengvai?
– Žinote, buvo visko, bet kai esi jaunas, tu gali viską. Galima grįžti 5 valandą ryto po renginio ir jau 10 valandą ryte būti Palangoje, džiaugtis smėliu, žaisti tinklinį ir vėl dainuoti. Būdavo ir trys koncertai per dieną, kai miego turėdavome vos kelias valandas. Nori tu to ar ne, tos dainos jau skambėdavo mūsų galvose. Pamenu, kai vasarą išleidome dainą „O man gera čia“, ji tapo tikru Palangos himnu. Būdavo ir taip, kad po visų koncertų lėkdavome į klubą, kur netikėtai tekdavo ir dar kartą padainuoti kelias dainas, o namo grįždavome tik paryčiais. Kai esi jaunas – esi kupinas energijos, todėl ir miego tiek daug nereikėdavo.
– Kada pajutote, kad tampate tikromis muzikos žvaigždėmis?
– 1998-aisiais metais įrašėme dainą „Noriu lėkt“, kuri tapo „Muzikinio viešbučio“ laureate. Dalyvavome visokiausiuose konkursuose, festivaliuose, kurie vykdavo ir užsienyje. Pamenu, kai viename iš jų laimėjome 5 000 dolerių. Tai paliko mums įspūdį, nes buvome dar labai jauni. Tai buvo didžiuliai pinigai. Tačiau geriausiai pamenu akimirką, kai per radiją išgirdau lietuviškos muzikos TOP-20, o pirmoje vietoje suskambo mūsų daina „Noriu lėkt“. Tąkart nukonkuravome net SEL. Lėkiau namo, kad išgirsčiau, kaip mus pristato. Tai buvo pirmas toks įvertinimas. Būtent tada supratau, kad Lietuvoje esame išties žinomi.
– Anksčiau buvote gana dažnai aptarinėjama ir daug dėmesio sulaukianti grupė, gal pamenate, kokie buvo didžiausi grupės skandalai?
– Kai dabar viską atsimenu, tai viskas kelia juoką. Žaidėme žaidimą ir tiek. Turėjome labai daug draugų skirtingose pramogų šou sferose – ir muzikantų, ir žurnalistų, kurie sakydavo, kad mums būtų verta padaryti kažkokią avantiūrą. Ir pasirašydavome tokiems dalykams iš to naivumo, kvailumo. Negaliu sakyti, kad visi tie skandalai nepasiteisindavo, visko buvo. Pavyzdžiui, prieš albumo pristatymus dažnai padarydavome reklaminius skandalus. Tiesa, buvo ir natūraliai įvykusių skandalų. Nepasakyčiau, kad dabar muzikos versle viskas vyksta kitaip. Pasižiūrėkite, jei artėja koks nors atlikėjo turas ar koncertas – žiūrėk ir skandalas koks įvyksta. Niekas per daug nepasikeitė per tuos 23-ejus metus, kiek aš esu scenoje. Toli nenuėjome. Gali būti, kad net kažkas grįžta, pavyzdžiui, tie dirbtiniai skandalai, kuriais siekiama atkreipti į save dėmesį.
Vienas ryškiausių mūsų skandalų, matyt, buvo tas, kai pasikvietėme striptizo šokėjas. Tąkart mus filmavo „Be tabu“, kad mes neva šventėme albumo išleidimą su apsinuoginusiomis merginomis, miltų pakeliais ant stalo, alkoholiu. Kai šiandien pasikalbame, suprantame, kad mes neatitikome jokios grupės standartų, nes tuo metu elgėmės kaip kokie rokeriai, o ne saldūs popmuzikos berniukai. Pridarydavome tiek daug zbitkų… Tai mus pagauna „Radiocentro“ apdovanojimuose visus geriančius alų ir akytėmis kreivomis, tai dar kas nutinka. Pajuokaudavome, kad tuomet nelabai atitikome saldaus popso standartų.
Turėjome labai daug fanų ir merginų, kurios rodė didžiulį dėmesį – net prie namų laukdavo. Yra nutikęs net vienas mistinis dalykas. Buvo dvi seserys, kurios nuolat stovėdavo aikštelėje prie mano namų kiekvieną dieną. Praėjus maždaug 20-imt metų, mes su Violeta darėme savo solinį koncertą ir surengėme feisbuke konkursą, kuriame norėjome pasidalinti keliais bilietais. Galiausiai, atėjus laikui išrinkti nugalėtoją, visiškai atsitiktinai išrinkome vieną merginą, kuri laimėjo dvigubą kvietimą. Kuomet atėjo ta mergina pasiimti bilietų, supratau, kad man ji ir jos draugė yra labai matytos. Žinoma, jos jau yra užaugusios, su šeimomis, tačiau tai buvo tos pačios merginos. Šis įvykis man buvo tikra mistika. Negalėjau patikėti, kad čia tos gerbėjos. Žiūrėjau į jų veidus ir supratau, kad jas atpažįstu. Merginos net manė, kad jas specialiai išrinkau, kadangi jos yra ištikimos gerbėjos, tačiau tai tikrai buvo atsitiktinumas. Tai buvo smagus kuriozas.
– Visa tai skamba kaip tikri auksiniai laikai...
– Taip, taip ir buvo. Būdavo, kad pasidarai turą, visi išvažiuojame nuo kokio antradienio ar trečiadienio ir grįždavome tik šeštadienio naktį. Kartais net sekmadieniais tekdavo sudalyvauti televizinėse laidose, tačiau dažniausiai stengdavomės bent tądien pailsėti.
– „Bavarija“ buvo viena populiariausių grupių, ką auksinių laikų metu sau galėjote leisti? Ar pavyko visko neiššvaistyti?
– Aš taupiau. Taupiau tam, kad galėčiau įsigyti nekilnojamą turtą. Džiaugiuosi, kad pavyko visko neištaškyti. Visada turėjau tą savybę, kad man svarbu turėti atliekamų pinigų ir būti šiek tiek susitaupius. Visada žinojau, kad mūsų profesija yra nenuspėjama – šiandien gerai, o rytoj laukia nežinia. Dainininko kelias yra slidus, banguotas, todėl buvau iš tų, kurie po truputį taupėsi. Vien iš mūsų albumų buvo galima neblogai užsidirbti ir gerai gyventi, nes, pavyzdžiui, albumas „Angelai“ buvo išplatintas 60 tūkst. tiražu. Viskas mūsų karjeroje klostėsi labai gerai, kol į rinką neatėjo kitos muzikos platformos, todėl kompaktų niekas nebepirko. Iki 2004-ųjų metų buvo tikras mūsų aukso amžius. Kiekvienais metais leisdavome albumus, singlus – dirbome iš peties, todėl ir užsidirbome.
– Merginų dėmesys, alkoholis, kitos pagundos... Ar pavyko tam atsispirti ir nepamesti galvos?
– Aš niekada nebuvau iš tų, kurie lipa į sceną išgėrę, tai ne man. Suprantu, kad kai esu neblaivus, aš nevaldau savęs, savo balso, to nedariau net ir grodamas saksofonu. Aš sau to niekada neleisdavau, net jei mums būdavo paruoštas stalas. O po koncertų – taip, tuomet švęsdavome, baliavodavome ir ošdavome. Po koncerto ir į klubą nueidavome su draugais paūžti, tačiau net ir tada turėjau režimą, kurio laikausi iki šiol. Man svarbu turėti grafiką, sportuoti. Man visada buvo sunkiai suprantama, kaip galima švęsti gimtadienį viduryje savaitės, o tokių situacijų tikrai būdavo. Tačiau tai visiškai ne man. Šventes paminiu tik savaitgaliais. Taip, matyt, ir atsispyriau visoms pagundoms.
– Tai buvote pavyzdinis grupės lyderis?
– Na, ant manęs buvo beveik visas krūvis, todėl, suprasdamas, kad man reikės atidainuoti visą koncertą, nerizikuodavau. Negalėjau sau leisti dainuoti pro šoną ar nevaldyti savo balso. Jausdavau atsakomybę prieš kolegas. Nors esu muzikos versle matęs, kokiame lygyje sau kai kurie dainininkai leisdavo lipti į sceną.
– Ar pavyko nesusirgti ta vadinama žvaigždžių liga?
– Nežinau, gal jau prasirgau. Bet net jei jau ir prasirgau, tai tikrai lengva forma. Niekada neleidau sau jaustis kitokiu, aukštesniu už kitus. Tėvai ir draugai irgi nepastebėjo jokio skirtumo. Na, bent jau man niekas to tikrai nesakė.
– Buvote jaunas, kai jus ir kolegas aplankė šlovė, dideli honorarai – ar jūsų nesugadino pinigai?
– Ne. Matyt, tai nulėmė mano genai, charakterio savybės. Turėjau užsivedęs net knygelę „Draugų bankas“, kurioje buvo surašyta kiek ir kokiems draugams paskolinau pinigų. Gal tai paveldėjau iš mamos, nes ji dirbo finansų direktore, buhaltere, auditore, todėl skaičiuoti pinigus man buvo įgimta.
– Ar nejutote šoko, kai laikui bėgant pasikeitė honorarai?
– Tiesą sakant, nelabai tai pajutome. Su Violeta taip pat išgyvenome aukso amžių, kai suėjome į duetą. Turėjome visas užimtas vasaras su anšlaginiais koncertais ir solidžiais honorarais. Visada rinkdavome pilnas sales. Vienas organizatorius iš Šventosios net juokdavosi, kad dėl mūsų koncerto reikia visada papildomai pristatyti kėdžių. „Na, tu išpindėjai“, – sakydavo jis. Būtent dėl mūsų pasirodymo būdavo nešami papildomai staliukai, padaroma daugiau vietos publikai. Žinoma, dabar būna ir ramesnių momentų, tačiau ši vasara mums su Violeta ir vėl pilnai užpildyta. Veiklos tikrai užtenka, o jei kažkam atrodo, kad mes kažkur dingome, tai tiesiog gal mūsų mažiau matosi televizijoje, bet tai nereiškia, jog mes ilsimės. Dirbame ir toliau savo darbą.
– Kaip manote, ar stipriai pasikeitė šou pasaulis? Ar jums anksčiau buvo sunkiau prasimušti, nei dabartiniams jauniems atlikėjams?
– Pasikeitė daug kas. Anksčiau mes stengdavomės viską daryti ir kurti patys. Na, pavyzdžiui, atsibundame ryte, važiuojame į Vilnių, einame į Spaudos rūmus, nes ten būdavo ir radijas, ir televizija. Nuvažiavęs derini reikalus. Po to viskas persikelia į Kauną, ten taip pat aplankai kelias radijo stotis. Būdavo, kad visą dieną ar net kelioms išvažiuoji dėl reklamos. Dabar viskas yra paprasčiau, nereikia niekur važiuoti, nes gali bendrauti internetu, o reklamą tiesiog nusipirkti prieš pat koncertą. Anksčiau viską darydavome mechaniniu būdu patys, o dabar tam yra vadyba.
Pasikeitė ir koncertų erdvės. Anksčiau pasirodydavome stadionuose, o dabar atlikėjai renkasi arenas. Dabar atsirado labai daug atlikėjų, kartais net nesupranti, kas dainuoja, nes visi dainininkai tapo labai panašūs savo stiliumi, technika, dainavimo maniera. Sakyčiau, kad dabar mažiau išskirtinumo. Žinoma, atsiranda vienas, kitas ryškesnis, bet labai yra daug vienodų. Kartais net nesupranti, kokia mergina dainuoja. Su kolegomis kartais padiskutuojame, kad dabar šiek tiek trūksta tų ryškių, stiprių balsų, bet, matyt, dabar toks laikmetis. Mes užaugome ant labai stiprių idealų – Mariah Carey, Stevie Wonderio ir t.t. Dabar atrodo, kad pas visus diapozonas tapo siauresnis ir visas dėmesys skiriamas manierai, technikai, tačiau, deja, pastebiu labai daug vienodumo. Kaip ir Rihanna, kuomet ji pradėjo kurti savo stilių, tai po jos pasipylė daug atlikėjų, dainuojančių taip pat, kaip ji.
– Manote, kad dabar atlikėjai nori per greitai pelnyti pripažinimą?
– Nepamenu, kas tai sakydavo, tačiau sutinku su šiais žodžiais, kad Lietuvoje tu gali rinkti tas arenas, bet yra sveika save išbandyti ir užsienyje – juk ten niekas tavęs nežino. Mes save pasitikrindavome užsienyje, todėl važiuodavome į įvairius festivalius. Juk ten tu nuvažiavęs esi niekas. Pas mus tapo įprasta žinomumą užsitarnauti skandalais, nors dar neturima sukurtų daug dainų, albumo. Laikmetis keičiasi, niekas nestovi vietoje, dabar viskas kitaip. Nors gyvenime viskas sukasi ratu, tai gal grįš ir ankstesnės vertybes? Juk, pavyzdžiui, grįžo vinilinės plokštelės, o mūsų mažoji dukra yra didžiausia Michaelo Jacksono kūrybos fanė, nors ir aš su juo užaugau. Klasika grįžta.
– Kodėl iširo „Bavarija“?
– Nesakyčiau, kad ji iširo. Mes ir dabar kartu pakoncertuojame. Atėjo laikas, kad aš pradėjau leisti solinius albumus, pradėjau daugiau dainuoti duete su Violeta ir kažkaip taip natūraliai atitrūkome. Deivydas išėjo į televizinius projektus, prodiusavimą. Kažkaip natūraliai ta pauzė atėjo. Tačiau būna, kad kartais visi ir vėl susitinkame didesnių renginių metu ar įmonės vakarėliuose. Dabar koncertuojame tik su didele žmonių komanda, nelipame į sceną tik trise. Dainuojame su 14-ika žmonių scenoje, kurią sudaro pritariantieji vokalistai, styginių kvartetas, mušamieji, klavišai, bosas, gitara. Dabar darome tokį pasirodymą, kad būtų gera širdžiai. Visi mūsų dainas dainuoja, visi jas žino, tik dabar viską atliekame dar muzikaliau.
– Ar turėjote grupėje nesutarimų?
– Žinoma, jų būdavo, o kaip kitaip? Buvo ir taip, kad Juozas išėjo iš grupės, bet paskui sugrįžo. Turėjome daug apsižodžiavimų. Juk tiek metų kartu prabuvome. Kartu būdavome nuo ryto iki vakaro studijoje, automobiliuose, koncertuose, todėl konfliktai būdavo natūrali viso to dalis. Trintis daro savo. Deivydas gal kiek mažiau būdavo konfliktiška asmenybė, tačiau labai daug kas priklausydavo nuo visų bendros nuotaikos. Viskas labai žmogiška. Visada pavykdavo konfliktus išsispręsti žodžiais, kumščių naudoti netekdavo.
– O dėl ko jie kildavo? Dėl merginų, pinigų?
– Na, tikrai ne dėl merginų. Pas mus skoniai skirtingi. Būdavo, kad šiek tiek konfliktuodavome dėl piniginių dalykų, bet susėsdavome prie stalo ir viską išsiaiškindavome. Su laiku viską išgrynini ir belikdavo viską padalinti į tris lygias dalis, kadangi esame grupė.
– Kaip gimė duetas su Violeta ir ar greitai įsiplieskė jūsų jausmai?
– Nutiko taip, kad po truputį mus pradėdavo kviesti sudainuoti vieną ar kitą dainą su tam tikrais atlikėjais. Viskas prasidėjo nuo mano ir Violetos dainos „Aš tavo, tu mano“. Atsitiko taip, kad organizatoriai ėmė kviesti mus abu, tuo metu buvome naujiena. Visiems buvo įdomu, ar mes pora ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Pamenu, kad žmonės būrė, jog mes kartu neišbūsime net trejų metų.
– Ar greitai tapote pora?
– Taip, labai greitai. Beveik iškart. Viskas įvyko natūraliai. Flirtavome, susirašinėjome žinutėmis, susitikdavome. Kartu su Violeta savo dainas leisdavome pas vieną ir tą patį leidėją, todėl kai atvažiuodavau į Vilnių, pasimatydavome. Taip viskas ir užsimezgė. Patį pirmą žingsnį žengiau aš, kai pasveikinau ją su gimtadieniu. Netrukus po to vienas kito koncertuose apsilankydavome kaip svečiai. Užkulisinis bendravimas virto meile.
– Gal pamenate, kokią nuomonę buvote susidaręs apie Violetą iki jūsų pažinties?
– Meilė yra akla, todėl pradžioje net nepastebi kažkokių niuansų – myli žmogų ir viskas. Tik laikui bėgant pastebi, kad tau galbūt kažkas netinka. Nors sako, kad žmonės nesikeičia, bet aš manau, jog keičiasi. Viskas vyksta tik į gerą pusę.
– Ar pradžioje slėpėte savo santykius?
– Viskas įvyko labai greitai. Mes nuėjome į Vilniuje esantį restoraną ir jau iškart mus kartu nufotografavo ir nusiuntė spaudai. Prasidėjo gandai, kurie netrukus pasitvirtino. Galiausiai per „Radiocentro“ apdovanojimus ji nuo scenos pasakė tą legendinę frazę „Myliu tave, katine“. Pamenu, kad sėdėjau minioje ir visos kameros atsisuko į mane. Iš pradžių net nesupratau, kas įvyko, sėdėjau apstulbęs. Ji tai pasakė visiškai spontaniškai, neplanuotai. Jai užėjo emocija. Atrodo, kad esi pripratęs prie neplanuotų situacijų, tačiau šioji buvo labai staigi ir netikėta. Nuo tada visiems tapo viskas aišku.
– Violeta anksčiau jau buvo sukūrusi šeimą, turi daug patirties, ar nebuvo baisu prieiti prie tokios moters?
– Aš irgi nepėsčias, todėl šį žingsnį žengiau gana drąsiai. Nebijojau. Pasitikėjau savimi. Nesu linkęs slapukauti, žaidžiau atviromis kortomis. Matyt, sutapome. Mums tiko vienas kito bendravimas, humoras.
– O kada supratote, kad Violeta yra jūsų gyvenimo moteris?
– Labai greitai, nes mes susituokėme po pusės metų nuo mūsų pažinties. Netrukus pradėjome kalbėtis apie vaiką, nes abu to norėjome. Buvome abu tam subrendę – man buvo jau 28-eri metai. Pajunti, kad tai tavo žmogus, tau su juo gera, miela ir malonu, todėl norisi tai justi visa gyvenimą.
