„Manau, kad per visą šį laiką mes nebekeliavome, o ėmėme gyventi toje šalyje. Nėra nieko, kas aplink tave šokinėtų. Lengva pasijusti vietiniu, kai vaikštai į parduotuvę, eini skalbtis drabužių ir tiesiog sukiesi buityje. Visą kelionę susiplanavome patys“, – DELFI pasakoja muzikos kūrėjas.
– Pusantro mėnesio kelionė – skamba gana didingai. Ar iš tiesų šis laikotarpis toks buvo? Kodėl apskritai panorote aplankyti Vietnamą?
– Ten išvykome dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, todėl, kad manau, jog kelionės mano darbui daro tiesioginę teigiamą įtaką. Sveika pakeisti aplinką. Kadangi atstumas yra didelis, nesinori su mažais vaikais skristi ten tik dėl savaitės atostogų, todėl suplanavome taip, kad mums pakeisti aplinką išeitų visiems kartu ir ilgiau. Taip pat norėjosi pažinti naują kultūrą, pamatyti, kaip gyvena žmonės visai kitame pasaulio krašte. Vietname lankėmės pirmą kartą. Šią kryptį taip pat pasirinkome ir dėl oro, nes tuo metu Lietuvoje spaudė šaltukas.
– Kokia aplinka jus supo ten nusileidus?
– Buvo karšta ir drėgna. Tiesa, mes jau iš anksto žinojome, kokia temperatūra mūsų laukia, todėl nenustebome. Vilniuje tuo metu buvo šalčiai, o Vietname – gera, šilta. Įspūdžiai labai geri. Pirmiausiai turėjome skrydį iki Maskvos, o vėliau laukė kitas, ilgesnis reisas iki Hanojaus. Keliavome beveik visą parą.
– Į šią tolimą šalį keliavote su vaikais, neretai pasitaiko nuomonių, kad atostogos su vaikais – ne atostogos, dažnai baiminamasi ir kelionėse tykančių pavojų. O kokia jūsų patirtis?
– Aš tikrai nematau didelio skirtumo, kur būti su savo vaikais – ar Vilniuje, ar Vietname. Mes tiesiog kartu leidome laiką. Kai norisi pamatyti konkrečią šalį, vaikai niekaip negali būti kliūtis. Mes su Gintare gyvename taip, kaip mes norime. O mes norime, kad mūsų vaikai būtų mūsų šeimos dalimi, todėl jų atskirti nenorėjome. Aš ir Gintarė tikime, kad visi tokie dalykai ugdo. Žinoma, aš suprantu, kad mano vaikai šios kelionės neatsimins, tačiau tai veikia jų dabartinę būklę, jie susipažįsta su nauja aplinka, žmonėmis, maistu, augalija. Juolab, kad mes pusantro mėnesio keliavome po šalį, o ne sėdėjome viešbutyje.
Apkeliavome daug skirtingų vietų skirtingomis transporto priemonėmis, tikiu, kad vaikams tai patiko ir padeda augti. O tie sunkumai... Žinote, kartu su Gintare juokaujame, kad mes juos įveikiame tarsi per formules varžybas, kuomet automobiliui padangas sugebama pakeisti per sekundes – taip ir mes visus buitinius darbus stengiamės padaryti greitai. Pasidaliname darbais ir suprantame, kad mūsų vaikai dar yra maži, todėl jiems reikalinga mūsų pagalba elementariuose dalykuose. Jie kol kas patys neapsirengia, nepavalgo – jiems reikia padėti, bet tu nežiūri į tai kaip į iššūkį. Vaikai yra mūsų gyvenimo dalis. Juk niekas neliepia vaikų gimdyti, jei jų nesinori. Mums su Gintare vaikai yra džiaugsmas. Be to, kelionėse nutinka ir labai daug linksmų akimirkų. Nėra tik vargas. Žinoma, viskas priklauso ir nuo požiūrio. Jei į viską žiūrėsi negatyviai, tai visur ir matysi tą vargą. Mums kelionės kelia džiaugsmą. Taip pat supratome, kad jeigu tu nori išvažiuoti ilgesniam laikui ir palikti namus, tu paprasčiausiai negali palikti vaikų. Taip, buvo ir sunkių akimirkų, bet jeigu tu nori pamatyti šalį, tai niekaip neįsivaizduoju, kaip vaikai gali būti kliūtimi.
Žinoma, jeigu nori pailsėti nuo vaikų, tai tada taip, palieki juos seneliams ir išvažiuoji. Bet mes nenorime nuo jų pailsėti, mes norime ilsėtis kartu su jais. Toks tas ir skirtumas. Tiesa, viso to mes nevadiname poilsiu. Nebuvo taip, kad mes gulėjome ant gultų, deginomės, o mums nešiojo kokteilius. Mūsų kelionė buvo pažintinė. Norėjome pažinti nematytą kraštą, žmones, taip pat daugiau pabūti vieni su kitais. Vilniuje aš neturiu tokios galimybės, kuomet pusantro mėnesio laiko būni su savo šeima, o čia tą turėjome. Visi tokie dalykai sueina į bendrą žmogaus mąstyseną. Jei tau buvimas su vaikais apskritai yra vargas, tai tą vargą jausi ir būdamas Vilniuje, ir Vietname. Jokio skirtumo. Tokiu atveju žmonėms patarčiau išvis nevažiuoti.
Visi tėvai, turintys mažus vaikus, kelionėje neapsieina be visų tų buitinių rūpesčių, kuriuos tiesiog reikia padaryti. Tačiau mes į tai žiūrime natūraliai. Net ir būnant su vaikais, mes su Gintare sugebėjome pasivaikščioti po džiungles, palaipiojome ir pasižiūrėjome į tekančius krioklius. Užsidėjome vaikus ant kupros ir pirmyn. Gal iš šono ir keistai atrodėme, bet keliavome tikrai patogiai ir didelių iššūkių, kurių negalėtume įveikti, nebuvo.
– Ką per pusantro mėnesio jums pavyko pamatyti, kur svečiavotės?
– Galiu pasakyti, kad mes keliavome gana nesėsliai. Ilgiausiai vienoje vietose – pietuose saloje – buvome 7 dienas. O visur kitur būdavome po 3-4 naktis. Aplankėme gana daug vietų. Kai kur skridome, kai kur važiavome, kai kur plaukėme. Tikrai keliavome nesėsliai, stengėmės pamatyti kuo daugiau, bet vėlgi – nepervargstant. Tikrai yra žymiai smarkesnių keliautojų už mus, tačiau mes norėjome išlaikyti pusiausvyrą. Nepaisant to, per visą šį laiką mums pavyko pamatyti daug skirtingų miestų: Hanoi, Ha Long, Da Nang, Hoi An, Tam Hai, Dalat, Ho Chi Minh (Saigon), Phu Quoc... Tai buvo vietos nuo mažiausių kaimų, kuriuose nėra net kavinių iki normalių didmiesčių su viešbučiais, restoranais ir taksi. Tiesa, net ir tie didmiesčiai gerokai skiriasi nuo Europos miestų.
Tai milžiniškų kontrastų šalis. Neįmanoma palyginti to su Lietuva. Aš visiems linkiu ten nukeliauti, kad pasižiūrėtų, kaip mes visgi neblogai gyvename, lyginant su Azijos šalimis. Mes esame įpratę gyventi labai komfortiškai, nors mums dažnai taip neatrodo. Žmonės ten gyvena daug paprasčiau, tačiau susidaro įspūdis, jog jie yra laimingesni už mus. Nežinau, kodėl. Neturiu tam paaiškinimo. Gal dėl to, kad ten daugiau saulės ir šilumos? Lietuvoje mus užgula „europietiškos“ problemos: paskolos, įsipareigojimai, kainos ir visa kita, o ten, atrodo, šitie dalykai yra antrame plane, svarbiau yra šeima, draugai, buvimas kartu.
– Kas šioje kelionėje jums su Gintare paliko didžiausią įspūdį? O gal išskirti vieno etapo tiesiog neįmanoma?
– Kadangi tai buvo ilga kelionė, tai mums nebuvo pavienių ar atskirai į atmintį įstrigusių įspūdžių. Viskas susidėjo į bendrą, vientisą patirtį. Viskas buvo įdomu, nauja, skanu. Kiekviena kelionės diena buvo kitokia, kai gali vis naujo kažką įsidėti į galvą. Tikiu, kad taip buvo ir vaikams.
– Ką patartumėte ten keliaujantiems pirmą kartą?
– Patarčiau netikėti stereotipais. Dažnai girdime, kad ten nešvaru, pavojinga, tačiau mes daug ko nežinome. Prieš kelionę verta pasidomėti šalimi, į kurią keliaujate, pasiteirauti patarimų iš ten jau buvusių žmonių, kurie gulėjo ne viešbučiuose, o iš tiesų keliavo po šalį. Jeigu keliaujate su vaikais – turėkite vaistinėlę, sveikatos draudimą. Tai elementarūs dalykai, kurių norisi, kad neprireiktų, bet visada gera žinoti, kad jie yra su tavimi. Taip pat norisi palinkėti, kad žmonės keliautų atvira širdimi ir protu. Reikia suprasti, kad užsienyje tu esi svečias, todėl turi gerbti jų kultūra, papročius, net jei tu ir nesutinki su jų tvarka. Svarbu atsipalaiduoti, pasidomėti, susidaryti kelionės biudžetą ir mėgautis.
– Ar lengvai pripratote prie vietnamietiškos virtuvės?
– Šiuo klausimu neturėjome jokios adaptacijos – stengėmės valgyti tai, ko negautume Lietuvoje. Kai jau šiek tiek atsibodo ta virtuvė, porą kartų užsisakėme ir picos, tačiau dažniausiai valgėme tai, ką valgo vietiniai. Buvo tik pora vietų, iš kurių išėjome, nes nepatiko kvapas. Mąstymas renkantis kur valgyti buvo maždaug toks – jei jau ten valgo žmonės, vadinasi, viskas yra tvarkoje. Išragavome beveik visą vietnamietišką virtuvę su visomis jūrų gėrybėmis ir nacionaliniais valgiais, kiek buvo įmanoma.
Aišku, ten nėra kaip Lietuvoje. Kartą nuėjome į turgų, kurį pas mus kaipmat uždarytų dėl higienos trūkumo. Ten viename kampe kažką kepa priskrudusioje keptuvėje, šalia to – vištai galvą kapoja, o dar kitame kampe – močiutė žoles skuta. Nors vaizdas neįprastas, tačiau jie viską sugeba padaryti taip, kad būtų labai skanu.
Mes neėmėme viešbučių su „Viskas įskaičiuota“ maitinimu, patys ėjome ir ieškojome, kur galėtume pavalgyti. Eidavome gatve, pamatydavome kavinę, kuri patraukdavo mūsų dėmesį ir užsukdavome. Viskas vyko labai paprastai. Tiesą sakant, jei norisi išties pažinti vietinę virtuvę, manau, kad taip ir reikia daryti. Juk jei valgysi tik viešbutyje, tikėtina, kad maistas bus priderintas europiečio skoniui. Bet juk taip neįdomu – reikia rizikuoti. Tiesa, pastebėjau ir tai, kad jeigu keliautojai supranta, kad svečioje šalyje yra pigiau, jie neretai praranda saiką ir ima valgyti daugiau, nei įprastai. Valgo viską iš eilės ir tokiu atveju pasidaro bloga. Bet taip maitinantis bloga gali pasidaryti bet kur. Mums pavyko išvengti bet kokių su maistu susijusių nemalonumų. Viskas sueina į paprastą sąmoningumą. Jeigu matai, kad aplink mėsą jau sukasi musės, ko gero, jau reikėtų vengti tokio maisto.
– O maisto pasirinkimo užteko ir vaikams?
– Vaikams viskas buvo be galo skanu. Jie Vilniuje taip nevalgo, kaip ten. Vaisiai, daržovės, mėsa, makaronai – jiems viskas kuo puikiausiai tiko ir patiko. Žinoma, mes prašydavome, kad vaikams netiektų aštrių patiekalų. Tiesa, ne visada pavykdavo tai paaiškinti, nes dažnai pirkdavome ir nežinodavome, ką gausime, nes vietiniai dažnai nekalba jokia kita kalba, tik vietnamiečių. Meniu dažnai irgi ten nėra, jeigu tai mažas miestas, tenka rodyti pirštu. Kartais vaikams paimdavome ir paprastesnių patiekalų, jei miestas būdavo kiek didesnis, bet patys su Gintare norėjome paragauti visko – sakome, kad jeigu jau atvažiavome, tai reikia išragauti viską.
– Kaip ten atrodo vietinių gyvenimas? Ar jie mielai bendrauja su turistais? Vietnamas dar nėra masiškai keliautojų nusėta vieta, todėl galbūt jums pavyko iš arti pamatyti gyventojų kasdienybę?
– Buvome vienoje saloje, kurios viešbutyje mes buvome vieninteliai svečiai. Tai nebuvo labai populiari vieta tarp turistų. Vietname mūsų vaikus nučiupinėjo nuo galvos iki kojų, nes jiems labai įdomu ir neįprasta matyti tokius šviesius mažylius. Jie nori prieiti, susipažinti, nusifotografuoti. Pradėjau net juokauti, kad jau teks imti 10 dolerių mokestį už nuotraukas. Man labai patiko ten gyvenantys žmonės. Jie yra labai šilti, paprasti. Galbūt su jais ne visada pavyksta susišnekėti, bet jie visada pagelbės, padės. Būtent dėl to susidaro įspūdis, kad mes Europoje neretai dėmesį kreipiame ne į tuos dalykus. Atrodo, kad pirmiausiai bandome susikurti tą materialinę gerovę. Matyt, esame taip įpratę gyventi. Ten viskas daug paprasčiau. Buvome viename žvejų kaime, tai vyras žvejoja, jo pusbrolis tą žuvį išdarinėja, gamina, moteris dirba prie kasos, o vaikai – plauna indus ir priima užsakymus. Toje pačioje vietoje jie dirba ir gyvena. Jie gyvena labai paprastai, tačiau surūgusių žmonių neteko matyti. Žinoma, gal į viską žiūrėjome pro rožinius kelionės akinius, kai gyveni atostogų nuotaika ir į viską žiūri tiesiog kitaip.
– Kokios kainos vyrauja Vietname? Ar ten pigu, lyginant su Lietuva?
– Tikrai nėra brangu. Viskas yra gerokai pigiau, nei Lietuvoje. Pas mus kainos yra tapusios tokios pat, kaip daugelyje ES valstybių. Tik algos dar ne visai tokios. Vietname kainos įvairios. Esame pavalgę ir už 10 eurų visa šeima, ir už gerokai brangiau. Ten keliauti yra dvigubai pigiau, nei, pavyzdžiui, JAV. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kaip tu žadi keliauti.
– Ar dar norėtumėte čia sugrįžti? O gal į tą patį kraštą jau nebesinori?
– Būtent, į tą pačią šalį keliauti jau nebesinori. Remiantis įspūdžiais, mums viskas labai patiko ir dar tikrai norėtųsi ten pabūti, tačiau nesinori važiuoti į tą pačią vietą du kartus, kai pasaulyje yra dar tiek daug neaplankytų vietų. Ateityje norėtume dar išbandyti ilgesnę kelionę po Pietų Ameriką arba Aziją.
