Mantas pranešimą pradėjo nuo to, kad labai jaudinasi ir kad stresą jam padeda įveikti vaikai.
„Namie turiu dviejų rūšių valerijonus, tai yra mano dukra ir sūnus. Ryte ateinu, juos apsikabinu ir nusiraminu. Šiandien bandžiau paaiškinti dukrai, kokia man nusimato stresinė diena, sakau jai, tu neįsivaizduoji, dukryte, šiandiena aš kalbėsiu prieš labai daug jaunimo, paauglių. O ji tokia – „tai gerai“. Lyg nebūtų ką veikti.
Labai man buvo sudėtinga ruoštis, aš galvojau, ką aš jums galiu perteikti iš savo patirties ir labai jaudinausi dėl to, nes žinojau, kad jauni žmonės yra žiauriai protingi. Vyresniems kažką paaiškinti, papasakoti, duoti naudingą patarimą yra labai sudėtinga“,– sakė jis.
Baimė mokykloje
Mantas Stonkus pasidalino savo prisiminimu, kai jam teko keisti mokyklą, su baime jis susitvarkė nelengvai.
„Noriu papasakoti apie savo patirtis. Mes kiekvienas turime energijos labai daug, pas save. Aš tą sužinojau labai anksti, man buvo gal septyni metai.
Persikėliau gyventi iš Plungės į Mažeikius. Ir iš tiesų, aš visada buvau kitoks vaikas. Šešių metų jau turėjau auskarą ausyje. Niekas nesuprato, kaip taip gali būti ir aš atvažiavau toks keistuolis į mokyklą ir žiauriai bijojau, kaip su manim elgsis mokykloje, ar susirasiu draugų, ar mane muš.
Buvo baimė, kuri mane labai kaustė. Kai atėjau į pirmą pamoką, visi žiūri į mane. Atėjo auklėtoja, reikėjo atsistoti ir pasisveikinti, o tuo metu vienas iš tų vaikų žiūri į mane piktai, o aš galvoju, gerai, padarysiu žvilgsnių dvikovą, bet jis man sako, batą užsirišk. Nes aš buvau su atrištu batu. Tada supratau, kad gal be reikalo bijojau, gal viskas bus tvarkoje“,– pasakojo M. Stonkus.
Vyras pasakojo apie tai, kaip sutiko dalyvauti skaitovų konkurse toje mokykloje, bet iš baimės išmoko tris kartus ilgesnį eilėraštį ir, netikėtai, laimėjo tą konkursą.
„Baimė – natūralus dalykas, kiekvienas priimdamas sprendimą susiduria su baime ir dideliu stresu. Dažniausiai baimė yra negera, nes ji mus sustingdo ir mes negalime nieko padaryti. Tačiau būna, kad baimė išskiria kažkokius hormonus ir žmogus iš tos baimės staiga tampa labai stiprūs, arba kovos menus pradeda mokėti.“
Pyktis gali būti naudingas
Vyro manymu, baimę galima transformuoti savo naudai, padaryti, kad ji būtų naudinga. Lygiai taip pat galima padaryti ir su pykčio emocija.
„Pykčio emociją taip pat galima transformuoti. Aš mokykloje buvau aktyvus, turėjau daug energijos, ją ne visada nukreipinėdavau teisinga linkme, ne visada buvau didžiulis pirmūnas, bet visada turėjau daug noro sužinoti ir daug noro mokytis. Ne visada klausydavau, kas kalbama, bet grįžęs namo visada paskaitydavau ir įsidėdavau tas žinias.
Ant manęs dažnai pykdavo, kad aš nesusikaupęs, ne toks kaip visi, esu išsiblaškęs, koncentruojuosi ne ten, kur reikėtų. Turėjau problemėlių su dėmesiu, bet tuo ir džiaugiuosi.
Aš irgi supykdavau, nes ant manęs supykdavo. Manau, jei tas pyktis nėra skaudantis ir griaunantis, mes jį taip pat galime pasiimti sau.“
Vyras papasakojo ir apie įstojimą į aktorinį. Galbūt jo keliai būtų nuvedę kitur, tačiau mestas auklėtojos komentaras vyrą gerokai supykdė ir jis nusprendė tapti aktoriumi.
„Auklėtoja klausė, kur stosiu, aš jai atsakiau, kad į aktorinį, o ji tokia: „tu į aktorinį? Ne... Jeigu mano dukra neįstojo, tai tu, vaikeli, tikrai neįstosi.“ Ir aš labai supykau, gal aš būčiau kažkuo kitu tapęs, bet aš specialiai nusprendžiau aktoriumi tapti.
Nuvažiavau į stojamuosius, iš pykčio atvažiavau, ir pajaučiau, kad bijau. Bet aš tą pyktį ir baimę paverčiau tokia nagla energija. Pirmą kartą atsistojau prieš komisiją ir sakau, aš esu Mantas Stonkus iš Plungės, visi pradėjo juoktis. Jie pradėjo mane kamantinėti ir maigyti, ar pasimesiu.“
Mantui pavyko įstoti į mokslus ir tapti aktoriumi.
