Ištrauka iš pokalbio su Vaidu Baumila:
–Buvo tokia istorija, tu važiavai su mergina, mergina vairavo ir tu staiga sušukai: stabdyk stabdyk, avarija bus baisi! Ir po to, ji pradėjo mikčioti.
–Tai čia liaudies anekdotas kažkoks.
–Ne, čia tavo paties interviu.
–Ai ne. Aš interviu tikrai labai dažnai meluoju. Bet aš meluoju tada, kai manęs klausia labai kvalio klausimo. „Kodėl išsiskyrei su savo merigina?“ Ir aš pradedu išgalvoti, kas atsitiko: mano mergina išvažiavo į užsienį ir ji susitiko ten Holivudo žvaigždę, ir ten jis pakvietė ją į pasimatymą, ir ji suprato, kad būti su C lygio žvaigžde iš Lietuvos yra nekažką.
–Ir kas būna, kai tavo buvusi mergina perskaito tokį interviu?
–Nelabai smagiai sureaguoja, bet kas iš to, šaukštai po pietų.
–Wow, nu jo, svajonių jaunikis, definitely.
–Aš ir dabar tau pamelavau, aš, iš tikrųjų, nesu taip sakęs, bet taip sakyčiau.
–Galbūt galim susitarti? Tu man savo stiklinėmis akimis pamirksėk tris kartus, kai ruošiesi meluoti. Vaidai, pernai metais sakei, kad į politiką tikrai neisi. Žiūrėk, 2019 metais sąrašiuke Baumila, į miesto tarybą.
–Labai gerai, kad manęs šito paklausei.
–Aš tikrai šito paklausiu. Dabar meluosi ar ne?
–Ne, dabar nemeluosiu. Aš ėjau į tarybą, nes mano labai geri bičiuliai labai lengvai mane įtikino prisijungti prie faino judėjimo, kuris yra vykdomas per jaunimo pritraukimą prie sporto daugiau. Mes esame užaugę su ta chebra, mes žaidėme krepšinį su ta publika. Ir visa ta idėja buvo tikrai labai teigiama. Iki to laiko, kai, žinai, tau pristato kažką taip va bus, taip taip taip, užhipina užhipina, bet yra vienas dalykas. Okey, klausau.
–Žodžiu, mes ten merą savo norim ruošti, savo merę, tiksliau, reikės palaikyti. Bet tai jau kertasi su mano pažiūromis ir mano meile Vilniaus merui Remigijui Šimašiui. Aš negaliu išsižadėti savo žodžių ir palaikymo vienam žmogui, vien todėl, kad einu su kažkokiu komitetu. Na ir tada prasidėjo kažkokie vingiai, bangos ir deklaracijos tas pildymas.
–Va va va, ir paaiškėjo, kad turtus reikia deklaruoti ir, žiūrėk, nesinori.
–Ne, ne tai, kad nesinori. Aš esu labai atsakingas mokesčių mokėtojas. Tikiu, kad kiekvienas turime prisidėti prie senelių gerovės, saugančių akių. Kol tikiu – tuos mokesčius mokėsiu. Bet čia nuėjome šiek tiek į šoną. Kai pildžiau tą deklaraciją, man kažkaip metė tas klaidas dar kartą, dar kartą. Ir mečiau tai. O paskui, paskutinį kartą galvojau pabandysiu, bet jau pavėlavau į traukinį.
–Nieko labai ir nepraradai, nes ten nepaėjo tam komitetui.
–Tai būčiau tiesiog pamakalavęs savo veidu ir viskas.
–Nevengi tokių aštrių pasisakymų: „gyvūnus labiau myliu, nei žmones, atsiprašau mielieji homo sapiens.“
–Ai, tai jo, kas čia blogo.