„Šiame albume yra mano muzika, mano tekstai, aišku, prisidėjo ir prodiuseriai. Prie šio albumo kūrybos prisidėjo ir Leonas Somovas, ir Paulius Jasiūnas, ir Justinas Jarutis, ir Linas Adomaitis. Viena daina, kuri yra seniausia iš visų, „Lelija“ nebuvo įtraukta į jokį ankstesnį albumą, tai ją aranžavo Stano. Visa ši kūrybinga, solidi kompanija ir padarė viską, kad šis daiktas, kuris yra daug sugėręs į save mano asmeninio bei profesinio gyvenimo, išvystų šviesą. Tai yra tokia nugriebta grietinėlė viso atskiro etapo“, – pasakojo I. Jankauskaitė.
Inga pasakoja, kad albumas išvydo dienos šviesą tik šiemet, nes būtent dabar jam atėjo laikas ir tai nutiko savaime.
„Viena vertus, atrodo, kad gal ir per ilgai laukiau prieš išleisdama albumą, tačiau kita vertus, aš pasitikiu tuo, kaip viskas klostosi savaime. Nėra taip, kad aš sėdėjau ir nieko neveikiau. Vis tiek buvo labai daug įvairių veiklų: televizija, teatras, kinas buvo visiškai uzurpavę mano visą laiką, o kūryba yra toks dalykas, ji nepakenčia atmestinumo ir vis tiek reikia atsidėti ir atsiduoti. Visa tai ir gimė iš to, kad mano stalčiuose prisikaupė labai daug tekstų, nes aš rašau seniai ir ne tik sau. Ir jie ilgą laiką gulėjo. Scena yra toks dalykas, kad tu nieko negali padaryti vienas, tai yra tik komandinis darbas.
Noriu padėkoti Martynui Tylai, už tai, kad jis buvo tas žmogus, kuris, kaip aš sakau, pastūmė griūvantį, pasakė, kad negali klausyti šito zyzimo – imam ir darom. O paskui tikrai žymiai paprasčiau, nes dauguma dalykų paskui pasidaro tiesiog darymo būdu. Darai kažką, tau nepasiseka, bet tu turi planą ir bandai, žygiuoji pagal tą planą ir darai. Tada turi rezultatą, nes iš tiesų žmonės skiriasi tik dviem būdais – yra tie, kurie daro ir tie, kurie kalba“, – kalbėjo I. Jankauskaitė.
Koncerto Kaune akimirkos:
Inga atvirauja, kad susiduria su tuo, jog žmonės dėl tam tikrų priežasčių nežino apie kitas jos veiklas be televizijos, tad tai bus puiki proga geriau pažinti ją. Moteris pasakojo ir apie emocijas, kurias sukelia koncertai ir pasirodymai, jai patinka adrenalinas.
„Aišku, kad reikia adrenalino, o kas yra poilsis aš nelabai žinau, na, aš nesu psichinis ligonis, kuris nemokų ilsėtis, bet aš nemoku suformuluoti, kas tai yra poilsis. Mano požiūriu tai gali būti veiklos pakeitimas, pavyzdžiui, jeigu tu turėjai premjerą teatre, tai pasuki savo rakursą į fortepijoną ir melodijas ir tai tampa tam tikros rūšies poilsiu“, – kalbėjo Inga Jankauskaitė.
Dainininkė mano, kad mylimas darbas niekada nėra per sunkus.
„Kyla noras viską mesti tik vienu atveju, jeigu esi ne savo vietoje, jeigu darai kažką, kas tau nepavyksta, arba reikalauja iš tavęs pernelyg didelių pastangų. Aš manau, kad tai iliuzija, nes nuo savęs pabėgti negali. Jeigu noriu zyzti ir inkšti, dažniausiai zyziu draugams dėl to, kad man kas nors negerai, bet vėliau pagaunu save už pakarpos ir sakau sau, kad gana. Viskas praeina – ir sėkmė, ir nesėkmė, ir niekas nėra sunku, jeigu tu negalvoji, kad tai yra sunku. Kartais sportbačiai, pajūris ir krosas išvalo geriau, nei bet kokie psichoterapiautai“, – pasakojo dainininkė.
Ingai labai padeda gyvenimas Klaipėdoje, nes ji turi nusistovėjusią gerų draugų kompaniją, saugiai jaučiasi dėl vaikų. O jos atžalos saugios jaustis gali dar ir dėl to, jog I. Jankauskaitė beveik niekada nerodo jų socialiniuose tinkluose, tad gatvėje juos galėtų atpažinti itin retas.
Socialiniuose tinkluose moteris vaikų nuotraukomis dalintis nemėgsta, apskritai į socialines medijas ji žiūri atsakingai.
„Socialiniuose tinkluose nėra mano vaikų nuotraukų, tik vieno, vyriausiojo sūnaus, kuris yra pakankamai didelis ir pats pasako, sutinka jis ar nesutinka. Aš labai nepritariu vaikų dalyvavimui socialiniuose tinkluose, mano požiūriu tai labai neatsakingas elgesys. Tai atima vaikų galimybę būti savimi, jie tampa kažkieno priedu, šešėliu, jie turi būti jie, o ne kažkieno sūnūs ar dukterys.
Mano santykiai su socialiniais tinklais tikrai nebuvo nei sklandūs, nei smagūs, aš labai ilgą laiką neturėjau net feisbuko, bet prisikūrė labai daug „feikinių“ anketų ir čia grynai iš teisinės pusės, neturėjau kito pasirinkimo, kaip naikinti anas ir sukurti savo. O dėl instagramo, tai kolegos iš manęs tiek juokėsi, kad aš pagalvojau, kad gerai, susikursiu.
O paskui, kai susikaupia didelis kiekis žmonių, tai tu visgi turi jausti atsakomybę. Bet man, iš tiesų, nepavyksta gyventi socialiniais tinklais ir aš nemoku kiekvienos akimirkos talpinti ten: kur valgau ar einu. Nes man kelia daug klausimų, ar kiekvienas sujudimas tikrai yra vertas dėmesio ir vertingas turinys. Todėl man dabar rūpi, kad kiekvienas dalykas, kurį rašai ar keli būtų su kažkokia prasme.
Dažnai sulaukiu žinučių iš gerbėjų, jei yra klausiama, kas nors konkretaus, pavyzdžiui, kada koncertas, ar nuomonė apie matytą spektaklį, tuomet aš atrašau, padėkoju, bet į dideles polemikas nesileidžiu, nes tiesiog savo gyvenimą turi gyventi, reikia jungti telefoną lauk ir su vaikais eiti žaisti.
Žmonės rašo ir teigiamai, ir neigiamai, ir aš labiau pagailiu tų žmonių, kurie chamizmus rašo“, – kalbėjo dainininkė.
Visą pokalbį galite pamatyti čia:
