„Aplankyt Nepalą, Himalajus buvo viena iš mano didžiųjų svajonių. Everesto bazinė stovykla, leidimasis viename iš pavojingiausių oro uostų pasaulyje (Lukloje), 6 km aukštis... Visa kelionė nuo pradžios iki pabaigos įsirėžė giliai atmintyje. Labiausiai galėčiau išskirti dieną, kai pasiekėm 6 km aukštį. Tokia fiziškai išsekusi buvau pirmą kartą gyvenime“,– pasakojo ji.
Jolantos komandos narei kelionė vos nesibaigė tragedija
Jolanta į kalnus kopė su bendražygių komanda. Tačiau, pasirodė, kad tikslą pasiekti ne visų jėgoms. Vienai komandos narei pasireiškė aukštuminė liga, plaučiuose ėmė kauptis skysčiai. Teko ją skubiai gelbėti, o tai nebuvo taip paprasta dėl bjaurių oro sąlygų.
„Vienai mūsų komandos narei ši išvyka baigėsi liūdniau. Vieną vakarą, kai nusileidome iki bazinės stovyklos, jai prasidėjo aukštuminės ligos komplikacijos. Plaučiuose ėmė kauptis skysčiai. Ją vargino švokščiantis kvėpavimas, negalėjimas atsigulti, visiškai dingo apetitas.
Iš ryto stovyklavietę užklupo pūga, oro sąlygos tapo pavojingos. Iškviesti greitosios pagalbos malūnsparnio moteriai buvo neįmanoma. Be to, kadangi į ekspediciją leidomės gana anksti, sezonui dar neprasidėjus, aplink mus nieko nebuvo mažiausiai 5 km spinduliu. Iki artimiausio kaimelio eiti vidutiniu tempu užtruktų 2–2,5 valandas.
Laikas buvo ne mūsų pusėje, reikėjo kuo greičiau ją nugabenti į žemesnį aukštį. Už parankių suėmus moterį, lėtais žingsniais mes leidomės žemyn. Po valandos ji nebegalėjo žengti nė žingsnio. Atsikosėjimai, gelsvu su kraujo priemaišomis skysčiu, tapo vis dažnesni. Mūsų gidas, kiek įmanoma greičiau, nubėgo iki kaimelio ir iškvietė du vaikinus, kurie pakaitomis visą kelią nešė ją ant nugaros. Kitos dienos rytą atskrido malūnsparnis ir kelias dienas ji praleido ligoninėje“,– sudėtingus išgyvenimus prisiminė Jolanta.
Rizikuoti savo gyvybe Jolanta nebijojo
Moteris pasakoja, kad ši kelionė atmintyje išliks iki gyvenimo pabaigos.
„Kiekviena kelionė, jei tai nėra gulinėjimas paplūdimyje, kažko mus išmoko. Mane šioji giliai palietė emociškai ir fiziškai. Daug naujų, nepatirtų dalykų išgyventa. Nauji žmonės, nauja kultūra, nauji vaizdai, kurie išliks sielos gelmėse iki paskutinės gyvenimo dienos. Dėl savo gyvybės nesujaudinau. Žinojau, kur lendu, kas laukia. Visos kelionės į kalnus yra rizikingos. Bet noras jausti gyvenimą, gyventi gyvenimą, kad ir koks jis kartais skausmingas bebūtų, yra stipresnis už galimus pavojus. Žinoma, matymas, ką su žmogaus kūnu gali padaryt aukštis, mane baugino ir kartu dėkojau savo organizmui, kad atlaikė šį nelengvą krūvį“,– atviravo moteris.
Kalnus įveikti buvo labai sunku
Moteris pasakoja, kad mažesnis deguonies slėgis aplinkoje turi stiprų poveikį viso kūno raumenims, tampa sunku eiti, o ir pasiekus tikslą ir atsigulus, ją taip pat ėmė varginti varginantis galvos skausmas.
„Kas penktas žingsnis būnant aukštai reikalauja daug pastangų. Einant girdimas kiekvienas širdies plakimas, kuris kaip kūjis, smogiantis per smegenis, vis primena apie save. Ne kartą norėjosi atsigulti ant akmenų, užsimerkti ir pasilikti taip valandėlei, tikintis, kad galbūt jėgos sugrįš.
Grįžimas į bazinę stovyklą buvo netgi labiau varginantis, nei lipimas aukštyn. Kojos vilkosi iš paskos, nors reikėjo būti ypač akylai, neužkliūti už akmenų ir nenugarmėti 10–20 metrų žemyn. Vos pasiekusi bazinės stovyklos palapinę, kritau pusgyvė į savo miegmaišį. Apėmęs siaubingas galvos skausmas neleido ramiai ilsėtis kokią valandą“, – pasakojo Jolanta.
Kelionėms būtinas pasiruošimas
Kiekvienam, kuris svajoja apie tolimus nuotykius, reikėtų sekti Jolantos pavyzdžiu ir ruoštis tam iš anksto, pratinti kūną prie laukiančių sunkumų.
„Ruoštis pradėjau prieš 4–5 mėnesius iki kelionės. Kadangi sportas visada buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis, nemažą dalį pasiruošimo skyriau intervaliniams bėgimams bei lipimo laiptas treniruokliui“,– kalbėjo moteris.
Grįžti į Nepalą sporto trenerė kol kas neketina, bet apie kalnus svajoja ir toliau. Ji jau planuoja kitas atostogas, kurios bus fiziškai lengvesnės. Liepos mėnesį Jolanta dviem savaitėms keliaus į žygį „Tour Du Mont Blanc“.
