LRT laidoje „Gimę tą pačią dieną“ žymi moteris papasakojo apie didžiajai daliai žmonių nežinomą savo gyvenimo pusę – vaikystę, santykius su šeima, meilę pirmajam vyrui ir skaudžias skyrybas. Tiesa, moteris atvirai pasakoja ir apie savo karjeros pradžią bei sunkų laiką, kai neteko darbo ir neįsivaizdavo savo gyvenimo be televizijos.
Apie vaikystę
Žymi moteris pasakoja, kad vaikystėje buvo išdykusi, tačiau labai drąsi mergaitė, jos tėvai lepindavo dukrą kaip įmanydami.
„Mano tėvai buvo tie žmonės, kurie man duodavo viską, ką tik patys išgalėdavo. Jeigu aš norėdavau pieštukų, man būdavo perkami pieštukai. O aš norėdavau ne paprastų pieštukų, o 24 pieštukų. Tais laikais tokie dalykai pakankamai brangiai kainavo. Norėjau lėlės, norėjau naujų drabužių, norėjau baldų lėlėms. Mano tėvai man viską pirkdavo, jie norėjo, kad aš būčiau laiminga, o aš turėjau savo pasaulėlį. Aš galėjau turėti viską, ko aš noriu, bet man stigdavo kūrybingų dalykų, nes turėjau daug lėlių. Tais laikais atsirado lėlės pupsikai, mes jas taip vadindavome. Mano draugų tėvai važinėdavo į užsienį, o aš nevažinėdavau ir mano tėvai nevažinėdavo. Taigi mano draugėms tėvai parveždavo toms lėlėms drabužėlių, o aš jų neturėjau, bet greitai išmokau pati nusimegzti ir pasisiūti lėlėms drabužių. Mano visos lėlės turėdavo labai gražius drabužėlius, išmokau megzti joms net kepurėles. Tėtis sukaldavo baldus, kadangi tais laikais parduotuvėse jų nebūdavo galima nusipirkti“, - LRT laidoje pasakojo L. Kybartienė.
Tačiau mažajai Laimai žaidimų su lėlėmis nebeužtekdavo. Savo pasaulį mergaitė pradėjo kurti namo, kuriame augo, kieme.
„Tėvai nupirko man dviratį, o man tik reikėjo išmokti juo važiuoti. Mane mokė tėtis, bet vieną kartą paleido ir taip trenkiausi važiuodama nuo kalno... Sulanksčiau abu dviračio ratus. Aišku, baisiausia buvo mano tėčiui, kad nebūčiau susižeidusi“, - prisimena Laima.
Turėjo daug laisvės
Žymi diktorė pripažįsta, kad namuose turėjo iš tiesų labai daug laisvės. Deja, atėjus į darželį viskas pasikeičia. Tiesa, Laimai atkreipti dėmesį į save vis tiek pavyksta.
„Aš buvau neklaužada mergaitė, neklausydavau, buvau vedlė, geriausiai deklamuodavau eilėraščius. Tikrai neatsimenu jokių blogų dalykų. Na, galbūt vienintelį blogą dalyką – pieną su plutele. (…) Bet aš tikrai nebuvau iš tų vaikų, kuriuos galėtų skriausti, aš duodavau atgal, apsigindavau tiek darželyje, tiek mokykloje. Mano mama šiek tiek atkentėdavo nuo auklėtojų.Jos nesakydavo, kad buvau blogas vaikas, bet nebuvau ir paklusni“, - sako Laima.
1965 metais L. Kybartienė pradėjo eiti į mokyklą.
„Aš stengiausi būti gera mergaitė, nes mačiau, kad mokytoja pikta. Taigi sėdėdavau gana ramiai ir stengdavausi neužkliūti. Dažniau bendraudavau su berniukais, su mergaitėmis nelabai sutardavau. Baisu būdavo tada, kai neišmokdavau kokios pamokos“, - prisimena moteris.
Bėgdavo iš pamokų
Kiek vėliau Laima surado dar vieną veiklą, kuri jai tapo labai svarbia gyvenimo dalimi.
„Mokykloje aš nebuvau bloga mergina, aš tiesiog buvau išdykusi mergina“, - sako moteris.
„Vakarais vykdavo šokių būreliai, o mes kartais net ir vyno paragaudavome mokykloje. Dar vėliau pradėjau dažyti blakstienas, nors mokytoja labai pyko ir prašė, kad liaučiausi. Aš kovojau su mokytojais ir jiems aiškinau, kad ir toliau dažysiu blakstienas, nes taip pasidažiusi daug geriau jaučiuosi. Iš elgesio gavau dvejetą, gaudavau dėl elgesio daug pastabų. Baigdavosi pamokos, mes išlipdavome per pirmo aukšto langą ir visi susirinkdavome pas klasioką. Ko mes ten tik nedarydavome... Ir gitaromis grodavome, visko paragaudavome, į pamokas vėliau nenueidavome, ginčydavomės su mokytojomis vėliau“, - prisimena Laima.
Mėgėjišką muzikavimą netrukus pakeitė profesionalus dainavimas.
Pradėjo muzikuoti
Laima tampa Liepaičių choro dalimi. Regis, svajonės ima pildytis, tačiau neilgam, nes kelią užkirto griežta mokytoja.
„Chore mane iškart nugrūdo kažkur į galą, mokytoja sakė, kad negali diriguoti, nes aš ją erzinu. Ji mane gerai matydavo, nes iš pradžių buvau diskantas ir stovėjau pirmose eilėse. Ji manęs nemėgo ir perkėlė į šoną. Pasijutau įžeista, supratau, kad aš ją erzinu, nesupratau kodėl“, - sako moteris.
Kreivų žvilgsnių Laima sulaukdavo ir iš bendraamžių panelių. Greitai mergina suvokė, kad taip galėjo būti dėl pavydo, nes buvo ne tik gražių veido bruožų mergina, bet taip pat ir labai skoningai rengdavosi.
„Buvo svarbu, kad tu būtum graži. Ne veidas, kad būtų gražus, bet kad būtum gražiai apsirengusi. Mano mama dirbo siuvimo fabrike, todėl aš visada turėjau ypatingai gražius mokyklinės uniformos kalnieriukus. Dar būdavo labai svarbu, kokiais batai avi. Turėjau tokius gražius, veliūrinius batus. Vėliau išmokau siūti, megzti labai gerai mokėjau. Batus rinkdavausi labai ilgai. Aišku, išsirinkdavau pačius brangiausius batus. Prisimenu, kad išsirinkau batelius, kurie kainavo 60 rublių. Tais laikais tai buvo pusė atlyginimo“, - pasakoja L. Kybartienė.
„Mano mamai iš užsienio atvežė parodyti bendradarbė, o ji vėliau man parodė. Aš tų batelių labai norėjau. Po to išsirinkau odinį švarką, kai jau buvau panelytė. Tas švarkas kainavo 360 rublių. Tais laikais tai buvo labai daug, mama net ėjo į taupkasę nusiimti pinigų“, - prisimena moteris.
Kybartienė pasakoja, kad jos gyvenimas pasikeitė, kai muzika susidomėjo profesionaliai.
„Mokytoja man sako, kad mano balsas geras, galiu stoti į konservatoriją. Mane iškart priėmė. Man patiko dainuoti, tai buvo pats lengviausias darbas pasaulyje, natas pažįsti, pianinu groti moki. Man tai buvo labai paprasta, nereikėjo nieko mokytis“, - sako moteris.
Suprato, kad tinka scenai
Laima įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją, kur ne tik pradeda mokytis vokalo subtilybių, bet ir ima skleistis kaip asmenybė.
„Aš ėjau į sceną, dažiausi ryškiau blakstienas, pradėjau jausti save kaip asmenybę, kaip moterį, kaip galiu save pateikti. Man dažnai sakė, kad esu graži, kad esu scenos žmogus. Tada aš pradėjau žiūrėti į veidrodį ir pati galvojau, ką reiškia toks pasakymas, kad aš tinku scenai. Tada supratau, kad artisto ne tik balsas turi būti geras, jis vizualiai turi gerai atrodyti. Tada tavo prekinė išvaizda yra tinkama“, - pasakoja Laima.
Maža to, konservatorijoje Laima sutiko ir savo gyvenimo meilę Arūną.
Mergina net nenutuokė, kad iš pirmo žvilgsnio paprastas vaikinas yra Lietuvoje gerai žinomo Vytauto Kybarto sūnus.
„Visi mus matė, visi dėstytojai mus stebėdavo pusę akies. Kai sužinojau, kas jo tėtis, tiesiog netekau žado“, - prisimena moteris.
Po trumpos draugystės nusprendė susituokti
Susipažinę konservatorijoje, praėjus vos pusmečiui po draugystės, nusprendžia susituokti.
„Mano tėvai reagavo normaliai, tik labai išgyvendavo, kad manęs nežemintų toje šeimoje. Aš bandžiau raminti mamą, kad to nebus, bet buvo visko. Ji matė, koks yra Arūnas, mama sakė, kad man bus labai sunku. Aš sakiau mamai, kad aš jį myliu. Tada tikėjau, kad žmogus, kuris myli, gali labai daug iš savęs atiduoti ir aukoti vardan kito žmogaus, kuris irgi jį myli. Man buvo keista, kodėl žmonės konfliktuoja, mes neturėjome konfliktų, nes mes daug kalbėdavomės ir išsiaiškindavome. Mes su Arūnu radome labai daug bendros kalbos“, - sako moteris.
Siekdami kuo greičiau atitrūkti nuo tėvų Laima ir jos vyras pradeda galvoti apie nuosavą būstą. Savo privilegijomis pasinaudojo uošvis Vytautas, kuris pasiūlo jaunai porai gauti vieno kambario butą.
Karjeros pradžia
Laima taip pat pasakoja apie diktorės kelio pradžią.
„Mano uošvis man sako, kad aš būsiu diktore, tada sakiau, kad nebūsiu. Sakiau, kad nenoriu tik sėdėti ir kalbėti, aš noriu į sceną, noriu dainuoti. Žinojau, kad galiu dainuoti, kad man tai tinka, bet gyvenimas susidėliojo kitaip. Man uošvis sakydavo, kad tai yra geras, švarus, lengvas darbas, tinkantis moteriai, netgi tais laikais prestižinis darbas. Aš buvau studenčiokė, mane Kybartas nusivedė į televiziją, pasodino prie stalo. Dainuoti tai galėjau, o kalbėti – nemokėjau. Iš pradžių Kybartas ir sakė, kad eičiau toliau dainuoti“, - atvirauja moteris.
Tačiau Laima rimtai mokėsi diktorystės subtilybių.
„Jis mane mokė išraiškingai sudėlioti sakinį, pasakyti prasmingą mintį. Aš mokiausi teisingai skaityti. Kadangi aš buvau Kybarto marti, visi į mane žiūrėjo labai kreivai. Aš televizijoje tai labai ryškiai mačiau, jaučiau apkalbas, nedraugišką santykį į mane. Man nebuvo malonu, tu ateini į televiziją, pasitikėjimo savimi turėjau nulį“, - pasakoja L. Kybartienė.
Nepaisant visko, Laima pradėjo dirbti diktore, o kolegų pastabos labai padėdavo.
Skyrybos su vyru
Tiesa, sėkmingą karjerą keitė sunkūs išbandymai.
„Aš prisimenu, kad mane iškvietė į viršų direktorė ir pasakė, kad tavo paslaugų mums nebereikia, aš nesupratau, nes turėjau aukščiausią kategoriją. O ji man sakė, kad aš Lietuvos televizijai nebesu reikalinga, dvi savaites verkiau, nes netekau darbo. Negalėjau suvokti, kad nebegalėsiu dirbti savo darbo, išsigandau, kad galiu būti nereikalinga“, - sako Laima.
Išbandymai tęsėsi ir asmeniniame gyvenime. Po dvidešimt dvejų metų santuokos šeima nusprendžia skirtis.
„Meilė yra toks dalykas, kuris išlieka visam likusiam gyvenimui. Jeigu ji tikra, ji tikrai nemiršta. Taigi aš 22 metus viską supratau ir viską atleidau. Tada supratau, kad reikia pagalvoti apie save. Lietuvoje labai daug moterų patiria problemų, kurios yra susijusios su alkoholio vartojimu. Aš iš pradžių kaltinau žmogų. Tai yra labai keista, nes mes nekaltiname žmogaus, kuris suserga vėžiu, o alkoholizmas yra tokia pati liga, galbūt net sunkesnė, nes serga siela. Tai yra tiek, kūno, tiek dvasios liga. (…) Daug reikėjo laiko, gal šešerių metų. Reikėjo tikrai daug laiko, net profesionalų pagalbos. Reikėjo ir labai daug skaityti, pradėjau kalbėti su daugeliu žmonių, kurie gydo alkoholikus, pradėjau daug bendrauti. Nusiraminau ir supratau, kad mano kaltės tame nėra“, - apie skaudų periodą atvirauja moteris.
