Neilgtrukus, išlindęs iš Savičiaus gatvės spąstų, pradėjau kraujinės dešros paieškas. Nudžiugino tai, kad Kaziuko mugė tapo visiškai tarptautiniu renginiu. Nuo rotušės iki Pilies g. pradžios radau tris palapines, kuriose prekiavo lietuviai.
Visa kita – platus ‘folkloras’ ir pasakiško autentiškumo liaudiški dirbiniai: ispaniškas alyvuoges ir džiovintus vaisius iš Azijos bei Pietų Amerikos stumdo lenkai; rūkytą žuvį – latviai; austriškus (toks užrašas) sūrius – vėl lenkai; veltinius ‘made in Belarus’ siūlo (atspėjot) baltarusės; saldainius ir čiulpinukus – dar vieni lenkai; vilnones kojines ir pirštines siūlo baltarusiai ir nenuostabu, kad jiems nesiseka. Neseniai buvo Kalėdos, mes jų gavome pakankamai.
Net elgeta buvo kažkoks nematytas, todėl spėju, kad irgi importinis (jam, aišku, tai yra eksportas). Savotiška „Eurovizija“: pilna svetimšalių šlamšto ir vienas kitas vietinis perlas.
Kraujinės dešros neradau. Jei jūs radote, parašykite komentaruose, kur radote. Gal kitąmet ten pat bus ir aš galėsiu įsigyti.
Nusivylimas buvo toks didelis, kad net lašinių nenorėjau. Apėjęs ratą ir grįžęs į Pilies g. pabaigą, nusprendžiau vis dėlto išleisti pinigų, su sąlyga, kad mokėsiu saviems.
Priėjau pačią paprasčiausią prekybvietę: du stalai, sustumti į vieną prekystalį, išmėtyti mediniai šaukštai, dvi pintinės medinių margučių, nerūpestinga penkiasdešimties metų pardavėja. Žodžiu, mažas asortimentas ir atsainus požiūris.
Paklausiau: ‘po kiek margučiai?’. ‘Euras’, atsakė ponia. Išsirinkau tris: ‘paimsiu tris’. ‘Trys eurai’, griežtai atsakė ponia, signalizuodama, kad derybų nebus.
Nusijuokiau: ‘oj, ponia, aš net nesiruošiu derėtis dėl centų. Išvis nieko neišleidau. Aš kraujinės dešros išėjau ieškoti ir neradau. Gal jūs matėte?’.
Ponia į mane pažiūrėjo priekaišto pilnomis akimis: ‘ya ne govoryu po litovski’.
Negaliu rašyti, ką pagalvojau. Bet, trylika metų dirbęs eksporto plėtros vadovu, uždėjau respektą: bent pagrindus išmoko. Sumokėjau tris eurus. Grįžau namo. Folkloras man įvyko. Vietinius amatininkus parėmiau. Pilni maišai kraujinės dešros.
Išvada? Laikas keisti įrašą Vikipedijoje. Kas užsiims?
Tokia mugės internacionalizacija paliko keistą poskonį. Ir tas poskonis, kaip supratote, nebuvo kraujinės dešros skonio. Tiesiog tikėjausi kai ko kito. Ypač po to, ką teko stebėti Vilniaus darželiuose ir pradinėse mokyklose, kuriose mano jaunieji prekybininkai lavino savo komercinius įgūdžius penktadienį, dar iki oficialaus Kaziuko mugės atidarymo.
Darželyje nebuvo įmanoma nieko nusipirkti. Neleido piniginė. Jaunieji komersantai užsikėlė nesvietiškas kainas. Mažas kažkas sulipdytas iš molio (ar plastelino – sunku pasakyti, nes net neleido paliesti) – penkiolika eurų (!).
Iš pradžių nusišypsai, manai, kad juokaujama. Paeini toliau, paklausi atviruko kainos. ‘Dvidešimt aštuoni’, ramiai taria ką tik ketvirtą gimtadienį atšventęs pieninių dantų šypsenos savininkas. Supranti, kad jaunoji karta vertina savo darbą. Ir ne tik. Jie jau pradeda rūpintis savo išsilavinimu. Galų gale, darželiai šiais laikais nėra pigūs. Reikia turėti eurų.
Pradinėje mokykloje viskas kiek kitaip. Mano vyresnėliai atsakingai rengėsi mugei dvi dienas. Pirmą dieną kepė tinginį. Antrą dieną kepė sausainius. Buvo liepta supakuoti viską taip, kad – jei pamatytų – pavydėtų visi prekeiviai, kuriuos man teko matyti tikrojoje mugėje.
Kainodara mokykloje stipriai skiriasi nuo darželio. Pakuotė supjaustyto ir paruošto vartojimui tinginio – euras; sausainiai kaukolės pakuotėje (!) – du eurai. Vidurinysis sūnus, prisiminęs praeitų metų vartotojų elgseną ir paklausą, primygtinai liepė ‘iškept popkornų’.
Aš galvojau, kad jis juokauja. Bet kai jis beveik pradėjo rėkti… supratau, kad kepti spragėsius teks.
‘Popkornus’ pardavė greičiausiai. Visgi rinkos tyrimai neapgavo. Sausainius sekėsi pardavinėti sunkiausiai. Kitų vaikų tėvai rašė žinutes, sakydami: ‘iš jo neįmanoma nusipirkt, nes jis nenuleidžia kainų’. Perskaitęs apsidžiaugiau: dar ne viskas prarasta, dar nesugadinom, dar kažkiek turi užsispyrimo, kaip darželinukai.
Kai pasiėmiau iš mokyklos, paklausiau, ar pardavė sausainių. Atsakė, kad vieną pakuotę.
Pasidomėjau, ar dėl to, kad padarė nuolaidą. Atsakė: ‘ne’. Paklausiau: ‘tai kodėl nenuleidai kainos?’. ‘Nes skanūs’, ramiai atsakė septynerių metų prekybininkas.
Beveik išspaudžiau ašarą. Jei mes visi taip vertinsime savo darbą, savo darbo kokybę ir save pačius, tuomet gal ne viskas dar prarasta. Gal ir rinkimų Kaziuko mugėje gebėsime išrinkti ne pačią prasčiausią prekę ir paremti Lietuvą, o ne politinį importą.
Mokykimės iš pradinukų. Ir negadinkime jų. Tegyvuoja Lietuva. Tegyvuoja Kaziuko mugė.
Kaziuko mugės akimirkos - nuotraukų albume:
